Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-07-28 16:53

---

Bendrumo jausmas



Šią vasarą drėgmės mažai gaivintas įkaitęs oras beveik vogčiomis nusinešė svaigų liepžiedžių kvapą, į ritinėlius susuko augalų lapus, nurudino pievas. Ir štai jau antrasis vasaros mėnuo – praeitis, kaip ir ši minutė.

Laiko ratas sparčiai sukasi, o mes jame – kaip voverės. Ne visada norintys, ne visada sugebantys sustoti, atsipūsti, ne visada įvertindami didžiausius turtus, kuriuos tuo tarpu turime: sveikatą ir brangius artimuosius. Dažnai nepastebime žmonių, kurie mūsų kelyje atsiranda atsitiktinai, kaip pasiuntiniai vienokios ar kitokios žinios, kaip ženklas, jog kažką privalome daryti kitaip.

Žmogus, kaip teigia psichologai, turi emocinę atmintį ir geriau atsimena ne tai, ką jam kažkas sakė, o kaip jautėsi tai girdėdamas ar matydamas.

Anuokart mane užkalbinusi moteris sakė norinti pasidalyti savo išgyvenimais.

Anksčiau padėjusi neįgaliems žmonėms, o vėliau ir pati tapusi neįgaliąja. Kartą gatvėje buvo nustebinta dviejų nepažįstamų pirmokų, Luko ir Justo. Berniukai prisistatė, pasisiūlė padėti pergabenti jos nešulį. Vaikai atlygio neprašė, bet ji pati įdavė litą. Prie netoliese stovėjusio kioskelio pasisukioję ir supratę, jog už tiek ne ką nusipirks, paprašė ir antro.

Kai svarstėme, kaip tokį berniukų poelgį vertinti, moteris palaikė vaikų pusę: juk jie pinigų nekaulijo, iš pradžių net neprašė. O kad šovė mintis tokiu būdu – padedant kitiems – užsidirbti, moters įsitikinimu, iš „pagalbininkų“ išaugs padorūs žmonės. Jie iš praeivio rankų neišlups rankinės, nekrės kitų eibių. Pašnekovė sakė, jog anksčiau karingai drausmindavusi viešoje vietoje besikeikiančius paauglius, kol pačios neapsvaidė „triaukščiais“ žodeliais. Moteris tada pasijuto įžeista ir bejėgė, nes, matyt, pasitvirtino kitas psichologų teiginys: kai elgiamės priešiškai ar priekabiai, neretai sulaukiame priešiškumo.

Piligriminės kelionės po Šventąją Žemę metu grupės bičiuliai svarstė, kaip ir kokius įspūdžius pasakos sugrįžę. Didžioji dalis pirmąkart susitikusių įvairaus amžiaus ir profesijų žmonių dešimt kelionės dienų lietėsi prie tų pačių vertybių, juos siejo vienas tikslas ir norai, todėl vyravo nuoširdumas, paslaugumas ir gera nuotaika. Išsiskirdami supratome, jog vidinio potyrio nesugebėsime perteikti žodžiais, neatspindėsime nuotraukomis ir filmuotais vaizdais. Toje aplinkoje reikia būti pačiam, kad parsivežtum nieko nekainavusį suvenyrą – bendrumo jausmą.

Kai ankstesnės kelionės po Alpių šalis metu su garbaus amžiaus mokytoja virš slėnio kilome į kalną, atsivėrusio grožio apstulbinta bendrakeleivė neteko žado. Spėkit, kam pirmiausia puolė pasigirti? Anūkei. Ne vien dėl to, kad ši turi mobilųjį telefoną. Visos močiutės, visi seneliai idealizuoja savo anūkus, kadangi buvimas greta jų padeda sugrįžti į praeitį ir kompensuoti tai, ko per darbus ir veiklą nespėjo duoti savo vaikams.

Šį sekmadienį žmonės gužės į vienus didžiausių mūsų krašte šv. Onos atlaidus Alvite ir Pajevonyje. Krikščioniškas pasaulis Oną ir kartu minimą Joakimą žino kaip švenčiausios Marijos tėvus. Išvertus iš hebrajų kalbos Onos vardas reiškia „malonę“, o Joakimo – „Dievo išaukštintas“. Pabandykime šitose šventėse rasti tai, kas suteiktų mūsų gyvenimams gilesnę prasmę.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---