„Santaka“ / Kai žmogus suranda savo vietą, tada jį lydi sėkmė

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-07-26 17:57

Dalinkitės:  


Krašto muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė laiminga galėdama savo mėgstamu darbu suteikti džiaugsmo žmonėms.

Autorės nuotr.


Kai žmogus suranda savo vietą, tada jį lydi sėkmė

Birutė NENĖNIENĖ

Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva paskelbtas projektas „Atrask save Lietuvoje“. Jo tikslas – stiprinti tautiškumą, plėtoti geros patirties perteikimo jaunimui tradicijas, skatinti mokyklas baigusį jaunimą studijuoti ir dirbti Lietuvoje.

Birželio mėnesį Lietuvos žmonės buvo pakviesti pasiūlyti žmogų, kuris, jų manymu, sėkmingiausiai įsitvirtino ir rado vietą tame rajone, toje vietoje, kur gyvena ir dirba.

„Santakos“ laikraštis sutiko būti projekto partneriu, todėl gegužės 27 dienos numeryje paskelbė informaciją apie šį projektą, pakvietė gyventojus pareikšti savo nuomonę.

Laikraščio skaitytojai pasiūlė dvi pretendentes: Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centro Vaikų konsultacijos vedėją Angeliją Bakšienę ir Krašto muziejaus muziejininkę Aušrą Mickevičienę. Už nuopelnus Krašto muziejui, paveldo išsaugojimą Aušra Mickevičienė buvo minima ir balsuojant SMS žinutėmis. Projekto organizatoriai yra numatę rudenį surengti „sėkmingiausių žmonių“ susitikimą, o redakcija – išspausdinti su jais interviu.

„Santaka“ pakalbino Vilkaviškio krašto muziejaus muziejininkę Aušrą MICKEVIČIENĘ.



– Kaip manai, Aušra, kodėl žmonės Tave titulavo „sėkmingiausio žmogaus“ vardu?

– Man tai netikėta, bet nemeluosiu – ir smagu. Mane daug kas pažįsta, nes kaimuose rinkau medžiagą apie kryžius, surengiau amatų šventę. Žmonės dabar patys manęs ieško, skambina, nori papasakoti, pavyzdžiui, apie savo tėvelio statytą kryžių, apgailestauja, kad anksčiau neišklausė, neaprašė savo tėvų pasakojimų. Dėkoja, kad aš užrašinėju visokias istorijas.

– Bet Tavo specialybė kitokia. Papasakok apie save.

– Baigusi Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą gavau paskyrimą į tuometinį Vaisių ir daržovių ūkio mokslinio tyrimo institutą Babtuose. Dirbdama moksline bendradarbe, dešimt metų tyrinėjau lelijų veisles, labiausiai tinkančias pražydinti Lietuvoje. Juk tada gėlių iš Olandijos niekas nevežė. 1994 metais ištekėjau ir atvykau į Vilkaviškį.

– Ir iš karto įsitvirtinai?

– Darbo negavau. Apie metus dirbau daržininkystės bendrovėje, bet jaučiausi nekaip, nes nemačiau perspektyvos. Belankydama įžymias rajono vietas Basanavičynėje sutikau tuometinę Krašto muziejaus direktorę Gabrielę Karalienę. Išsikalbėjus paaiškėjo, jog su mano tėveliu Vytautu Valunta jie pažįstami kaip kraštotyrininkai. Pasiteiravau, gal muziejuje atsirastų darbo. Mane priėmė laikinai dirbti ūkio darbininke. Kadangi tuo metu muziejus persitvarkė iš visuomeninio į valstybinį, padėjau tvarkyti fondus, registruoti eksponatus. Tai buvo muziejaus kėlimosi iš Vilkaviškio į Paežerius metas, todėl teko remontuoti oficinos patalpas. Direktorė pasiūlė tvarkyti gamtos skyrelį, o paskui atsirado ir muziejininko etatas.

– Bet netrukus pasinėrei į kitą sritį?

– Gamtos skyrelis buvo mažas, tai paskyrė mane kuruoti ir archeologiją. Su ja susipažinau ir pamėgau betvarkydama fondą. Bet labiausiai norėjau gauti etnografijos sritį, tad apsidžiaugiau, kai tai įvyko. Etnografijos fondą sutvarkiau, sugrupavau ir toliau renku medžiagą.

Apskritai man labiau patinka dirbti su žmonėmis. Pernai kilo mintis organizuoti amatų šventę, žmonėms parodyti, kas yra fonduose, kaip buvo audžiama, verpiama, malama ir t.t. Ir pati išmokau austi, galiu parodyti, kaip tai daroma, moksleiviams.

– Muziejus lyg ir „užvedė“ kraštotyriniam darbui?

– Taip. Vis einu tolyn, gilyn. Nuolatos galvoju, ką dar galėčiau padaryti. Užpernai mane pakvietė Zanavykų muziejuje skaityti pranešimą apie mūsų krašto kryždirbystę. O medžiagos tai nebuvo. Todėl po to labai noriai surinkau informaciją ir nufotografavau visų mūsų rajono seniūnijų kryžius. Pavyko surengti parodą ir konferenciją, nors lėšų buvo skirta labai mažai.

– Kokius gyvenimo etapus išskirtum kaip sėkmingiausius?

– Dabar galvoju, jog jau nekeisiu nei gyvenamos vietos, nei darbo. Buvo malonu rinkti kryžių istorijas, kalbinti meistrus. Daug žinių pasisėmiau ekspedicijoje po Pilviškių seniūnijos senąsias sodybas. Norėčiau aplankyti visas senąsias rajono kaimų sodybas, apklausti žmones apie praeities buitį, papročius. Manau, jog pavyks baigti pradėtą rengti leidinį šia tema.

– Tai gyvendama Lietuvoje jautiesi laiminga?

– Laimingiausia jaučiuosi grįžusi į savo tėviškę. Nors šiemet ir pajūry buvo gera, šilta, bet nieko nuostabesnio nėra už tėviškės begalinę ramybę, mylimą mamutę, žiogų grojimą bei lakštingalų traliavimą. Užaugome šeši vaikai, ir visi branginame savo tėvų namus, jų pasiilgstame, juose susitinkame.

– Kai buvo sunku įsidarbinti, ar nekilo minčių apie užsienį?

– Niekada. Kai dirbau institute, buvau išvykusi į Lenkiją stažuotis, mokiausi daryti puokštes. Tačiau ten jaučiausi svetima.

– Ar tiki, jog užsienyje gyventi lengviau, paprasčiau?

– Esu buvusi turistinėse kelionėse Italijoje, Prancūzijoje ir kitur. Gamta, istorija yra gražu, įdomu. Bet gyvenimo tempas, ypač miestuose, man nepriimtinas.

– Ko reikia, kad susikurtum laimingą gyvenimą?

– Mano širdžiai artimas kaimo žmogus ir jo paprastas, dvasingas gyvenimas, o ne skubantis naujų technologijų pasaulis. Nors be šiuolaikinės technikos neapsieisi: pati išmokau dirbti kompiuteriu, ruošiuosi įsigyti vairuotojo pažymėjimą. O kad jaustumeisi laimingas, reikia turėti mylimą darbą. Jei darbas teikia malonumą, tai ir yra gyvenimo džiaugsmas. Kai matai, jog tuo, ką darai, pradžiugini žmones – tai ir yra gyvenimo sėkmė.

– Ką galėtum patarti tiems, kurie sako Lietuvoje jaučiasi nelaimingi?

– Manau, jog viską galima susikurti. Aš irgi nekaip jaučiausi atvykusi iš savo panemunių, Plokščių miestelio, į Vilkaviškį. Miestas atrodė negražus, akys klaidžiojo bekraštėmis lygumomis. Naują aplinką prie daugiaaukščio pagyvinau darželiu palangėje – ir iškart pasijutau geriau. Svarbu turėti tikslą. Mano didžiausias tikslas – užauginti sūnų. Turiu susiplanavusi daug darbų. Tačiau baigusi darbą jaučiuosi laiminga, nes skubu į savo šeimą, savo namus.

– Kuo Lietuva galėtų didžiuotis, kuo ji turtinga?

– Manau, jog turtinga tuo, kad išlikęs dvasinis ryšys tarp žmonių, šeimose – tarp kartų. Tenka girdėti, jog užsienyje to jau nėra. O mes vis sugrįžtame į tėviškes. Be to, rengiamos įvairios kaimų, bendruomenių šventės. Galime didžiuotis, kad mūsų krašte išaugo tiek daug įžymių, garsių asmenybių: mokslininkų, rašytojų, kunigų, ūkininkų. Galime pasiremti prasmingais J.Basanavičiaus, V.Kudirkos darbais.

– Kas Tau gyvenime nepaprastai svarbu?

– Man svarbiausia yra sielos ramybė. Per ją ateina ir materialusis pagrindas bei sėkmė. Kai širdyje man ramu, tuomet daugiau padarau. Puošdama Katedrą aš įgyju daug vidinės ramybės ir meilės, be to, pritaikau gėlininkystės žinias.

– Sakoma, jog Lietuvoje patriotizmas nemadingas. Ką apie tai manai?

– Man patriotizmas įdiegtas iš namų, iš šeimos. Ir manau, kad kiekvienas jo turime tiek, kiek gavome iš tėvų, mokytojų.

Matau, jog į valstybės švenčių minėjimus susirenka ir jaunų žmonių, mokančių džiaugsmingai švęsti. Mūsų Krašto muziejus propaguoja patriotizmą, būna daug renginių šia tema.

Tačiau manau, jog patriotizmas nebūtinai turi būti visuotinis ir nuolat demonstruojamas. Kaip mylime savo tėtį, mamą, namus, taip ir Tėvynę – tai neatskiriami dalykai. Meilė Tėvynei – ne mada, o vidinis jausmas.

– Gal galėtum nusakyti savo sėkmingo gyvenimo formulę?

– Kai turi mėgstamą darbą, jį atlieki su meile, tave supa mylimi ir mylintys žmonės, kuriems tu teiki džiaugsmo, tada tas džiaugsmas sugrįžta į tave.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas