|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2016-01-27 16:05
|
|
|
Stabtelėjimas Lieponos užkardoje – tik vienas iš daugelio, kol Mantas Žalkauskas grįš ten, iš kur leidosi į žygį, – į Lietuvos pajūrį.
Autorės nuotr.
Renata VITKAUSKIENĖ
Pastarąsias kelias dienas rajono keliais ir keliukais žingsniavo aplink Lietuvą pėsčiomis leidęsis 25-erių vilnietis Mantas Žalkauskas. Antradienio rytas vaikinui išaušo Kybartuose, Lieponos užkardoje. Ruošdamasis pajudėti Vištyčio link žygeivis papasakojo apie savo kelionę ir tikslus.
– Kaip sekasi žygis?
– Dešimtąją dieną į kelią leisiuosi įveikęs jau per 270 km. Liko kiek daugiau nei 1000 km. Juos planuoju nueiti per mėnesį. Per dieną nueinu apie 30 km. Po truputį įvertinu realybę ir savo susidarytą pradinį planą koreguoju. Matau, kad prisireiks daugiau laiko, reikės eiti šiek tiek lėčiau ir per dieną mažiau negu norėtųsi, turėsiu daugiau ilsėtis. Nors lauke išsimiegu geriau negu patalpoje, Lieponos užkardoje miegojau viduje, nes turiu rūpesčių dėl kojos. Stengiuosi išmokti savo principus palikti šone, geriau pailsėti, į situaciją žiūrėti lanksčiau, kitaip žygis gali nutrūkti nė neįpusėtas. Šita kelionė kūnui yra iššūkis.
– Kaip kūnas reaguoja? Kaip ruošėtės tokiam krūviui?
– Kūnas kviečia eiti lėčiau. Kai einu lėčiau, protas pradeda pykti ir tarytum sako, jog einu pernelyg lėtai. Tačiau matuoklis, kurį nešuosi, rodo, kad tempas yra toks, kokio reikia, bet aš nejuntu, jog einu labai greitai. Dabar mano kūnas ir protas tarytum rungiasi – kuris kurį įveiks.
Prieš žygį buvo mėnesis nuoširdaus pasiruošimo, tai yra daug vaikščiojimo kas antrą dieną arba bene kasdien. Ir šiaip esu aktyvus, einu į baseiną, važinėju dviračiu, bėgioju, o pastaruoju metu dažniausiai išsiruošdavau į žygius pėsčiomis.
Išsiaiškinau, kas kūnui teikia daugiausia energijos ir kas tinka būtent man. Susiskaičiavau, ką kasdien reikia suvalgyti, kad gaučiau pakankamai kalorijų.
Klausimo apie norą ar nenorą valgyti tam tikrą porciją dabar net nekyla – suvalgyti, kas numatyta, privalau. Vien maistas išeikvotų kalorijų, prarastų mikroelementų nekompensuoja. Nešuosi magnio, žuvų taukų, dumblių ir kt.
Krašto apsaugos savanorių pajėgose esu įgijęs karinę gelbėtojo specialybę, tad žygyje patyręs nedidelę traumą galėčiau pats sau padėti.
– Kokios mintys sukasi galvoje, kai ilgas valandas einate vienui vienas?
– Daug galvoju, kaip sumažinti kuprinės svorį. Gal nereikia vienos katiliuko dalies? Galbūt atsisakyti palapinės strypelių, nes juos gali pakeisti virvutės? Ar kada nors man prireikė nešamų vandens atsargų ir pan.? Šitaip savo kuprinę palengvinau jau kokiais 5 kg. Nemenką nešulio dalį sudaro maistas – jo turiu savaitei. Nešuosi miegmaišį, palapinę, šiek tiek rūbų, viryklę. Kuprinė sveria 30 kg, ją užsidėti ant nugaros nėra paprasta, todėl net ilsėdamasis ne visada ją nusiimu. Iš pradžių dalį mantos tempiau rogutėmis. Jų atsisakiau, nes strigdavo, versdavosi. Turiu lazdas. Jos labai gerai, kai reikia kilti į įkalnę. Poilsio minutėmis į lazdas atsirėmus ilsisi kai kurie raumenys.
– Kokių įspūdžių jau sukaupėte?
– Palyginti su pirmosiomis žygio dienomis, tempą esu sulėtinęs, leidžiu sau stabtelėti, pasidairyti į įdomesnius pastatus, į gyvūnus. Nuo Kudirkos Naumiesčio link Kybartų visą dieną ėjau per rūką. Ką mačiau, tai sudėliotą tarytum akmenukų mozaika spalvotą asfaltą kažkur apie Keturkaimį. Pas jus jau prasideda nelygus reljefas, o iki šiol ėjau lygumomis.
Esu vilnietis, tai šiomis dienomis išvysti vaizdai man yra didelis kontrastas su tuo, ką paprastai matydavau sostinėje. Randu trobą, kurios įstiklinti tik du langai iš aštuonių, tačiau kaminas rūksta, kieme stovi mašina, vaikšto pora žąsų. Pasirodo, žmonės ir taip gyvena. Tas atrodo keista, nes prie tokių vaizdų nesu įpratęs.
– Kaip kilo mintis pėsčiomis apeiti Lietuvą?
– Mane visada traukė ilgos distancijos žygiai pėsčiomis. Nepavykus leistis į žygį Ispanijoje pagalvojau, kad Lietuvoje galiu apeiti ratą. Paskui atsirado ambicijų keliauti į Pietų ašigalį. Visa tai įvyko prieš porą metų. Manau, kad abi šios idėjos puikiai dera.
Žinodamas, jog Lietuvoje nėra ilgų distancijų maršrutų pėsčiųjų žygiams, galvoju, kad tokį maršrutą reikia pačiam padaryti. Nors stengiuosi eiti pasieniu, tačiau apkabinti kiekvieną valstybės sieną žymintį stulpą nesistengiu,
tai nėra tikslas. Mano siekis yra daugiau pabūti gamtoje, apeiti aplink Lietuvą, aplankyti kai kuriuos miestelius ir šitą patirtį padaryti prieinamą didesniam žmonių ratui. Ketinu parengti įveikto maršruto skaitmeninę versiją ir ja dalytis su norinčiaisiais pažinti šalį. Dėl to rinkdamasis, kur eiti, žiūriu į perspektyvą: jeigu šituo maršrutu aplink Lietuvą kada nors sugalvos apkeliauti, pavyzdžiui, vokiečių turistai, kelyje neturėtų būti daug vandens telkinių, kuriuos reikėtų apeiti maršrutą ištęsiančiais zigzagais. Šitą turiu omeny svarstydamas, kuriuo keliu patraukti.
– Kaip esate priimamas pasienio užkardose, kaip reaguoja kelyje sutikti žmonės?
– Su pasieniečiais bendrauju pirmą sykį ir šita patirtis mane kol kas labai džiugina. Aš prašiau tik minimalios pagalbos, o gavau tikrai daugiau, negu tikėjausi. Padeda ir einant sutikti patruliai, ir pareigūnai, dirbantys užkardose. Pasieniečiai detaliau apibūdina manęs laukiančią artimiausią kelio atkarpą, pataria, kaip geriau ją įveikti. Kiekvienoje užkardoje man siūlo nesistatyti palapinės lauke, bet eiti miegoti į vidų. Vienoje užkardoje radau iškeptą pyragą. Toks žmonių palaikymas yra ir mielas, ir svarbus.
Yra buvę, kad miestelyje, vos prisėdus ant kuprinės pailsėti, tuoj prieina žmogus, klausia, ar viskas gerai.
– Kodėl žygiui pasirinkote žiemą?
– Tai mano mėgstamiausias metų laikas. Žygio dienomis šaltis buvo nukritęs iki kokių 15 laipsnių. Buvo, kad guldamasis miegoti aplinkui palapinę mačiau sniegą, o atsikėlęs supratau, jog visą naktį lyta. Tad palinkėkite man šalčio!
Pastarąsias kelias dienas rajono keliais ir keliukais žingsniavo aplink Lietuvą pėsčiomis leidęsis 25-erių vilnietis Mantas Žalkauskas. Antradienio rytas vaikinui išaušo Kybartuose, Lieponos užkardoje. Ruošdamasis pajudėti Vištyčio link žygeivis papasakojo apie savo kelionę ir tikslus. |
– Kaip sekasi žygis?
– Dešimtąją dieną į kelią leisiuosi įveikęs jau per 270 km. Liko kiek daugiau nei 1000 km. Juos planuoju nueiti per mėnesį. Per dieną nueinu apie 30 km. Po truputį įvertinu realybę ir savo susidarytą pradinį planą koreguoju. Matau, kad prisireiks daugiau laiko, reikės eiti šiek tiek lėčiau ir per dieną mažiau negu norėtųsi, turėsiu daugiau ilsėtis. Nors lauke išsimiegu geriau negu patalpoje, Lieponos užkardoje miegojau viduje, nes turiu rūpesčių dėl kojos. Stengiuosi išmokti savo principus palikti šone, geriau pailsėti, į situaciją žiūrėti lanksčiau, kitaip žygis gali nutrūkti nė neįpusėtas. Šita kelionė kūnui yra iššūkis.
– Kaip kūnas reaguoja? Kaip ruošėtės tokiam krūviui?
– Kūnas kviečia eiti lėčiau. Kai einu lėčiau, protas pradeda pykti ir tarytum sako, jog einu pernelyg lėtai. Tačiau matuoklis, kurį nešuosi, rodo, kad tempas yra toks, kokio reikia, bet aš nejuntu, jog einu labai greitai. Dabar mano kūnas ir protas tarytum rungiasi – kuris kurį įveiks.
Prieš žygį buvo mėnesis nuoširdaus pasiruošimo, tai yra daug vaikščiojimo kas antrą dieną arba bene kasdien. Ir šiaip esu aktyvus, einu į baseiną, važinėju dviračiu, bėgioju, o pastaruoju metu dažniausiai išsiruošdavau į žygius pėsčiomis.
Išsiaiškinau, kas kūnui teikia daugiausia energijos ir kas tinka būtent man. Susiskaičiavau, ką kasdien reikia suvalgyti, kad gaučiau pakankamai kalorijų.
Klausimo apie norą ar nenorą valgyti tam tikrą porciją dabar net nekyla – suvalgyti, kas numatyta, privalau. Vien maistas išeikvotų kalorijų, prarastų mikroelementų nekompensuoja. Nešuosi magnio, žuvų taukų, dumblių ir kt.
Krašto apsaugos savanorių pajėgose esu įgijęs karinę gelbėtojo specialybę, tad žygyje patyręs nedidelę traumą galėčiau pats sau padėti.
– Kokios mintys sukasi galvoje, kai ilgas valandas einate vienui vienas?
– Daug galvoju, kaip sumažinti kuprinės svorį. Gal nereikia vienos katiliuko dalies? Galbūt atsisakyti palapinės strypelių, nes juos gali pakeisti virvutės? Ar kada nors man prireikė nešamų vandens atsargų ir pan.? Šitaip savo kuprinę palengvinau jau kokiais 5 kg. Nemenką nešulio dalį sudaro maistas – jo turiu savaitei. Nešuosi miegmaišį, palapinę, šiek tiek rūbų, viryklę. Kuprinė sveria 30 kg, ją užsidėti ant nugaros nėra paprasta, todėl net ilsėdamasis ne visada ją nusiimu. Iš pradžių dalį mantos tempiau rogutėmis. Jų atsisakiau, nes strigdavo, versdavosi. Turiu lazdas. Jos labai gerai, kai reikia kilti į įkalnę. Poilsio minutėmis į lazdas atsirėmus ilsisi kai kurie raumenys.
– Kokių įspūdžių jau sukaupėte?
– Palyginti su pirmosiomis žygio dienomis, tempą esu sulėtinęs, leidžiu sau stabtelėti, pasidairyti į įdomesnius pastatus, į gyvūnus. Nuo Kudirkos Naumiesčio link Kybartų visą dieną ėjau per rūką. Ką mačiau, tai sudėliotą tarytum akmenukų mozaika spalvotą asfaltą kažkur apie Keturkaimį. Pas jus jau prasideda nelygus reljefas, o iki šiol ėjau lygumomis.
Esu vilnietis, tai šiomis dienomis išvysti vaizdai man yra didelis kontrastas su tuo, ką paprastai matydavau sostinėje. Randu trobą, kurios įstiklinti tik du langai iš aštuonių, tačiau kaminas rūksta, kieme stovi mašina, vaikšto pora žąsų. Pasirodo, žmonės ir taip gyvena. Tas atrodo keista, nes prie tokių vaizdų nesu įpratęs.
– Kaip kilo mintis pėsčiomis apeiti Lietuvą?
– Mane visada traukė ilgos distancijos žygiai pėsčiomis. Nepavykus leistis į žygį Ispanijoje pagalvojau, kad Lietuvoje galiu apeiti ratą. Paskui atsirado ambicijų keliauti į Pietų ašigalį. Visa tai įvyko prieš porą metų. Manau, kad abi šios idėjos puikiai dera.
Žinodamas, jog Lietuvoje nėra ilgų distancijų maršrutų pėsčiųjų žygiams, galvoju, kad tokį maršrutą reikia pačiam padaryti. Nors stengiuosi eiti pasieniu, tačiau apkabinti kiekvieną valstybės sieną žymintį stulpą nesistengiu, tai nėra tikslas. Mano siekis yra daugiau pabūti gamtoje, apeiti aplink Lietuvą, aplankyti kai kuriuos miestelius ir šitą patirtį padaryti prieinamą didesniam žmonių ratui. Ketinu parengti įveikto maršruto skaitmeninę versiją ir ja dalytis su norinčiaisiais pažinti šalį. Dėl to rinkdamasis, kur eiti, žiūriu į perspektyvą: jeigu šituo maršrutu aplink Lietuvą kada nors sugalvos apkeliauti, pavyzdžiui, vokiečių turistai, kelyje neturėtų būti daug vandens telkinių, kuriuos reikėtų apeiti maršrutą ištęsiančiais zigzagais. Šitą turiu omeny svarstydamas, kuriuo keliu patraukti.
– Kaip esate priimamas pasienio užkardose, kaip reaguoja kelyje sutikti žmonės?
– Su pasieniečiais bendrauju pirmą sykį ir šita patirtis mane kol kas labai džiugina. Aš prašiau tik minimalios pagalbos, o gavau tikrai daugiau, negu tikėjausi. Padeda ir einant sutikti patruliai, ir pareigūnai, dirbantys užkardose. Pasieniečiai detaliau apibūdina manęs laukiančią artimiausią kelio atkarpą, pataria, kaip geriau ją įveikti. Kiekvienoje užkardoje man siūlo nesistatyti palapinės lauke, bet eiti miegoti į vidų. Vienoje užkardoje radau iškeptą pyragą. Toks žmonių palaikymas yra ir mielas, ir svarbus.
Yra buvę, kad miestelyje, vos prisėdus ant kuprinės pailsėti, tuoj prieina žmogus, klausia, ar viskas gerai.
– Kodėl žygiui pasirinkote žiemą?
– Tai mano mėgstamiausias metų laikas. Žygio dienomis šaltis buvo nukritęs iki kokių 15 laipsnių. Buvo, kad guldamasis miegoti aplinkui palapinę mačiau sniegą, o atsikėlęs supratau, jog visą naktį lyta. Tad palinkėkite man šalčio!
Galerija: Žygeivis
Publikuota: 2016-01-27 16:05:51
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|