|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vadas pulkininkas leitenantas Marius Matulaitis stipriausių įspūdžių patiria ruošdamasis skrydžiui ir pakilęs į jį.
Renata VITKAUSKIENĖ
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės vado pulkininko leitenanto Mariaus Matulaičio biografija prasideda įrašu apie gimtinę Vilkaviškio rajone, Giedrių kaime. Įvykus rotacijai, atsakomybę už bazę lakūnas prisiėmė artimiausiems trejiems metams. Interviu su Aviacijos bazės vadu – tarsi ekskursija po šią išskirtinę vietą.
– Už kokio objekto darbą dabar esate atsakingas?
– Aviacijos bazė Šiauliuose yra KOP sudėtinė dalis, vienintelis toks objektas šalyje. Čia dislokuota visa skraidanti karinė technika. Turime lengvąjį atakos lėktuvą, transportinių lėktuvų, sraigtasparnių. Per praeitus metus įsigijome tris naujus sraigtasparnius paieškai ir gelbėjimui. Visai neseniai jau ir paskiausiai nupirktas sraigtasparnis pradėjo vykdyti budėjimus Aviacijos bazei priklausančiame paieškos ir gelbėjimo poste Nemirsetoje.
Bazėje yra štabas, Skrydžių saugos skyrius, Oro operacijų ir Operacijų palaikymo grupės.
Oro operacijų grupė apima viską, kas susiję su skrydžiais. Savo dėmesį grupės specialistai skiria orlaiviams, skraidymams, aerodromo navigacinei įrangai, jos ir orlaivių priešstartiniam paruošimui, apžiūrai po skridimo.
Operacijų palaikymo grupei priskirta Šiaulių karinio aerodromo priežiūra. Šitos grupės pareiga – užtikrinti, kad orlaiviai galėtų skraidyti ir vykdyti užduotis nuo tinkamai paruoštos infrastruktūros. O tam reikia rūpintis pakilimo ir nusileidimo takais, peronu, jų visų remontu, infrastruktūros projektais.
Mano paties darbo rūpesčiai įvairūs: planai, nurodymai. Jų iš aukštesnio štabo gauname daug, už kiekvieną darbą reikia atsiskaityti KOP vadui. Šiaulių karinis aerodromas veikia visą parą, tad man, kaip Aviacijos bazės vadui, bet kur ir bet kada reikia žinoti visą su juo susijusią informaciją. Kartais sprendimus reikia priimti ir po darbo valandų.
– Kokie pagrindiniai darbai laukia ir kokie Jūsų tikslai, perėmus vadovavimą bazei?
– Yra patvirtintas aerodromo plėtros planas, jame numatyti darbai iki 2027 m. Visi projektai ilgalaikiai, plano pakeitimai daromi tik atsižvelgiant į finansavimą ir konkrečiu momentu susiklosčiusią situaciją. Korekcijos daromos ir infrastruktūra kuriama su ta mintimi, jog vienas ar kitas objektas turės tarnauti 20–30 metų.
Tapęs vadu keliu sau tokius tikslus, kaip ir visi kiti vadai: kad bazė veiktų kaip laikrodis, kad kiekvienas žmogus žinotų savo tikslą, vietą ir už ką jis atsako darbe. Svarbiausia – kad komanda būtų darni, atsakinga, o visa kita yra padaroma ir pasiekiama. Profesinės karo tarnybos karių ir civilių tarnautojų kolektyvas, kuriam vadovauju, yra tikrai didelis.
– Kokių pokyčių pastaruoju metu padaryta Lietuvos karo aviacijoje, siekiant stiprinti krašto gynybą?
– Aviacija – ta sritis, kuri negali stovėti vietoje. Nuolat kažkas atnaujinama, diegiama nauja įranga. Galiu palyginti, kaip situacija keitėsi nuo 1999 metų, kai pradėjau tarnauti bazėje. Karinis aerodromas pasikeitė neatpažįstamai. Miško, kuriame anuomet buvo dislokacijos vieta, jau nėra. Pastatyti nauji pastatai, padaryti peronai, naujai išasfaltuoti pakilimo ir nusileidimo takai, įdiegta nauja įranga, senieji orlaiviai pakeisti naujesniais, modernesniais, kaip jau minėjau, įsigyti nauji sraigtasparniai paieškos ir gelbėjimo operacijoms. Dabar turbūt eilė spręsti, kokiais sraigtasparniais pakeisime senuosius Mi-8. Manau, jog ateis laikas, kai reikės pradėti galvoti ir apie kovinės aviacijos įsigijimą bei vystymą.
– Kokia profesinė patirtis susikaupė bendradarbiaujant su karo lakūnais iš kitų NATO šalių? Aš visą laiką sakau, kad geležis laipsnių nepažįsta. Ir nesvarbu, kas sėdi orlaivio kabinoje – vadas ar paprastas lakūnas, visi dirba vienodai, visi turi būti vienodai patyrę.
– Visų NATO šalių kariuomenės vadovaujasi tais pačiais standartais, dokumentai taip pat vienodi. Visi esame profesionalai, kartu skraidome, kartu planuojame, semiamės vieni iš kitų patirties, tačiau to, kas mums būtų visiškos naujovės, nėra, išskyrus tai, kad jie turi naikintuvų (kovinę aviaciją), o mes – ne.
Žmones, atvykstančius iš skirtingų pasaulio vietų, įdomu stebėti dėl kultūrinių skirtumų, kurie tikrai jaučiami. Pietiečiai skiriasi nuo šiauriečių, vienų kraštų žmonės punktualesni, iš kitur atvykę – mažiau punktualūs. Šiuo aspektu kariuomenėje yra taip, kaip ir civiliniame gyvenime.
– Kodėl pasirinkote aviacijos studijas, karininko kelią ir kur esate mokęsis?
– 1994 m. baigiau tuometę Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą – tą pačią mokyklą, kaip ir dabartinis Lietuvos krašto apsaugos ministras, tik aš tą padariau dvidešimčia metų vėliau. Visos mokyklos geros, o šita man – pati geriausia! Iš to laiko likę labai geri prisiminimai!
Visada norėjau skraidyti su naikintuvu. Iš kur tas noras – negaliu pasakyti. Įgyti lakūno kvalifikaciją Lietuvoje tuo laiku buvo vienas kelias – stoti į tuometį Aviacijos institutą. O kadangi norėjau skraidyti su karine technika, tai besimokydamas institute siekiau karininko laipsnio. Po penkerių metų studijų įgijau leitenanto laipsnį ir pradėjau tarnauti Aviacijos bazėje, Šiauliuose.
Tarnaudamas tobulinausi Vilniuje, Lietuvos karo akademijoje, vėliau metus studijavau Estijoje, Baltijos gynybos koledže, dar vėliau strateginio lygmens studijas baigiau JAV, Karinių oro pajėgų karo koledže.
– Kiek laiko galite ar privalote praleisti ore, prie lėktuvo šturvalo?
– Aš visą laiką sakau, kad geležis laipsnių nepažįsta. Ir nesvarbu, kas sėdi orlaivio kabinoje – vadas ar paprastas lakūnas, visi dirba vienodai, visi turi būti vienodai patyrę. Dėl to reikia dalyvauti kasmetiniuose apmokymuose su realaus skrydžio treniruokliais. Kad nenustotų galioti įgyta lakūno licencija, privalome paskraidyti minimalų valandų skaičių – ir skraidome.
– Gal teko dalyvauti gelbėjimo ar paieškos darbuose?
– Šituos darbus vykdo sraigtasparnių eskadrilė, o aš pats skraidau su lengvuoju atakos lėktuvu L-39 ZA, taigi asmeniškai dalyvauti neteko. Nemirsetoje ir Kaune dislokuoti paieškos ir gelbėjimo postai priklauso Aviacijos bazei. Mes užtikriname lakūnų parengimą, infrastruktūros išlaikymą, skiriame įgulas, kurios nuolat budi. Sraigtasparnis yra pasiruošęs pakilti per 15 minučių po to, kai gauname signalą iš Aeronautikos gelbėjimo koordinacinio centro.
– Aviacijos oro bazėje esate jau kone du dešimtmečius. Kokie ryškiausi įspūdžiai susikaupė per šį laiką?
– Smagiausia bazėje, kai esi lakūnas, galvoji apie skraidymus, ruošiesi jiems, skraidai, po skrydžio darai analizę. Įsimintiniausia buvo kelionė į Daniją, kai kolegos danai pasiūlė skrydį su jų šalies oro pajėgų naikintuvu F-16 ir „pavėžino“ šito orlaivio antroje kabinoje. Smagu į pratybas užsienyje paskraidyti, patirties pasisemti (bent vieną sykį per metus turime pratybas Čekijoje). Kai ruošiesi skrydžiui ir kai skrendi – tas yra visų įspūdingiausia.
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės vado pulkininko leitenanto Mariaus Matulaičio biografija prasideda įrašu apie gimtinę Vilkaviškio rajone, Giedrių kaime. Įvykus rotacijai, atsakomybę už bazę lakūnas prisiėmė artimiausiems trejiems metams. Interviu su Aviacijos bazės vadu – tarsi ekskursija po šią išskirtinę vietą. |
– Už kokio objekto darbą dabar esate atsakingas?
– Aviacijos bazė Šiauliuose yra KOP sudėtinė dalis, vienintelis toks objektas šalyje. Čia dislokuota visa skraidanti karinė technika. Turime lengvąjį atakos lėktuvą, transportinių lėktuvų, sraigtasparnių. Per praeitus metus įsigijome tris naujus sraigtasparnius paieškai ir gelbėjimui. Visai neseniai jau ir paskiausiai nupirktas sraigtasparnis pradėjo vykdyti budėjimus Aviacijos bazei priklausančiame paieškos ir gelbėjimo poste Nemirsetoje.
Bazėje yra štabas, Skrydžių saugos skyrius, Oro operacijų ir Operacijų palaikymo grupės.
Oro operacijų grupė apima viską, kas susiję su skrydžiais. Savo dėmesį grupės specialistai skiria orlaiviams, skraidymams, aerodromo navigacinei įrangai, jos ir orlaivių priešstartiniam paruošimui, apžiūrai po skridimo.
Operacijų palaikymo grupei priskirta Šiaulių karinio aerodromo priežiūra. Šitos grupės pareiga – užtikrinti, kad orlaiviai galėtų skraidyti ir vykdyti užduotis nuo tinkamai paruoštos infrastruktūros. O tam reikia rūpintis pakilimo ir nusileidimo takais, peronu, jų visų remontu, infrastruktūros projektais.
Mano paties darbo rūpesčiai įvairūs: planai, nurodymai. Jų iš aukštesnio štabo gauname daug, už kiekvieną darbą reikia atsiskaityti KOP vadui. Šiaulių karinis aerodromas veikia visą parą, tad man, kaip Aviacijos bazės vadui, bet kur ir bet kada reikia žinoti visą su juo susijusią informaciją. Kartais sprendimus reikia priimti ir po darbo valandų.
– Kokie pagrindiniai darbai laukia ir kokie Jūsų tikslai, perėmus vadovavimą bazei?
– Yra patvirtintas aerodromo plėtros planas, jame numatyti darbai iki 2027 m. Visi projektai ilgalaikiai, plano pakeitimai daromi tik atsižvelgiant į finansavimą ir konkrečiu momentu susiklosčiusią situaciją. Korekcijos daromos ir infrastruktūra kuriama su ta mintimi, jog vienas ar kitas objektas turės tarnauti 20–30 metų.
Tapęs vadu keliu sau tokius tikslus, kaip ir visi kiti vadai: kad bazė veiktų kaip laikrodis, kad kiekvienas žmogus žinotų savo tikslą, vietą ir už ką jis atsako darbe. Svarbiausia – kad komanda būtų darni, atsakinga, o visa kita yra padaroma ir pasiekiama. Profesinės karo tarnybos karių ir civilių tarnautojų kolektyvas, kuriam vadovauju, yra tikrai didelis.
– Kokių pokyčių pastaruoju metu padaryta Lietuvos karo aviacijoje, siekiant stiprinti krašto gynybą?
– Aviacija – ta sritis, kuri negali stovėti vietoje. Nuolat kažkas atnaujinama, diegiama nauja įranga. Galiu palyginti, kaip situacija keitėsi nuo 1999 metų, kai pradėjau tarnauti bazėje. Karinis aerodromas pasikeitė neatpažįstamai. Miško, kuriame anuomet buvo dislokacijos vieta, jau nėra. Pastatyti nauji pastatai, padaryti peronai, naujai išasfaltuoti pakilimo ir nusileidimo takai, įdiegta nauja įranga, senieji orlaiviai pakeisti naujesniais, modernesniais, kaip jau minėjau, įsigyti nauji sraigtasparniai paieškos ir gelbėjimo operacijoms. Dabar turbūt eilė spręsti, kokiais sraigtasparniais pakeisime senuosius Mi-8. Manau, jog ateis laikas, kai reikės pradėti galvoti ir apie kovinės aviacijos įsigijimą bei vystymą.
– Kokia profesinė patirtis susikaupė bendradarbiaujant su karo lakūnais iš kitų NATO šalių?
Aš visą laiką sakau, kad geležis laipsnių nepažįsta. Ir nesvarbu, kas sėdi orlaivio kabinoje – vadas ar paprastas lakūnas, visi dirba vienodai, visi turi būti vienodai patyrę.
– Visų NATO šalių kariuomenės vadovaujasi tais pačiais standartais, dokumentai taip pat vienodi. Visi esame profesionalai, kartu skraidome, kartu planuojame, semiamės vieni iš kitų patirties, tačiau to, kas mums būtų visiškos naujovės, nėra, išskyrus tai, kad jie turi naikintuvų (kovinę aviaciją), o mes – ne.
Žmones, atvykstančius iš skirtingų pasaulio vietų, įdomu stebėti dėl kultūrinių skirtumų, kurie tikrai jaučiami. Pietiečiai skiriasi nuo šiauriečių, vienų kraštų žmonės punktualesni, iš kitur atvykę – mažiau punktualūs. Šiuo aspektu kariuomenėje yra taip, kaip ir civiliniame gyvenime.
– Kodėl pasirinkote aviacijos studijas, karininko kelią ir kur esate mokęsis?
– 1994 m. baigiau tuometę Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą – tą pačią mokyklą, kaip ir dabartinis Lietuvos krašto apsaugos ministras, tik aš tą padariau dvidešimčia metų vėliau. Visos mokyklos geros, o šita man – pati geriausia! Iš to laiko likę labai geri prisiminimai!
Visada norėjau skraidyti su naikintuvu. Iš kur tas noras – negaliu pasakyti. Įgyti lakūno kvalifikaciją Lietuvoje tuo laiku buvo vienas kelias – stoti į tuometį Aviacijos institutą. O kadangi norėjau skraidyti su karine technika, tai besimokydamas institute siekiau karininko laipsnio. Po penkerių metų studijų įgijau leitenanto laipsnį ir pradėjau tarnauti Aviacijos bazėje, Šiauliuose.
Tarnaudamas tobulinausi Vilniuje, Lietuvos karo akademijoje, vėliau metus studijavau Estijoje, Baltijos gynybos koledže, dar vėliau strateginio lygmens studijas baigiau JAV, Karinių oro pajėgų karo koledže.
– Kiek laiko galite ar privalote praleisti ore, prie lėktuvo šturvalo?
– Aš visą laiką sakau, kad geležis laipsnių nepažįsta. Ir nesvarbu, kas sėdi orlaivio kabinoje – vadas ar paprastas lakūnas, visi dirba vienodai, visi turi būti vienodai patyrę. Dėl to reikia dalyvauti kasmetiniuose apmokymuose su realaus skrydžio treniruokliais. Kad nenustotų galioti įgyta lakūno licencija, privalome paskraidyti minimalų valandų skaičių – ir skraidome.
– Gal teko dalyvauti gelbėjimo ar paieškos darbuose?
– Šituos darbus vykdo sraigtasparnių eskadrilė, o aš pats skraidau su lengvuoju atakos lėktuvu L-39 ZA, taigi asmeniškai dalyvauti neteko. Nemirsetoje ir Kaune dislokuoti paieškos ir gelbėjimo postai priklauso Aviacijos bazei. Mes užtikriname lakūnų parengimą, infrastruktūros išlaikymą, skiriame įgulas, kurios nuolat budi. Sraigtasparnis yra pasiruošęs pakilti per 15 minučių po to, kai gauname signalą iš Aeronautikos gelbėjimo koordinacinio centro.
– Aviacijos oro bazėje esate jau kone du dešimtmečius. Kokie ryškiausi įspūdžiai susikaupė per šį laiką?
– Smagiausia bazėje, kai esi lakūnas, galvoji apie skraidymus, ruošiesi jiems, skraidai, po skrydžio darai analizę. Įsimintiniausia buvo kelionė į Daniją, kai kolegos danai pasiūlė skrydį su jų šalies oro pajėgų naikintuvu F-16 ir „pavėžino“ šito orlaivio antroje kabinoje. Smagu į pratybas užsienyje paskraidyti, patirties pasisemti (bent vieną sykį per metus turime pratybas Čekijoje). Kai ruošiesi skrydžiui ir kai skrendi – tas yra visų įspūdingiausia.
Publikuota: 2016-01-26 10:43:00
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|