Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-07-24 18:20

---

Tyrinėjimo reziumė

1968 metais su Rasių aštuonmetės mokyklos moksleiviais apžiūrėjau greta buvusio Vinkšnupio dvaro išlikusias totorių kapines ir mečetės pamatų liekanas.

Pusmėnuliai su brūkšninėmis, skritulio formos ir taisyklingomis penkiakampėmis žvaigždutėmis, arabiški užrašai po jais, mirusiųjų pavardės, vardai, datos, epitafijos paminkluose, iškalti lenkų arba rusų kalbomis, buvo pirmoji informacija pasiryžus ieškoti apylinkėje gyvenusios ir išnykusios totorių bendruomenės pėdsakų.

Nufotografavau paminklinius akmenis, obeliskus ir kitus objektus. Konsultuojamas specialistų perskaičiau painiausią užrašą 1810 m. palaidotos Elzbietos Zi Kutovičov Muninos Baranovskos paminkliniame akmenyje. Užrašiau seniausių apylinkės gyventojų J.Glinecko, O.Stepanauskienės, K.Petrausko, jaunystėje bendravusių su totoriais, stebėjusių jų religines šventes, mirusių laidotuves, prisiminimus.

Pirmąsias tyrinėjimų išvadas panaudojau rašydamas diplominį darbą „Vilkaviškio rajono Piliakalnio apylinkės istoriniai–etnografiniai bruožai (1900–1969)“.

Istorikas J.Totoraitis „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ pirmojo tomo puslapiuose Užnemunėje gyvenusių totorių gyvenviečių ieškojo pagal totoriškos kilmės vietovardžius: Totorviečiai, Barandai, Bundzai. Tai kaimai Šakių rajono Sintautų ir Plokščių apylinkėse.

Analogiškas Totorkiemio kaimas, 1758 m. paminėtas Vištyčio seniūnijos inventoriuje, yra Vilkaviškio rajone. Inventoriuje neįvardyta septynių kaimo gyventojų tautybė (žr. J.Totoraitis. „Sūduvos Suvalkijos istorija“, I tomas, Kaunas, 1938, psl. 245, 251). Apibendrinęs S.Kričinskio monografijoje „Lietuvos totoriai“ pateiktą ir ankstesniais metais sukauptą informaciją sudėliojau Vinkšnupiuose gyvenusios totorių bendruomenės mozaiką.

XVII a. viduryje Lietuvos valdovams įsivėlus į ilgalaikius išorės ir vidaus rietenų karus nukentėjo gyventojai, ištuštėjo valstybės iždas. Kariai buvo nepatenkinti, kad neišmokamos algos. 1663 m. karalius Jonas Kazimieras totorių kariams už nuopelnus kare Alytaus ekonomijoje padovanojo žemės valdas Vinkšnupiuose, Vilkabaliuose, Piliakalniuose, Patilčiuose. 1677 m. kovo 22 d. privilegija totorių teises sulygino su bajorų teisėmis.

Iš 1775 m. totorių prašymo, pateikto karaliui Stanislovui Augustui, žinoma, kad totorių kariams žemės valdų dovanojo ir Lietuvos didikai. Užnemunėje, be karaliaus dvarui priklausiusių žemių, didelius žemių ir miškų plotus valdė didikai Pacai. Tikėtina, kad ir jie buvo dosnūs totoriams už pagalbą vaiduose su Sapiegomis ir Radvilomis.

Taip Vinkšnupiuose ir Užnemunėje apsigyveno totoriai.

Nesant patikimų šaltinių, nežinoma, kam priklausė Vinkšnupių, Piliakalnių dvarai. Išliko dvarų ūkiniai pastatai, įskaitant ir Rasių dvarą (J.Basanavičiaus knygoje „Baudžiava Lietuvoje“ nurodoma, kad 1738 m. jį valdė Baltrus Domanskis), statyti XVII a. pab. – XVIII a. pr.

Puošnumu išsiskiria mūriniai, raudonų plytų, su „gonkelėmis“ Vinkšnupių dvaro rūmai (aplinkinių dvarų mediniai trobesiai sunyko). Galbūt jie susiję su totorių gyvenviete ir mečete, kuri, B.Kviklio nuomone, XIX a. buvo atnaujinta (žr. B.Kviklys. „Mūsų Lietuva“, III tomas, Vilnius, 1991 m.). Mečetė priklausė Užnemunės totorių religinei bendruomenei. Tai liudija išlikusių kapinių plotas.

Hipotetiškai aptarus pirmąjį klausimą lenkiški užrašai seniausio laikotarpio kapinių paminkluose sufleruoja, kad gyventojai kalbėjo lenkų kalba.

Po paskutinio Lietuvos – Lenkijos žemių padalijimo iki 1807 m. Užnemunėje buvusios totorių gyvenvietės priklausė Prūsijos karaliui. Iš Prūsijos ir Austrijos atimtose teritorijose buvo įkurta Varšuvos kunigaikštystė, kurioje įsigaliojo Napoleono civilinis kodeksas. Čia gyvenę totoriai integravosi į vietinę bendruomenę, aktyviai dalyvavo Lenkijos visuomeniniame gyvenime ir palaipsniui sulenkėjo.

Napoleonui pralaimėjus karo žygį į Rusiją iš Varšuvos kunigaikštystės žemių (be Poznanės) buvo sudaryta Lenkijos Karalystė ir autonomijos teisėmis prijungta prie Rusijos imperijos. Jai priklausė Palenkės, Suvalkų, Užnemunės totorių kolonijos.

Carinės Rusijos administracija Užnemunės ir Lenkijos žemėse gyvenusiems totoriams už dalyvavimą 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose panaikino teisę įsigyti dvarų, uždraudė kapinių paminkluose kaldinti užrašus, skaityti spaudą, religines knygas lenkų kalba.

Totoriai, kaip ir vietiniai gyventojai, aktyviai priešinosi rusifikacijos politikai. Apie tai byloja užrašai lenkų kalba, iškalti Vinkšnupių totorių kapinėse 1871 m. mirusios Zuzanos Zkryčynskich Utanowos Umartos, 1895 m. palaidoto Adamo Baranovskio atminimui.



Sigitas ŠILEIKA



(Pabaiga kitame numeryje)

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---