„Santaka“ / Dėkingas likimui už gyvą istorijos pamoką

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-01-11 16:05

Dalinkitės:  


Algiui Vieraičiui Sausio 13-osios įvykiai suteikė daug stiprių emocijų, tačiau jis niekam nelinkėtų tai išgyventi dar kartą.

Autorės nuotr.


Dėkingas likimui už gyvą istorijos pamoką

Eglė KVIESULAITIENĖ

Tas jausmas, kurį teko patirti prieš 25-erius metus sausio 13-ąją, dabar Vilkaviškio apylinkės teismo teisėju dirbančiam Algiui Vieraičiui sugrįžta kaskart, kai išgirsta minint šią datą. Vilkaviškietis neslepia, jog tądien patirtos emocijos buvo vienos stipriausių per visą gyvenimą, o likimui jis dėkingas už tai, kad teko jas patirti.



Telkė pareigūnus

Visuomet save ne tik Lietuvos, bet ir gimtojo Vilkaviškio patriotu laikęs A. Vieraitis puikiai prisimena tą jausmų pakilimą, kurį visa Lietuva išgyveno paskutiniaisiais praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio metais: tautą telkusius Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią ir iš to kilusį tvirtą žingsnį – nepriklausomybės paskelbimą. Tuo metu ne taip seniai dvidešimtmetį perkopęs vilkaviškietis neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universitete teisę ir dirbo Vilkaviškio policijos komisariate (tuomet vadinamame rajono Vidaus reikalų skyriumi) tardytoju. Jaunas pareigūnas, kaip ir jo kolegos, buvo pasirengęs, anot priesaikos, bet kuriuo momentu tarnauti tėvynės labui.

Todėl kai 1991-ųjų sausį į dar gležną šalies nepriklausomybę ėmė kėsintis vietiniai kolaborantai, palaikomi tada dar šeimininkais mūsų šalyje save laikiusių čia dislokuotų SSRS kariuomenės dalinių, rajonų policijos komisariatuose buvo sudaromi sąrašai pareigūnų, kurie vyks padėti užtikrinti viešąją tvarką prie valstybei svarbių objektų. Nors A. Vieraitis jau buvo vedęs ir turėjo kelių mėnesių sūnelį, vyriškiui nekilo nė minties atsikalbinėti. Tad kai vykti į Vilnių eilė atėjo mūsų rajono pareigūnams, jis buvo tarp dviejų dešimčių policininkų, kurie sausio 12-osios rytą autobusu išvyko į sostinę. Vilkaviškiečių būriui vadovavo tuomet rajono Vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas ėjęs Laimondas Noreika.



Apie grėsmę negalvojo

A. Vieraitis prisimena, jog su rusų desantininkais jiems teko susitikti jau pakeliui. Sustabdę autobusą kareiviai patikrino vairuotojo dokumentus ir paklausė uniformuotų pareigūnų, kur šie vyksta, bet jokių incidentų tuo metu nebuvo. Tiesa, ir patys Lietuvos policininkai tuomet dar vilkėjo senąją SSRS milicijos uniformą su šios institucijos simbolika.

Tačiau vykdami į Vilnių pareigūnai nutarė nusiimti antsiuvus ir iš kepurių išsisegti „žvaigždes“ su svetimos šalies atributika.

Nuvykę į Vilnių vilkaviškiečiai sužinojo, kad jų misija bus saugoti viešąją tvarką prie Seimo: stebėti, jog nekiltų susidūrimų tarp patriotiškai nusiteikusių žmonių ir sovietinei valdžiai palankių provokatorių.

A. Vieraitis prisipažįsta tuo metu tikrai nemanęs, kad įvykiai pasisuks tokia linkme ir vilkaviškiečiai pareigūnai taps vienos iš svarbiausių dienų šalies istorijoje liudininkais. Apie galimą šturmą ar grėsmę gyvybei jie tikrai negalvojo.



Saugojo Seimą

Vilkaviškiečių būriui buvo patikėta vieta prie pagrindinio įėjimo į Seimą. U formos pastato kiemas buvo atitvertas metaliniais užtvarais. Šiapus jų budėjo pareigūnai, į kiemą galėję patekti tik per siaurus šonuose paliktus praėjimus, anapus – tūkstantinė patriotiškai nusiteikusių žmonių minia.

Kadangi diena buvo labai žvarbi, kas porą valandų įėjimą saugojusios pajėgos pasikeisdavo. Vilkaviškiečiai eidavo apšilti į parlamento rūmus, o mūsiškius pakeisdavo kitų rajonų pareigūnai. A. Vieraitis prisimena, kad žmonės policininkams atnešdavo karštos arbatos, bandelių. Aikštėje skambėjo patriotinės dainos, skanduotės, kalbos, liūliavo drąsinantys plakatai su įvairiausių šalies miestelių pavadinimais.

– Tokį jausmą, kokį mes patyrėme tuomet būdami šių žmonių minioje, tą euforiją ir besąlygiško patriotizmo užkratą reikia patirti pačiam. To neįmanoma apsakyti žodžiais, – atviravo jau daugiau nei dešimtmetį teisėju dirbantis A. Vieraitis.



Vienybė įkvėpė

Įėjimą saugoję pareigūnai į Seimą privalėjo įleisti tik vadinamuosius „pasiuntinius“ – jaunus vaikinus, turėjusius išskirtinius ženklus, pagal kuriuos buvo atpažįstami minioje. Jaunuoliai stebėjo situaciją mieste ir apie ją informuodavo šalies valdžią.

A. Vieraitis prisimena, jog linksmos dainos nuščiuvo, kai apie vidurnaktį į Seimo rūmus atskubėję pasiuntiniai pranešė, kad nuo Šiaurės miestelio pajudėjo tankų ir šarvuočių kolona.

Kaip tik tuo metu įėjimą į Parlamentą saugojo vilkaviškiečiai. Po kurio laiko Seimo gynėjai išgirdo kraupų garsą: tuneliu po parlamento rūmais riedėjo tankų kolona. Visi puikiai suprato, jog kilo realus pavojus, – užėmus Seimą, ką tik atgimusios Lietuvos valstybės gali nebelikti.

Į minią tuomet kreipėsi Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, kiti šalies vadovai.

A. Vieraitis prisimena, kad net pajutus realią grėsmę panikos tarp žmonių nekilo. Niekas nebėgo, minia nesisklaidė – tik dar labiau susitelkė aplink Seimo rūmus. O įėjimą į parlamentą saugojusių vilkaviškiečių jau niekas nebepakeitė, tik jų būrį papildė dar dviejų rajonų policininkai.

– Tuo metu apėmė dvejopi jausmai. Pajutome nerimą ir natūralią tokioje situacijoje žmogišką baimę. Daugelis mūsų jau buvo tarnavę armijoje, tad puikiai žinojo, ko galima tikėtis iš SSRS kariuomenės, – pasakojo A. Vieraitis. – Tarpusavyje pradėjome svarstyti įvairius armijos puolimo variantus – nuo galimos dujų atakos iki ginkluoto prasiveržimo.



Patriotizmu neabejoja

Vilkaviškiečiui dar ir dabar ausyse skamba duslus, tarsi į karstą kalamų vinių garsas, kai Seime užsibarikadavę žmonės iš vidaus lentomis užkalė pagrindinį pastato įėjimą. Policininkai tuomet pasijuto tarsi spąstuose, nes suprato, kad jie – paskutinė neginkluotų žmonių linija. Už jų – jau Seimas, į kurį patekę įsibrovėliai būtų pasitikti su ginklais.

Jokių instrukcijų, kaip elgtis, beginkliai pareigūnai tuomet negavo. Ko gero, jų ir negalėjo tikėtis, nes situacija buvo neeilinė, įvykiai nenuspėjami ir tokios patirties neturėjo nei paprasti policininkai, nei jų vadai.

Seimo šturmui pasiruošusi beginklių žmonių minia girdėjo, kaip tolumoje, prie televizijos bokšto, aidėjo šūviai, kaip vėliau į Šiaurės miestelį sugrįžo tankai. Nežinioje ir įtampoje žmonės gyveno iki paryčių. Įėjimą saugojusiems vilkaviškiečiams atsipūsti ir apšilti buvo leista tik po 7 valandų budėjimo. Seime mūsų rajono pareigūnai praleido dar porą parų – iki tol, kol praėjo reali šturmo grėsmė.

Nors dabar, turėdamas nemažą gyvenimo patirtį, A. Vieraitis gali visai kitaip vertinti tų dienų įvykius, džiaugiasi, kad tai patirti buvo lemta būtent jam. Tuomet patriotizmo bei tautos susitelkimo euforija užgožė nerimo, baimės jausmą – ir tai buvo taip jautru, jog net dabar prisiminus gerklėje stringa žodžiai. Tiesa, vilkaviškietis teisėjas nelinkėtų, kad tokius įvykius, nors ir suteikusius ypatingų emocijų, tektų dar kada nors išgyventi. Tačiau neabejoja, jog ir šiandien, kilus grėsmei, ginti tėvynės laisvės stotų daugelis piliečių. Bent ta karta, kuri išgyveno Sausio įvykius, tikrai nesuabejotų.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas