„Santaka“ / Medžioklės žinovė savo pareigomis džiaugiasi iki šiol

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-01-08 16:05

Dalinkitės:  


Dalė Venskūnienė – prie lietuvių miško deivės Medeinės skulptūros, kurią Vilkaviškio medžiotojų ir žvejų draugijai padovanojo Pilviškių klubo medžiotojas Valdas Kundrota, o išdrožė vilkaviškietis Nauris Valuckas.

Autorės nuotr.


Medžioklės žinovė savo pareigomis džiaugiasi iki šiol

Eglė MIČIULIENĖ

Jau keturios dešimtys metų – tiek laiko su rajono medžiotojais bendrauja Dalė Venskūnienė. Tiek pat metų nesikeičia ir jos pareigos: Vilkaviškio medžiotojų ir žvejų draugijos (MŽD) medžioklės žinovė.



Pateko atsitiktinai

Į rajono medžioklės žinovės pareigas 1975 m. lapkričio pabaigoje D. Venskūnienė atėjo iš... miesto vykdomojo komiteto buhalterijos – ir tik atsitiktinumo dėka.

Tada MŽD ir Vilkaviškio miesto vykdomasis komitetas buvo įsikūrę J. Basanavičiaus gatvėje, pastate, kur tais laikais dirbo ir rajono karinis komisariatas.

– Tuo metu draugijoje atsirado laisva medžioklės žinovo vieta, ir į ją mane pakvietė tame pačiame pastate dirbęs tuometinis gamtos apsaugos inspektorius Vytautas Akucevičius. Mat dirbant medžioklės žinovu reikėjo profesionalaus vairuotojo pažymėjimo, o aš jį turėjau. Juk dar prieš miesto vykdomąjį komitetą kurį laiką dirbau tuometinėje autotransporto įmonėje (ATĮ). Mane, matyt, visada traukė vyriški darbai. Nemėgau siūti ar siuvinėti, visada norėjau vairuoti sunkvežimį. Beje, ne aš viena tokia buvau, tuo metu ATĮ vairuotojomis dirbo keturios moterys, kitos ir autobusus vairavo. Bet mane kažkodėl pasodino ne prie vairo, o į kontorą, – juokėsi D. Venskūnienė.



Jautė daugumos paspirtį

Pakviesta dirbti medžioklės žinove moteris iš pradžių gerokai dvejojo, nes iki to laiko su medžiokle neturėjo visiškai nieko bendro.

– Bet išsiaiškinau, koks tai bus darbas, ir surizikavau. Tarp kitko, šioje srityje irgi nebuvau vienintelė moteris: tuo metu medžioklės žinovėmis dirbo moterys ir Rokiškyje, Kaune, Radviliškyje bei Pasvalyje, – pasakojo pašnekovė.

Vos pradėjusi eiti naujas pareigas moteris įniko gilintis į naują darbą, stengėsi važiuoti į visas medžiokles ir apžiūrėti miškus, būrelių plotus, buvo varove. Abu su vyru Zenonu įstojo į MŽD (beje, žmonos paskatintas, pirmiau medžiotoju tapo vyras).

Dirbti su dideliu būriu medžiotojų stojusi moteris neslėpė, jog iš pradžių buvo kiek nejauku – juk daug ko nesuprato, iš pradžių net nežinojo, kas ta šovinio tūtelė. O draugija tais laikais turėjo prekiauti ir šaudmenimis, nes tokių parduotuvių, kaip dabar, nebuvo.

– Turėdavau važiuoti į Vilnių su tarnybiniu UAZ-452, pasikrauti šratų, parako, tūtelių ir vežti į Vilkaviškį, – pasakojo D. Venskūnienė.

Tačiau, anot moters, dauguma medžiotojų buvo draugiški, paslaugūs, tad ne iš vieno būrelio vadovo ji sulaukdavo daug patarimų ir pagalbos.

Vis dėlto vienas tais laikas patogias pareigas užėmęs, tik su neeiliniais žmonėmis medžioti mėgęs vyriškis išdrįso mesti įžeidžiančią frazę, išlikusią medžiotojos atmintyje iki šiol. „Boba vadovauja...“ – nutęsė jis, iš aukšto pasižiūrėjęs į moterį.

– Dabar aš jau rėžčiau atgal, nenutylėčiau, – juokėsi D. Venskūnienė. – O tada nieko neatsakiau. Tik buvo nemalonu ir keista, jis atrodė toks mokytas, inteligentiškas žmogus...



Laimikis – valstybei

Pasak D. Venskūnienės, tai, ką ji dirba dabar, su ankstesne jos veikla nė nepalyginsi.

– Iš pradžių tai buvo juodas darbas. Mūsų miškuose sumedžiotus žvėris medžiotojai suveždavo man, tekdavo krauti viską į GAZ-51 ir aš pati vakare po medžioklės juos sunkvežimiu veždavau į Kauno mėsos kombinatą. Kol išlaukdavau eilėje, kol kiekvieną žvėrį priduodavau, kol šį įvertindavo (už taiklų, gerą šūvį jį sumedžiojusiam medžiotojui būdavo skiriami 5 rubliai), grįždavau ir 3 ar 4 valandą nakties. Paskui mėsos kombinatą pastatė Alytuje ir važinėdavau jau į ten, – prisiminimais dalijosi medžioklės žinovė.

Su visais kailiais atvežti žvėrys kombinatuose būdavo įvertinami, apdorojami ir gabenami eksportui į kitas šalis, tik kai kas pakliūdavo į Lietuvos restoranus. Dabartiniai medžiotojai tokios sistemos, ko gero, nesuprastų, nes visą laimikį jie veža namo. O tais laikais buvo kitaip: tris stirnas sumedžioji valstybei, ketvirtą gali pasiimti sau, du šernus – valstybei, vieną – sau ir t. t. Pavyzdžiui, per sezoną draugija turėdavo valstybei sumedžioti 300 stirnų. Buvo netgi „soclenktyniavimas“ su kitais rajonais – kaip ir kitose srityse.



Lengviau, bet varganiau

Tiesa, dabar gana varganai gyvuojančios draugijos finansinė padėtis tais laikais buvo nepalyginti geresnė.

– Netrukus, gal po trejų metų nuo mano darbo pradžios, persikėlėme dirbti į mums pastatytą „alytnamį“, gavau naują tarnybinį transportą, valstybė skirdavo benzino. Žinoma, darbas buvo tikrai sunkus, nėra ką lyginti su šiandieniniu. Dabar aš daugiausia dirbu „popierinį“ darbą: išduodu medžioklės lapus, tvarkau ataskaitas, suvestines, pratęsiu medžiotojo bilietus ir pan., – pasakojo D. Venskūnienė.

Dabar pasikeitusi ir pačios draugijos sudėtis. Nors iki šio laiko ji vadinasi Medžiotojų ir žvejų draugija, iš tiesų organizacijai priklauso tik medžiotojai. Jų draugijoje yra apie 540, tarp jų – 21 moteris. D. Venskūnienės darbo pradžioje žvejų persvara MŽD buvo gerokai didesnė: pastarųjų buvo gal 800–900, o medžiotojų nebuvo nė 300. Tada draugijai priklausė visi žvejai – net ir vaikai, ir pensininkai privalėjo turėti žvejo bilietą. Dabar to jau nebereikia.



Daug kas pasikeitė

Per tiek metų, anot D. Venskūnienės, pasikeitė ne tik darbo pobūdis, bet ir patys medžiotojai. Viena vertus, dabar, kaip ir daugelyje gyvenimo sričių, daug svorio įgijo materialūs dalykai. Suprantama, niekam nebereikia atiduoti žvėries, bet medžiotojai turi mokėti mokestį už būrelį, už medžioklės plotus. Brangūs yra ir medžiotojų kursai, ir visa medžioklės įranga. D. Venskūnienė pastebi, kad jaunimas dabar dažnai nori prabangių šautuvų, džipų, bet tingi varyti, lupti žvėris – šiuos „malonumus“ mielai paliktų vyresniesiems.

Kita vertus, šiais laikais kai kurios medžioklės taisyklės yra griežtesnės. Patys medžiotojai į žvėris irgi žiūri atsakingiau. Pavyzdžiui, anksčiau žiemą inspektoriams reikėdavo važiuoti tikrinti, ar medžiotojai šeria žvėris. Pastaraisiais metais to daryti nereikia – klubai tuo rūpinasi patys.

– Dabar klubų nariai yra sąmoningesni. Visi turi savo medžioklės plotus, juos prižiūri ir jaučiasi už tai atsakingi. Jei visus žvėris išsimedžios – jų paprasčiausiai nebus. Dėl to ir tų šernų medžiotojai gaili, nors dabar dėl kiaulių maro visoje respublikoje juos skatinama naikinti, o už nušautą patelę netgi duodama 100 eurų. Bet viską iššaudęs taip greitai neprisiauginsi, juk miškas – ne tvartas, – pasakojo D. Venskūnienė.



Gamtoje ir tarp žmonių

1995 metais įvertinta Garbės medžiotojo vardu, D. Venskūnienė šiuo metu nėra aktyvi medžiotoja. Moteris pamena paskutinį kartą gal prieš penkerius metus sumedžiojusi kiškį.

– Važiuoju į vieną kitą medžioklę ir dabar. Būna, kad nė vieno šūvio per medžioklę nepaleidžiu, bet išvažiuoju, pabūnu ir gamtoje, ir tarp žmonių, pabendrauju, pakvėpuoju grynu oru. Džiaugiuosi visų supratingumu ir sutarimu, iki šiol jaučiu medžiotojų kolektyvo palaikymą bei pagarbą. Per tiek metų įgijau tikrai daug patirties, teko bendrauti su daugybe žmonių. Dabar iš tų 540 draugijai priklausančių medžiotojų yra gal tik 15, kurie turi didesnį nei 40 metų medžioklės stažą. Sutariu su visais, taip pat – ir su jaunimu, jie manęs niekada neįžeidžia, dar ir šautuvą paneša, – juokėsi D. Venskūnienė. – Keitėsi santvarkos, keitėsi įstaigos, seniai nebeliko nei autotransporto įmonės, nei miesto vykdomojo komiteto, o aš savo pareigas draugijoje einu iki šiol. Džiaugiuosi, kad gyvenimas pasisuko būtent taip.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas