„Santaka“ / Po Baltarusiją – M. K. Oginskio ir savos giminės takais / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Straipsnio autorius Antanas Žilinskas prie senelio kapo Voistomo kapinėse.

Po Baltarusiją – M. K. Oginskio ir savos giminės takais

Antanas Žilinskas

Praėjusiais metais Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje vyko renginiai, skirti garsaus politiko, diplomato, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms. Į renginių ciklą įsitraukė ir Paežerių dvaras. Sūduvos (Suvalkijos) kultūros centras, bendradarbiaudamas su Lietuvos dailės muziejumi, dvaro rūmuose eksponavo parodą, atskleidžiančią šios garsios asmenybės gyvenimo ir veiklos kelią.

Gavęs kvietimą iš Baltarusijoje, Zalesėje, M. K. Oginskio dvare, įkurto muziejaus, dalyvavau ne tik tarptautinėje konferencijoje, bet ir pakeliavau savos giminės takais.



M. K. Oginskis ir Paežeriai

Paežerių dvare skambėjo M. K. Oginskio ir F. Šopeno muzika, svečiavosi garsios XIX a. asmenybės, tačiau pats M. K. Oginskis, atrodo, nesilankė. Žinoma, kad jis iš pirmosios santuokos (1789 m.) su žmona Izabele Lasocka turėjo du sūnus – Tadą Antaną ir Pranciškų Ksaverą. Pastarasis turėjo tris dukras – Ameliją, Gabrielę Mariją bei Nataliją. Ši ir atitekėjo į Paežerius.

Garsusis politikas ir kompozitorius M. K. Oginskis gimė Lenkijoje, kur Guzovo dvare prabėgo laimingiausi vaikystės metai. Kūrybingiausias laikotarpis susijęs su Zalesės dvaru. Baltarusijos mokslininkai ir muziejininkai M. K. Oginskiui skiria ypatingą dėmesį, dažnai pernelyg savindamiesi jo nuopelnus. Tad ruošdamasis į tarptautinę konferenciją Zalesėje parengiau pranešimą, kuriuo akcentavau M. K. Oginskio giminės ištakas Kaišiadorių krašte, sūnų ir anūkų nuopelnus Žemaitijoje bei Užnemunėje (Veisiejai, Aštrioji Kirsna, Paežeriai).



Traukinys iš praeities

Rinkdamas medžiagą apie M. K. Oginskio anūkę Nataliją lankiausi Veisiejuose, kur gyveno jos tėvai, bei Kapčiamiestyje. Ten M. K. Oginskio sūnus, Natalijos Gavronskienės tėvas, slaugė 1831 m. sukilimo didvyrę Emiliją Pliaterytę.

Sena svajonė apsilankyti Zalesės dvare išsipildė, kai gavau M. K. Oginskio sodybos-muziejaus direktorės kvietimą į tarptautinę konferenciją. Ji vyko M. K. Oginskio gimimo dieną, rugsėjo 25-ąją.

Susiruošiau keliauti traukiniu Kaliningradas–Sankt-Peterburgas. Į jį Kybartuose įsėdau kaip vienišas keleivis. Paskutinį kartą šio tipo traukiniu teko keliauti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Tikėjausi išvysti daug naujovių, patogumų, tačiau pamačiau vaizdą, lyg būčiau laiko mašina sugrąžintas į jaunystę.

Tas pats būrys keliautojų, sėdinčių ar gulinčių viršutinėse vagonų „lentynose“, tie patys valgiai (arbata, duona, kiaušiniai). Tik dabar maistą keleiviai išdėlioja ant popierinių servetėlių, ne ant laikraščių. Nuobodžiaujanti jauna traukinio palydovė žiovaudama klausėsi pagyvenusios rusės, važiuojančios iš Klaipėdos į Vitebską, pasakojimų apie sunkų gyvenimą Lietuvoje, mažas pensijas, didelius mokesčius ir kainas.

Viešėdamas Baltarusijoje taip pat girdėjau panašių pokalbių apie mažas pensijas, dideles kainas. Tik Lietuvoje neteko girdėti, kad pensininkai eitų į laukus rinkti kukurūzų burbuolių liekanų, kaip tai daro garbaus amžiaus baltarusiai. Mažame Zalesės miestelyje pensininkai augina ožkas ir ypač daug vištų, triušių. Javų ar kukurūzų burbuolių liekanų savo augintiniams žmonės renkasi po javapjūtės tuščiuose kolūkių laukuose. Mano giminaitis gydytojas, gaunantis tris milijonus rublių (150 eurų) pensijos, taip pat verčiasi ūkiškai, augina triušius ir vištas, puoselėja gražų sodą.



Giminaičių glėbyje

Važiuodamas į M. K. Oginskio sodybą-muziejų turėjau dar vieną, asmeninę, svajonę aplankyti senelio kapą Voistomo miestelyje ir tėvo tėviškę Cieliakų kaimelyje. Taip jau sutapo, kad mano giminės iš tėvo pusės šaknys visai netoli nuo Oginskių sodybos. Mano pusseserės Marijos Ščiuravskajos sūnus gydytojas Francas, baigęs medicinos studijas, gavo paskyrimą ir atvyko į Zalesę, kur vadovavo senelių namams, vėliau – ligoninei, įkurtai M. K. Oginskio sodybos pastatuose.

Smorgonių geležinkelio stotyje vos išlipęs iš traukinio vagono patekau į giminaičių glėbį. Mane sutiko pusseserės sūnūs Janekas ir Francas. Netrukus svečiuojuosi Janeko namuose. Jo žmona Teresė paruošė puikią vakarienę, o Janekui rūpėjo geriau pažinti mane, vienintelį giminaitį, gyvenantį Lietuvoje.

Mano tėvo brolio dukra Marija viena užaugino penkis vaikus: Francą, Česlovą, Janeką, Petrą ir Albiną. Jų tėvas Zigizmundas, mano dėdė, mirė po karo 1946 metais. Palaidotas greta tėvo Adomo Voistomo kapinėse.

Ir vėl keistas sutapimas. Mano senelis palaidotas vos per keletą žingsnių nuo M. K. Oginskio sekretoriaus Leonardo Chodzkos kapo. Tą dieną, kai uždegiau žvakę ant senelio ir dėdės kapelių, mačiau padėtas gėles ir ant apgriuvusio L. Chodzkos kapo rūsio.

Lankydamas senas kapines iš giminaičio lūpų sužinojau, kad jie save įvardija lenkais, yra katalikai, kalba rusiškai, baltarusiškai. Teko susimąstyti, kokios gi tautos palikuonis aš esu.

Mano gidė Viktorija aprodydama Zalesę liūdnai konstatuoja: miestelis lėtai miršta. Uždarytas vaikų darželis žvelgė savo tamsiais išdaužytais langais. Be gyvybės ženklų ir sanatoriniam gydymui skirtas pastatas.

Tačiau nustebino šviečiantys atkurti M. K. Oginskio rūmai, naujais baldais apstatyti kambariai, išraiškingos muziejinės ekspozicijos.
Susiruošiau keliauti traukiniu Kaliningradas–Sankt-Peterburgas. Į jį Kybartuose įsėdau kaip vienišas keleivis. Paskutinį kartą šio tipo traukiniu teko keliauti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Tikėjausi išvysti daug naujovių, patogumų, tačiau pamačiau vaizdą, lyg būčiau laiko mašina sugrąžintas į jaunystę.
A. Žilinskas


Buvo labai netikėta, kad konferencija vyko baltarusių kalba. Tarp pranešėjų buvau vienintelis lietuvis, be to, kalbėjau pirmasis. Sulaukiau ir Baltarusijos televizijos dėmesio. Trumpame interviu pasakojau apie M. K. Oginskio pagerbimą Žemaitijoje (Rietave ir Plungėje), Paežeriuose.



Zalesė ir Oginskis

M. K. Oginskis, perėmęs iš savo dėdės Pranciškaus Ksavero Zalesės dvarą, čia pastatė naujus rūmus. Jie nebuvo prabangūs. Gražiausias sodyboje buvo angliško stiliaus parkas, kuriame išsiskyrė romantiški paviljonai ir antikinės šventyklos.

„Šiaurės Atėnais“ Zalesę praminę amžininkai čia sutikdavo M. K. Oginskį, kuris jiems rengdavo muzikinius vakarus ir iškylas prie Vilijos upės.

M. K. Oginskio proprovaikaitis Andžėjus Zaluskis monografijoje apie savo garsųjį protėvį rašė, jog svečiams patiekiamas maistas buvo puikus. „Užtekdavo vieną kartą svečiui paminėti, kad kažkur Prancūzijoje jam patiko Strasburgo paštetas, kai po kelių dienų tas paštetas atsirasdavo Zalesėje ant stalo“, – teigė A. Zaluskis.

Jau vykdamas į Zalesę žinojau daug su dvaru susijusių istorinių vietų. Parke buvo du didžiuliai akmenys, tikri paminklai. Vienas iš jų – su įrašu „Kosčiuskos šešėliams“. Akmuo baltarusių restauruotas, o kitas, skirtas M. K. Oginskio mokytojui jaunystėje Žanui Roleji, buvo dingęs ir surastas 1996 metais. Buvo miela šiuos akmenis paliesti savo ranka.

1822 m. jaunas poetas Aleksandras Chodzka aprašė parką, kuriame buvo Amelijos šventykla, Emos gėlynas, Gulbių sala.

Nuo 1819 m. M. K. Oginskio sekretoriumi tapo Leonardas Chodzka. Jis palaidotas Voistomo miestelio kapinėse. Minint M. K. Oginskio jubiliejinį gimtadienį, sekretoriaus baltarusiai nepamiršo, L. Chodzkos kapo vietą irgi papuošė gėlių puokštėmis.

Baltarusių kapinės stipriai skiriasi nuo lietuvių. Kuklesni paminklai paskendę žolėse. Ant naujai supiltų kapų – ryškių spalvų gėlių vainikai. Voistomo kapinėse radau dešimtis kapelių su mano giminės iš tėvo pusės pavardėmis. Keistas jausmas, kai surandi giminių kapus po daugelio metų...

Nesistebiu, kai iš viso pasaulio į Vilkaviškį ieškodami giminės šaknų atvykusieji pravirksta prie kapo, menančio nors ir tolimą giminaitį.



Mirštantis kaimas

Kaimai nyksta, nors gyvybę juose išlaikyti bando išlikę kolūkiai. Po tėvo gimtąjį kaimą vaikščiojau lyg po kapines. Ilga gatvė išsiskiria mėlyna spalva dažytomis tvoromis, o mediniai rąstiniai nameliai – mėlynomis langinėmis. Po kiemelius vienur kitus vaikštinėja šimtametės vienišos senolės.

Šio kaimo gyventojus per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai buvo iškėlę į Lietuvą. Cieliakų kaimo žmonės buvo apgyvendinti Pilviškių apylinkėse. Mano tėvas liko gyventi Parausių kaime, o senelis grįžo į lenkų okupuotą kraštą.

Kaimo prieigose vokiečiai buvo įrengę gynybinius įtvirtinimus. Išlikę bunkeriai mena prieš šimtmetį vykusį karą.

„Lenkmetį“ išgyvenęs kaimas skaudžių nuostolių patyrė Antrojo pasaulinio karo metais. Senbuviai prisimena baltarusių partizanų plėšikavimus. Miškai ir pelkės, supusios Cieliakų kaimą, priglaudė įvairaus plauko perėjūnus. Čia slėpėsi buvę policininkai, kriminaliniai nusikaltėliai. Atėjus frontui, ši įvairialypė minia tapo Raudonosios Armijos dalimi ir buvo pasiųsta į fronto priešakines linijas.

Nors apie politiką nekalbėjome, tačiau supratau, kad inteligentija kritiškai vertina esantį režimą ir mato Baltarusiją Europos tautų bendrijoje.



Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus istorikas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas