Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gražu Lietuvoj

---

Danutė Cinaitienė kalėdaičius anksčiau kepė visai parapijai.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr.

Kalėdaičių – beveik permatomų baltų paplotėlių, laužomų per Kūčių vakarienę, nenusipirksi jokiame prekybos centre. Prieš kiekvienas Kūčias jų įsigyjama tik bažnyčiose. Dažniausiai paplotėliai kepami ir atvežami iš kaimyninės Lenkijos. Tradicija kiekvienai parapijai kepti savus kalėdaičius jau beveik išnykusi.

Kepa tik „parodai“

Viena iš šios retos tradicijos puoselėtojų likusi Virbalyje. Greta bažnyčios gyvenanti virbalietė Danutė Cinaitienė kalėdaičių kepimą perėmė iš savo mamos. Tęsdama šeimos tradiciją prieš šventes bendruomenės „Virbalio vartai“ namuose moteris rodė, kaip kepami kalėdaičiai. Norintieji galėjo pamėginti tai padaryti patys. Vėliau Virbalyje iškeptomis vadinamosiomis „plotkelėmis“ buvo nudžiuginti Gudkaimio globos namų gyventojai.

D. Cinaitienė atsimena, kad paskutinį kartą kalėdaičius visai parapijai kepė gal prieš septynerius metus. Paskui juos imta vežti iš Lenkijos, tad ir kepėjos paslaugos tapo nereikalingos. Tačiau metų metais tobulinti įgūdžiai išliko ir moteris mielai sutinka pasidalyti savo patirtimi su besidominčiais žmonėmis.

Įgūdžių nepraranda

Pasak virbalietės, ne visi kalėdaičiai pavyksta tokie, kokių norėtųsi, tačiau jų kepimas suteikia begalę emocijų. Gražu vien žiūrėti, kaip į specialią formą, panašią į vaflių keptuvę, teka kalėdaičių tešla – paprasčiausia miltų ir vandens tyrė. Tačiau ne visi žino, kokio tirštumo ją reikia paruošti, kiek reikia maišyti, kad būtų tobula. Kalėdaičių keptuvė tepama ne riebalais, o vašku. D. Cinaitienė, kaip ir jos mama, į kepinį įdeda rūtos šakelę. Mat toks buvo šeimos „prekinis ženklas“. Formos dalis reikia labai greitai suspausti, kad kryžmai įpilta tešla nesukeptų ir spėtų pasiskirstyti. Kalėdaitis iškepa greitai. Paprastai pirmieji būna nepavykę, tačiau tuojau pat dingsta stebėtojų burnose. Mat kunigo nepašventintas kepinys tėra paprastas traškus blynas. Kepant kalėdaičius lieka ir išbėgusios tešlos „gijų“, iš kurių moterys virdavo gardžią pienišką kukulaičių sriubą.

prieš kelias dešimtis metų kalėdaičių kepimo priemonių turėjo kone kiekviena parapija. Kepėjai, norėdami patenkinti tikinčiųjų poreikius, pradėdavo kepti nuo ankstyvo rudens, nes darbo užtekdavo iki pat Kūčių.

Tradicija nyksta

D. Cinaitienė atsiminė, kad prieš kelias dešimtis metų kalėdaičių kepimo priemonių turėjo kone kiekviena parapija. Kepėjai, norėdami patenkinti tikinčiųjų poreikius, pradėdavo kepti nuo ankstyvo rudens, nes darbo užtekdavo iki pat Kūčių. Virbalietė pasakojo, jog jai su mama tekdavo prikepti krūvas kalėdaičių. Darbo buvo ne vienai savaitei. Mama turėjo kalėdaičių kepimo formą, kuri buvo pritaikyta kepti ant primuso. Tačiau bėgant metams šie daiktai susidėvėjo. Tad demonstracijai skirtų kalėdaičių keptuvę sendaikčių turguje surado ir Danutei nupirko brolis. Tiesa, keptuvė buvo ne itin geros būklės, bet bendruomenės auksarankiai ją suremontavo. Trūkstamų dalių savo neišsenkamame „aruode“ surado bendruomenės narys Gedeminas Žebertavičius.



Susipina tradicijos

Kiek žino patys kalėdaičių kepėjai, šių švenčių atributų kepimo ritualas į Lietuvą prieš šimtus metų atkeliavo iš kaimynės Lenkijos. Tradiciją per Kūčių vakarienę laužyti kalėdaitį turi tik buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautos, kurios priėmė katalikų tikėjimą, – lietuviai, lenkai, dalis baltarusių. Niekur kitur pasaulyje tokios tradicijos nėra. Pavyzdžiui, net gilias katalikiškas šaknis turinčioje Italijoje Kūčios nėra tokios „liesos“ kaip pas mus. Ten Kūčių vakarienė švenčiama gana linksmai ir sočiai. Šeimininkės ta proga gamina tradicinį italų patiekalą – lęšiais kimštą kiaulės koją.

Po pasaulį pasklidę lietuvaičiai prieš šventes labiausiai laukia siuntinio iš savo namų, kur, be kitų gardumynų, namiškiai jiems siunčia ir rūpestingai supakuotų kalėdaičių, kurių jokioje kitoje šalyje negausi.

Iš kitų šalių pas mus atvykę žmonės stebisi, kad lietuviai nenubraukė savo praeities ir moka vertinti labai gilias, iš senojo lietuvių tikėjimo atkeliavusias tradicijas. Kitur to jau nebėra. Etnologai tvirtina, kad per Kūčias ir Kalėdas ypač akivaizdu, jog senosios baltiškos ir krikščioniškos tradicijos yra susipynusios.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---