|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Laiškai iš toli
|
|
|
Lana Povilaikienė
Vaikai jau miega. Maniškis išvažiavęs į naktinę žvejybą. Jis – mėgėjas. Futbolo ir žvejybos. Aš irgi daug ko mėgėja: geros knygos, gero vyno, gero šokolado (čia jau gal net profesionalė). O maniškis tikrai – žvejys mėgėjas, parneša visas žuvis, kurias tik pagauna. Nors dar ir svajotojas – tikisi pagauti auksinę. Negaliu sutrypti jo svajonės, nors norėčiau pasakyti, kad didžiausią (jei ne auksinę, tai auksinio charakterio) savo gyvenimo žuvį jis jau senokai pagavęs. Ir tik duok Dieve, jam su tuo laimikiu tiek sveikatos, kiek Hemingvėjaus Seniui...
Taigi, vakaroju viena... Gero filmo nerodo, gero vyno neliko (jau), saldumynų prieš miegą vengiu, tačiau esu kupina gerų ketinimų: reikia pagalvoti apie Kalėdas. Ketvirtos Kalėdos emigracijoj... Kasmet didėjantis noras atsilaikyti prieš siaučiančią karštinę. Na, negaliu aš, negaliu puošti eglutės jau lapkričio septynioliktąją! O štai britai gali. Ir puošia. Ir parduotuves siaubia nuo lapkričio vidurio. Viską! Jų languose ir kiemuose jau seniai mirkčioja lemputės, palangės ir kiemeliai nutupdyti įvairiausiomis skulptūrėlėmis (daug ir neskoningai). Kartais pagalvoju, kad jie tų papuošimų prikaupia tiek, jog neturi, kur sandėliuoti, todėl visą gėrį patogiau išreklamuoti ilgam periodui. Mūsiškiai, ilgiau čia pagyvenę, irgi Kalėdoms ima ruoštis dar rudeniui nesibaigus. Matyt, tokia integracija. Na ir tegul! Aš kartoju sau, kad kalėdinė karštinė manęs neįveiks. Bet apie šventes pagalvoti vis tiek reikia. Būkim atviros, apie virtuvės reikalus per šventes...
O imsiu šiandien ir viską pakeisiu! Negalvosiu apie buitį. Galvosiu apie gražius dalykus, jaukią aplinką, dovanas kitiems... ir truputį sau. Nors man reikėtų daug. Kuriai nereikėtų? Dideliam žmogui – didelės dovanos, geram – geros, brangiam – brangios. O jei aš – visi trys viename? Ar daug kas iš mano aplinkos tai supranta? Ech, eisiu ir įsipilsiu vyno. To paprastesnio... Apėmė jautrumas.
Mudu (aš ir mano sutuoktinis) mėgstam dovanoti dovanas. Ir turim kam. Ačiū Dievui, dar yra tėvynėje likusių artimųjų ir draugų. Ir vaikų turim. Tuo klausimu esam padirbėję ir atskirai, ir kartu... Taigi, dovanoti yra kam ir, ką dovanoti, mums nesunku sugalvoti. Kad tik būtų už ką. Bet ką aš čia dabar? Emigrantai visada turi už ką! (Kai kuriais atvejais tai gali būti netgi tiesa). Taip tiki tie, kurie neemigravo. Ir gerai. Ir nereikia atimti iš žmonių tikėjimo. Jei jau netikėsi, kad gerai ten, kur mūsų nėra, tai kuo tada lieka tikėti? Ir mes tikim. Kad išlošim tuos milijonus Nacionalinėj loterijoj. Šitiek milijonų! Bet mums tai nėra begalybė. Žinot, kodėl? Tuoj įsipilsiu vyno ir papasakosiu paslaptį. Mūsų, šeimyninę.
Vieną vakarą mudu su brangiausiuoju vakarojom ir gvildenom labai rimtą temą: ką darytume, laimėję didelę sumą pinigų? Nesam kokie naivuoliai, nesitikim tų šimtų milijonų. Kalbėjom apie standartinį milijoną. Tai štai, sudarėm sąrašą žmonių, su kuriais norėtume pasidalyti: vaikai, broliai, sesės, geriausi draugai, draugai ir tie, kuriems, na, labai labai bent kažkiek reikia. Viskas sąžiningai – kiekvienam pagal , , nuopelnus“ ir giminystės ryšius. Smagu! Prisiminėm visus, aptarėm jų gyvenimus, pasvarstėm jų perspektyvas... Lyg prie bendro stalo būtume visi pasėdėję. Ir supratom vieną dalyką – milijono yra mažai. Mums patiems lieka tik bilietams į kino teatrą...
Nepralobsim mes ir tame užsienyje. Natūros mudviejų kitokios. Bet mums gerai. Ir sprendimų dėl sąrašo mudu nekeičiam. Tik kol kas neišlošėm mes, atleiskit, mūsų artimieji. Palinkėkime vieni kitiems... kantrybės. Kalėdų laikotarpiu taip ir norisi visiems visko gausiai bent palinkėti. Ir nepalinkti nuo sunkios palinkėjimų gausos.
Savo mieliausiajam linkiu pagauti šiąnakt žuvį. Didelę. Gal net ne vieną. Auksinės nereikia. Kam jam auksinė žuvelė, jei jis turi mane? Aš juk pildau beveik visus jo norus. Bent jau būtinus išgyventi. Sakyčiau, net visai padoriam padoraus vyro gyvenimui. O jis rūpinasi pragyvenimu. Visais įmanomais jo (pragyvenimo) šaltiniais. sudarėm sąrašą žmonių, su kuriais norėtume pasidalyti: vaikai, broliai, sesės, geriausi draugai, draugai ir tie, kuriems, na, labai labai bent kažkiek reikia. Viskas sąžiningai – kiekvienam pagal ,,nuopelnus“ ir giminystės ryšius.
Kaip gera žmona, žvejybą priskiriu vienam iš tų šaltinių. Tegu pajunta vyras savo vertę – jam malonumas, šeimai – pietūs. Skamba kažkaip pirmapradiškai, bet mane visada žavėjo pirmykščiai piešiniai olose, kur vyras parneša moteriai grobį. Kuo tvirtesnis vyras – tuo didesnis grobis, kuo sumanesnė tvirto vyro moteris – tuo išradingiau panaudojamas grobis: šašlykai, kepsniai, vėdarai, šaltiena... (Kas iš šitų tiktų šventiniam stalui?.. Nelabai kas...) Lauksiu žuvies.
Lauksiu, aišku, ir kitokių dovanų. Maniškis dosnus. Ne tik per Kalėdas. Tik neišradingas. Bet jei šį kartą paprašyčiau kupono riebalų nusiurbimui ir krūtų korekcijai (didinimas – skamba su pretenzija)? Ne todėl, kad tada būčiau laimingesnė, bet madinga būčiau tikrai. Juk gyvenam užsienyje, kai kurie tautiečiai tikrai tikisi kažkokių pasikeitimų, liudijančių gerėjantį mūsų gyvenimą. Tai galėtų būti kaip tas įrodymas. Ir man gerai (savaime suprantama), ir sutuoktinis galėtų miegamajame turėti auksinę žuvelę (gal net undinę)... Bet maniškis nepritars. Jis natūralistas. Net silkės pataluos nemėgsta, jam skaniau paprastai: su grietine ir svogūnais.
Reikia sugalvoti kitą dovaną. Vis tiek paklaus, ko norėčiau...
Pirmais mūsų bendro gyvenimo metais, kai suvedėm vaikus į bendrą krūvą, o skolos bendrai suėjo pačios, irgi buvo prieškalėdinis laikotarpis. Vieną dieną, moteriško silpnumo akimirką (kuriai jau čia nepasitaikė) nusipirkau nepadoriai gražius naktinius už nepadoriai didelę kainą. Beveik visos mes tokius turim (apie juos sakoma: kur trumpa, ten trūksta). Guli jie giliai stalčiuje ir laukia kokios padorios progos... Tada mane labai graužė sąžinė, nes prisipažinti vyrui apie kainą atrodė nepadoru, o tikram vyrui (maniškis toks) išversti akis, ją išgirdus – mažų mažiausiai negarbinga.
Kai jis paklausė, ko norėčiau Kalėdoms, pasakiau, kad dovaną aš jau turiu, tegu Kalėdų Senelis šiaip sau ateina. Tais metais norai buvo maži, o galimybių nebuvo visai... Bet maniškis Kalėdų vakarą šnipštelėjo, kad galėčiau pasipuošti tuo, ką nuo jo slepiu (tikriausiai girdėjo mano sąžinės balsą, kalbantį su drauge telefonu), nes pas mane ateis Kalėdų Senelis. Ir žinot, jis atėjo. Tikras Kalėdų Senelis... Tik truputį nepilnu kostiumu... Ir norai sutapo, ir galimybės...
Ir net jei mano vyras šiąnakt nepagaus nė vienos žuvies, jam nereikia įrodinėti jokios savo vertės. Seniai viską įrodė. Jei dar daug metų per Kalėdas šitas žmogus ir mūsų vaikai bus šalia, tai mums nieko netrūks. (O kai pavyks išlošti tą milijoną, tai netrūks ir kitiems.) Ir žinau, ko noriu šitoms Kalėdoms. Dar turiu gerą savaitę pasirūpinti dovana sau... (Kitiems jau gražiai supakuota.) Ir šįmet jokia sąžinė negrauš, nes emigrantai gali sau leisti daugiau...
Vaikai jau miega. Maniškis išvažiavęs į naktinę žvejybą. Jis – mėgėjas. Futbolo ir žvejybos. Aš irgi daug ko mėgėja: geros knygos, gero vyno, gero šokolado (čia jau gal net profesionalė). O maniškis tikrai – žvejys mėgėjas, parneša visas žuvis, kurias tik pagauna. Nors dar ir svajotojas – tikisi pagauti auksinę. Negaliu sutrypti jo svajonės, nors norėčiau pasakyti, kad didžiausią (jei ne auksinę, tai auksinio charakterio) savo gyvenimo žuvį jis jau senokai pagavęs. Ir tik duok Dieve, jam su tuo laimikiu tiek sveikatos, kiek Hemingvėjaus Seniui... |
Taigi, vakaroju viena... Gero filmo nerodo, gero vyno neliko (jau), saldumynų prieš miegą vengiu, tačiau esu kupina gerų ketinimų: reikia pagalvoti apie Kalėdas. Ketvirtos Kalėdos emigracijoj... Kasmet didėjantis noras atsilaikyti prieš siaučiančią karštinę. Na, negaliu aš, negaliu puošti eglutės jau lapkričio septynioliktąją! O štai britai gali. Ir puošia. Ir parduotuves siaubia nuo lapkričio vidurio. Viską! Jų languose ir kiemuose jau seniai mirkčioja lemputės, palangės ir kiemeliai nutupdyti įvairiausiomis skulptūrėlėmis (daug ir neskoningai). Kartais pagalvoju, kad jie tų papuošimų prikaupia tiek, jog neturi, kur sandėliuoti, todėl visą gėrį patogiau išreklamuoti ilgam periodui. Mūsiškiai, ilgiau čia pagyvenę, irgi Kalėdoms ima ruoštis dar rudeniui nesibaigus. Matyt, tokia integracija. Na ir tegul! Aš kartoju sau, kad kalėdinė karštinė manęs neįveiks. Bet apie šventes pagalvoti vis tiek reikia. Būkim atviros, apie virtuvės reikalus per šventes...
O imsiu šiandien ir viską pakeisiu! Negalvosiu apie buitį. Galvosiu apie gražius dalykus, jaukią aplinką, dovanas kitiems... ir truputį sau. Nors man reikėtų daug. Kuriai nereikėtų? Dideliam žmogui – didelės dovanos, geram – geros, brangiam – brangios. O jei aš – visi trys viename? Ar daug kas iš mano aplinkos tai supranta? Ech, eisiu ir įsipilsiu vyno. To paprastesnio... Apėmė jautrumas.
Mudu (aš ir mano sutuoktinis) mėgstam dovanoti dovanas. Ir turim kam. Ačiū Dievui, dar yra tėvynėje likusių artimųjų ir draugų. Ir vaikų turim. Tuo klausimu esam padirbėję ir atskirai, ir kartu... Taigi, dovanoti yra kam ir, ką dovanoti, mums nesunku sugalvoti. Kad tik būtų už ką. Bet ką aš čia dabar? Emigrantai visada turi už ką! (Kai kuriais atvejais tai gali būti netgi tiesa). Taip tiki tie, kurie neemigravo. Ir gerai. Ir nereikia atimti iš žmonių tikėjimo. Jei jau netikėsi, kad gerai ten, kur mūsų nėra, tai kuo tada lieka tikėti? Ir mes tikim. Kad išlošim tuos milijonus Nacionalinėj loterijoj. Šitiek milijonų! Bet mums tai nėra begalybė. Žinot, kodėl? Tuoj įsipilsiu vyno ir papasakosiu paslaptį. Mūsų, šeimyninę.
Vieną vakarą mudu su brangiausiuoju vakarojom ir gvildenom labai rimtą temą: ką darytume, laimėję didelę sumą pinigų? Nesam kokie naivuoliai, nesitikim tų šimtų milijonų. Kalbėjom apie standartinį milijoną. Tai štai, sudarėm sąrašą žmonių, su kuriais norėtume pasidalyti: vaikai, broliai, sesės, geriausi draugai, draugai ir tie, kuriems, na, labai labai bent kažkiek reikia. Viskas sąžiningai – kiekvienam pagal , , nuopelnus“ ir giminystės ryšius. Smagu! Prisiminėm visus, aptarėm jų gyvenimus, pasvarstėm jų perspektyvas... Lyg prie bendro stalo būtume visi pasėdėję. Ir supratom vieną dalyką – milijono yra mažai. Mums patiems lieka tik bilietams į kino teatrą...
Nepralobsim mes ir tame užsienyje. Natūros mudviejų kitokios. Bet mums gerai. Ir sprendimų dėl sąrašo mudu nekeičiam. Tik kol kas neišlošėm mes, atleiskit, mūsų artimieji. Palinkėkime vieni kitiems... kantrybės. Kalėdų laikotarpiu taip ir norisi visiems visko gausiai bent palinkėti. Ir nepalinkti nuo sunkios palinkėjimų gausos.
Savo mieliausiajam linkiu pagauti šiąnakt žuvį. Didelę. Gal net ne vieną. Auksinės nereikia. Kam jam auksinė žuvelė, jei jis turi mane? Aš juk pildau beveik visus jo norus. Bent jau būtinus išgyventi. Sakyčiau, net visai padoriam padoraus vyro gyvenimui. O jis rūpinasi pragyvenimu. Visais įmanomais jo (pragyvenimo) šaltiniais.
sudarėm sąrašą žmonių, su kuriais norėtume pasidalyti: vaikai, broliai, sesės, geriausi draugai, draugai ir tie, kuriems, na, labai labai bent kažkiek reikia. Viskas sąžiningai – kiekvienam pagal ,,nuopelnus“ ir giminystės ryšius.
Kaip gera žmona, žvejybą priskiriu vienam iš tų šaltinių. Tegu pajunta vyras savo vertę – jam malonumas, šeimai – pietūs. Skamba kažkaip pirmapradiškai, bet mane visada žavėjo pirmykščiai piešiniai olose, kur vyras parneša moteriai grobį. Kuo tvirtesnis vyras – tuo didesnis grobis, kuo sumanesnė tvirto vyro moteris – tuo išradingiau panaudojamas grobis: šašlykai, kepsniai, vėdarai, šaltiena... (Kas iš šitų tiktų šventiniam stalui?.. Nelabai kas...) Lauksiu žuvies.
Lauksiu, aišku, ir kitokių dovanų. Maniškis dosnus. Ne tik per Kalėdas. Tik neišradingas. Bet jei šį kartą paprašyčiau kupono riebalų nusiurbimui ir krūtų korekcijai (didinimas – skamba su pretenzija)? Ne todėl, kad tada būčiau laimingesnė, bet madinga būčiau tikrai. Juk gyvenam užsienyje, kai kurie tautiečiai tikrai tikisi kažkokių pasikeitimų, liudijančių gerėjantį mūsų gyvenimą. Tai galėtų būti kaip tas įrodymas. Ir man gerai (savaime suprantama), ir sutuoktinis galėtų miegamajame turėti auksinę žuvelę (gal net undinę)... Bet maniškis nepritars. Jis natūralistas. Net silkės pataluos nemėgsta, jam skaniau paprastai: su grietine ir svogūnais.
Reikia sugalvoti kitą dovaną. Vis tiek paklaus, ko norėčiau...
Pirmais mūsų bendro gyvenimo metais, kai suvedėm vaikus į bendrą krūvą, o skolos bendrai suėjo pačios, irgi buvo prieškalėdinis laikotarpis. Vieną dieną, moteriško silpnumo akimirką (kuriai jau čia nepasitaikė) nusipirkau nepadoriai gražius naktinius už nepadoriai didelę kainą. Beveik visos mes tokius turim (apie juos sakoma: kur trumpa, ten trūksta). Guli jie giliai stalčiuje ir laukia kokios padorios progos... Tada mane labai graužė sąžinė, nes prisipažinti vyrui apie kainą atrodė nepadoru, o tikram vyrui (maniškis toks) išversti akis, ją išgirdus – mažų mažiausiai negarbinga.
Kai jis paklausė, ko norėčiau Kalėdoms, pasakiau, kad dovaną aš jau turiu, tegu Kalėdų Senelis šiaip sau ateina. Tais metais norai buvo maži, o galimybių nebuvo visai... Bet maniškis Kalėdų vakarą šnipštelėjo, kad galėčiau pasipuošti tuo, ką nuo jo slepiu (tikriausiai girdėjo mano sąžinės balsą, kalbantį su drauge telefonu), nes pas mane ateis Kalėdų Senelis. Ir žinot, jis atėjo. Tikras Kalėdų Senelis... Tik truputį nepilnu kostiumu... Ir norai sutapo, ir galimybės...
Ir net jei mano vyras šiąnakt nepagaus nė vienos žuvies, jam nereikia įrodinėti jokios savo vertės. Seniai viską įrodė. Jei dar daug metų per Kalėdas šitas žmogus ir mūsų vaikai bus šalia, tai mums nieko netrūks. (O kai pavyks išlošti tą milijoną, tai netrūks ir kitiems.) Ir žinau, ko noriu šitoms Kalėdoms. Dar turiu gerą savaitę pasirūpinti dovana sau... (Kitiems jau gražiai supakuota.) Ir šįmet jokia sąžinė negrauš, nes emigrantai gali sau leisti daugiau...
Publikuota: 2015-12-23 12:46:55
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|