„Santaka“ / Alvito gyvenimo metraštį rašo kaimo žmonės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-07-21 17:32

Dalinkitės:  


Aldona ir Stasys Sederevičiai sakė, jog laukia Alvito jubiliejus šventės.

Autorės nuotr.


Alvito gyvenimo metraštį rašo kaimo žmonės

Birutė PAVLOVIENĖ

Liepos pradžioje rašėme, kaip Alvitas ruošiasi 500 metų jubiliejui ir Oninėms. Dabar miestelis jau pasipuošęs įvairiaspalvių vėliavėlių girliandomis. Virš gatvės, vedančios į centrą, ištiestas šventinis transparantas.



Šventės nuotaikos

Alvitas – viena iš seniausių rašytiniuose šaltiniuose minimų rajono vietovių. „Pusės tūkstantmečio sukaktis tikrai verta, kad ją pažymėtume nekasdieniškai. Liepos 26 – 30 dienomis kviečiame alvitiečius prie savo namų iškelti trispalves. Turinčius savo giminės vėliavas – iškabinti ir jas“, – sakė Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas.

Daugelio pagalbininkų rūpesčiu parengtas informacinis leidinys apie praeities ir šių dienų Alvitą. Ne mažiau įdomų krašto ir jo žmonių gyvenimo puslapį atspindi kaimo bendruomenės namuose eksponuojamos nuotraukos iš asmeninių alvitiečių albumų. Miestelio Liepų parke jubiliejų paženklins koplytstulpis – simboliniai penkių metrų aukščio vartai. Medinės skulptūros centre, kaip ir dera Alvitui, bus šv. Ona. Alvitiečiai juokavo, kad iki savo postamento ji gali ateiti ir su aukštakulniais bateliais, nes paklota trinkelių juosta. Nuo Mechanizatorių gatvės iki šventoriaus nutiestas plytelių takas. Ateityje jį ketinama pratęsti per visą miestelį iki magistralės – Alvito gatvės. Ko gero, pasiruošimas jubiliejui padėjo joje įrengti apšvietimo liniją, kainavusią 75 tūkstančius litų.

Apgenėtos ir pakelės obelų alėjos, kiti želdiniai, nupjauti iki šiol rečiau šienauti žalieji plotai, paežerės pakrantės ir t.t. „Labai pravertė patirtis, įgyta padedant ruoštis Vilkaviškio vyskupijos Eucharistiniam kongresui. Dabar pastebiu ir tai, kas anksčiau į akis nekrisdavo“, – kalbėjo G.Bakūnas, kai su juo žvalgėmės po išgražintą Alvitą.



Tėvų ir savi namai

Miestelyje, kuris tokio statuso neturi, bet gyventojų nevadinamas ir kaimu, aplankėme keletą kiemų. Juk istorijos metraštį visais laikais rašė žmonės. Kiekvieno iš jų nugyventi metai – dalelė to, kas buvo ir kas tiesia kelią į ateitį.

Buvusi mokytoja Aldona Sederevičienė sakė, jog dešimt metų buvo „išbėgusi“: dirbo Didvyžiuose, Paežeriuose ir už Nemuno – Viešvilėje. Bet po to grįžo į Alvitą, į tą patį namą, kurį 1935 metais pasistatė tėvai. Alvitas – ir jos mamos tėviškė. Kai paprašėme nusakyti kraštiečių charakterį, alvitietė sakė: „Čia –- padorūs, darbštūs žmonės.“ Aldonos teigimu, po karo Alvite buvo likę tik kokie trys namai, nors irgi be stogų. Kaip ir tėvų troba, į kurią grįžę po evakuacijos terado sienas. Tėvo rankos prieš tas pačias „anos“ Lietuvos metais veiklių alvitiečių pasodintas liepas (jos yra ir dabar) vėl surentė namą. Užteko jame vietos ir saviems, ir svetimiems. Į MTS-ą atsiųstam zanavykui Stasiui tėvai išnuomojo kambarį. „Vėliau prie kambario čia gavau ir „priedą“ – žmoną“, – nuotaikingai savo įsikūrimo Alvite istoriją pasakojo S.Sederevičius. Pas tėvus dabar gyvena Aldonos ir Stasio dukra, Kybartuose mokytojaujanti Dalia Uldinskienė.

Per dešimtmečius, atiduotus mokant Alvito vaikus lietuvių kalbos ir literatūros, Aldona išleido 5 moksleivių laidas. Visada turėdavo auklėjamąją klasę. Patiko ir kraštotyrinė veikla, o labiausiai – darbas mokyklos bibliotekoje. Iš savo vaikystės dienų moteris mena ilgą kelią iki mokyklos. Alvite jos klasės buvo išsimėčiusios per keletą pastatų. Aldonai teko traukti į mokyklą, buvusią anapus ežero. Žiemą – ledu, vasarą – lanku aplink ežerą. Tokiomis liepos dienomis pro namų langus jau riedėdavo ilgvežimiai. „Karabelninkai“ imdavo rinktis prieš dvi savaites iki Oninių. Įsikūrę Rinkos aikštėje (dabar – Liepų parkas), jie virdavo saldainius. Viso Alvito vaikai bėgdavo pažiopsoti, kaip daro saldumynus, kurių kvapas sklisdavo nuo vieno iki kito krašto.



Siaurojoje gatvelėje

Salomėja Saldukienė – taip pat „grynakraujė“ alvitietė, ketvirtosios čia gyvenančios kartos atstovė. Dukra irgi įskūrusi Alvite. „Neišėjo“ iš jo ir sūnus, vyras – jie palaidoti Alvito kapinėse.

Gatvelė, kurioje Salomėja gyvena daugiau kaip 70 metų, turi labai jai tinkantį vardą – Siauroji. „Mes šią vietą vadindavome „Alvito kaimuku“, – pasakojo S.Saldukienė. Jos namuose iš tiesų daug kas primena senovišką kiemelį. „Jaučiuosi kaip pas močiutę”, – sakė seniūnas G.Bakūnas, sukinėdamasis tarp gėlių lysvelių. „Anūkas nuėmė tvoras, jos neva dabar jau nemadingos”, – kalbėjo alvitietė.

Daug kas dabar nemadinga. Ir Salomėja vis rečiau ištraukia pačios siuvinėtas staltieses, nes dabar visiems labiau patinka maži stalai, o jiems didelių staltiesių nereikia. Taigi dabar moteris jau nesėda prie siuvinio. Tik kaip anksčiau, kai dar dirbo mokykloje kūrike, valytoja, mėgsta skaityti knygas. Bevaikščiodama į biblioteką jos darbuotojai, Alvito kaimo bendruomenės pirmininkei Angelei Blažaitienei atskleidė paslaptį, apie kurią niekam nebuvo kalbėjusi: prisipažino, kad rašo eilėraščius.

Bibliotekoje galima paskaityti surinktą alvitiečių kūrybą. Šiame aplanke – ir Salomėjos Saldukienės eilių rankraščiai. Apie juos mūsų pokalbio metu ji nutylėjo. O šiaip papasakojo įvairių įdomybių. Prisiminė, kaip mokydamasi pradinėse klasėse kasmet eidavo tvarkyti savanorių kapų. Vienų Vėlinių dieną buvo tiek prisnigę, jog pirmiausia kapinėse teko nukasti sniegą.

Alvitas buvo valsčiaus centras. Visa jo valdžia sutilpdavo viename pastate, kuris ir dabar tebestovi. Tai – buvę kultūros, dabar – bendruomenės namai, biblioteka. Salomėja vardijo, jog prieškario metais patalpas čia turėjo valsčiaus sekretorius, bankelis, paštas ir net daboklė – dvi kameras ir sargo kambariuką. Alvite visada buvo mažiausiai du policininkai. Į daboklę (bet tik kelioms dienoms) uždarydavo peštukus, vagišius. Tada irgi ne visi buvo „šventi“. Dingdavo vištų, gyventojai pasigesdavo kitokio turto. Vyrai, nors tada gerdavo ne iki „durnumo“, o tik iki linksmumo, „susiplakdavo”. Be muštynių neapsieidavo ir Onos atlaidai, nes tada visi ilgai nesiskirstydavo, sėdėdavo kompanijos klebonijos kieme, paežerėje. Salomėja sakė, jog labiausiai mušdavosi čigonai ir elgetos, kurių per Oną prisirinkdavo iš visos Lietuvos. „Elgetos gyvendavo ir mūsų kluone, o kaimynas vienus javus specialiai pasėdavo anksčiau, kad juos nukirstų prieš Onines ir paliktų tuščią lauką susistatyti vežimams, kurių privažiuodavo nesuskaičiuojama galybė”, – pasakojo alvitietė.



Ant Širvintos skardžio

Iš penkių šimtų metų, kuriuos Alvito istorijai atskaičiavo laikas, beveik penktadalis priklauso vyriausiai miestelio gyventojai 96-erių Uršulei Rastauskienei. Guvi senolė pasakojo, kad anąkart malkų atvežę vyrukai jai palinkėjo gyventi iki šimto metų. „Kodėl tiek mažai man linkite? Aš noriu gyventi ne ketverius metus, o ilgiau“, – sutrikdė darbininkus šneki močiutė.

Nuo 1928 metų ji gyvena čia, prie pat Širvintos, kur su vyru nusipirko sklypelį žemės ir pasistatė trobesius, nedidelį namuką. Bet gyvenime Uršulei teko matyti ir rūmų. Tėvai buvo mažažemiai, todėl vaikams anksti teko išeiti ieškoti savos dalios. Uršulė maždaug nuo 14 metų tarnavo Paežerių dvare. Dirbo viską, ką reikėjo: melžė karves, šėrė gyvulius. Triūsdavo ir namuose, tvarkydavo kambarius, padėdavo virtuvės šeimininkei ir ją pavaduodavo. Kartą, kai reikėjo valgius patiekti generolui, iš baimės net verkė, kad gali neįtikti. „Kur dirbau, man visur buvo gerai”, – pasakojo šviesią atmintį turinti U.Rastauskienė.

Ji sakė, kad gyvenimas Alvite paliko gražių prisiminimų ne tik apie Oninių atlaidų šventes. Miestelį lankė prezidentas Antanas Smetona. Sutikti jį taip pat buvo labai ruošiamasi. Pasirodyti su savo gražiais žirgais iš Vilkaviškio atjodavo ulonai. Iškilmin1gai juos sutikdavo pavasarininkai. Raiteliai demonstruodavo įvairiausius triukus, už kuriuos būdavo apdovanojami.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas