|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Istorija
Senasis varpas sugrįžo į namus.Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
– Bendruomenės vardu nuoširdžiai dėkoju R. Šunokui už padovanotą varpą. Mes labai džiaugiamės, jog po ilgų metų varpas sugrįžo ir bus pagarbiai eksponuojamas bendruomenės namuose, – sakė Gudkaimio kaimo bendruomenės pirmininkas Ramūnas Žemaitis. – Šis bronzinis liejinys nemažas, sunkus ir vertingas. Varpo aukštis yra 30 cm, plotis – 27 cm, svoris – apie 10 kilogramų. Varpas senajame dvare buvo naudojamas kviesti į darbą, pietums paskelbti bei gaisro atveju. R. Žemaičio žiniomis, Gudkaimio dvaro įkūrėjas vokietis Karolis Baldamas (vok. Baldamus) valdė 180 ha žemės. Šeimoje augo du sūnūs ir dukra. Didelį dėmesį tėvas skyrė vaikų mokymui. Jie lankė vokiečių mokyklą Eitkūnuose (dab. Černyševskojė, Kaliningrado srit.). Šeimoje buvo kalbama vokiškai. Tačiau šeimos nariai mokėjo kalbėti ir lietuviškai. Dvare buvo du kumetynai. Juose gyveno kumečiai, kurie dirbo Baldamo laukuose bei tvartuose. Ūkyje auginti javai ir gyvuliai. Deja, iš didelio gražaus dvaro pastato dabar Gudkaimyje išlikusi gal tik viena autentiška siena. Tiesa, yra kalvės ir pieninės pastatas. Dvaras iki šių dienų nyko palaipsniui. Po žemės reformos Lietuvoje 1920–1922 m. dvarininkams buvo palikta valdyti tik 80 ha žemės, o likusi išdalyta savanoriams ir bežemiams. Netoli dvaro centro buvo labai gražios vokiečių kapinės. Jose buvo palaidoti ir Baldamo tėvai. Pats Baldamas su šeima prasidėjus karui išvažiavo į Vokietiją. Aplinkui gyvenę vokiečiai ūkininkai ar dvarų šeimininkai irgi pasitraukė į Vokietiją. Todėl aplink Gudkaimį liko daug laisvų žemių ir sodybų. Po karo tose, kurios nebuvo sudegintos, apsigyveno lietuviai. – Dvaro jau nebėra, neturime ką parodyti atvykusiems žmonėms, bet esame laimingi susigrąžinę bent varpą, kuris kažkada buvo svarbia ten virusio gyvenimo dalimi, – sakė R. Žemaitis. Bendruomenė norėtų susigrąžinti ir senąjį Gudkaimio pavadinimą. Anksčiau jis buvo rašomas su „t“ raide – Gutkaimis. Dėl istorinio pavadinimo atkūrimo bendruomenė ruošiasi diskutuoti su visuomene, vietiniais gyventojais. Bendruomenė norėtų susigrąžinti ir senąjį Gudkaimio pavadinimą. Anksčiau jis buvo rašomas su „t“ raide – Gutkaimis. Dėl istorinio pavadinimo atkūrimo bendruomenė ruošiasi diskutuoti su visuomene, vietiniais gyventojais. Apie „t“ raidės šiame vietovardyje buvimą rašė ir Kauno filharmonijos artistas Vladimiras Chomanskis. Pasak jo, toks pakeitimo faktas buvo vietovardžio suniekinimas aukščiausiu valstybinės valdžios lygiu. Juk kiekvienam, perskaičiusiam dabartinį geografinį Gudkaimio pavadinimą, kyla iliuzija, kad tai yra viena iš gana gausių Lietuvoje carų valdžios 19 a. atkeltų iš Rusijos sentikių gyvenviečių arba kažkokiu stebuklu čia atsiradęs Vilniaus krašto baltarusių kaimas. Juk „gut“ vokiškai reiškia „gerai“, o daiktavardis „Gut“ – tai jau dvaras. Yra ir daugiau šio žodžio formų: „Gutshaus“ – dvaro namas, „Gutsheim“ – gimtasis dvaras ir pan. Žinant, kad visa Užnemunė kažkada priklausė Prūsijai, tarp Kybartų ir Eitkūnų sienos nebuvo. Tuomet buvo bendra valstybinė vokiečių kalba ir įstatymai, tad nesunku numanyti Gutkaimio vardo kilmės istoriją. Po 1709 m. maro ten įsikūrė vokiečių dvaras („Gut“), šalia pradėjo rastis lietuvninkų kumečių namai, o po baudžiavos panaikinimo Prūsijoje 1808 metais – ir visas kaimas. Savo gyvenvietę jie pradėjo vadinti Gutkaimiu, o valdžios paliko tą pavadinimą oficialiai gyvuoti, kaip ir kitus vietovardžius Rytprūsiuose: Darkiemen, Tolminkiemen. Nepagailėjo Gutkaimio tik sovietinė valdžia, perkrikštijusi jį į „gudų kaimą“. V. Chomanskis savo atsiminimus prieš keletą metų pats padovanojo gudkaimiškiams. Šis žmogus Baldamo dvare lankėsi vaikystėje, 1937 metais, ir ryškiai atsimena daug buvusio gyvenimo detalių. Savo atsiminimuose jis aprašo viešnagę pas tėvą, kuris buvo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo karo topografijos skyriaus majoras, tuometiniame Gutkaimyje prižiūrėjęs didelio trianguliacijos signalo bokšto (gairės) statybą ir gyvenęs dvare. V. Chomanskis taip pat aprašo ir Gutkaimio dvaro namą: „Buvo tai tipiškas Rytprūsių dvaro namas, mūrinis ir iš raudonų plytų. Fasadas ir vienas šonas iš parko pusės tinkuotas pilku tinku. Langai senoviški, aukšti, suveriami, keturių dalių. Iš parko pusės sienos tarp langų buvo apaugusios vijokliais, priešais langus išilgai pastato buvo platus žvyruotas takas, o toliau jau tuščios, rudenį be gėlių klombos. Už jų keli dekoratyviniai krūmai ir dar toliau aukšti medžiai, atrodo, gal net kelios eglės tarp jų. Parkas nedidelis. Tarp medžių kai kur jau prasišvietė laukų šviesuma. Tuoj už parko palauke vedė kelias į Gutkaimio vaisių sodą, kuris buvo į rytus nuo namo. Puikiai prisimenu traukiamu vargano arklio lenterių vežimu iš Kybartų atvažiavusius į dvaro sodą tris žydus. Jie iš Baldamo nuomavo dalį sodo ir dabar atvažiavo nuskinti ir išvežti prinokusius obuolius. Iš kiemo pusės namas nebuvo tinkuotas, kas dar labiau pabrėžė jo vokišką prūsišką tipą. Iš kiemo į namą buvo du įėjimai. Kairysis arba rytinis įėjimas vedė į ūkio kontorą ir pieninę. Pasterizuoto pieno buteliai iš pieninės kas rytą buvo išvežami parduoti į Kybartus, Virbalį, o gal ir į pačius vokiškus Eitkūnus. Dabar tai mane stebina, nes puslitriniai ir litriniai buteliai buvo tokie patys ir taip pat uždaryti, kaip Kauno pieno centro. Matyt dvaro pieninė buvo aukšto lygio.“ Atsiminimuose V. Chomanskis rašo, kad net kiaulės dvare buvo labai švarios. Baldamo dukra jam pasakojusi, jog šios dažnai prausiamos. Dešinysis – vakarinis namo įėjimas vedė į gyvenamuosius kambarius. „Mūsiškiai du buvo antrame aukšte, o Baldamas gyveno pirmame. Gerai įsiminė pirmasis mūsų kambarys. Buvo tai didelis kambarys su dviem langais į parko pusę. Už jo buvo miegamasis, tamsesnis ir mažesnis, nes turėjo tik vieną langą. Sienoje tarp šių kambarių buvo didžiulis baltų glazūruotų koklių švediškas pečius. Prisimenu jį labai gerai, nes mano gimimo dienos (spalio 5 d.) proga Baldamo dukra ant to pečiaus, kaip ekrano, mums visiems sėdint už stalo, savo projekciniu aparatu demonstravo spalvotus įvairių pasaulio kraštų gyvūnų paveikslus“, – atsimena dvare viešėjęs. V. Chomanskis. Įdomu tai, kad šio dvaro savininko giminaitis Oskaras Baldamas buvo pirmosios Lietuvos muitinės administracijos – Prekybos ir pramonės ministerijos Muitinių departamento – vadovu. Lietuvos Respublikos muitinės įkūrimo diena laikoma 1919 m. gegužės 8 d., kai įsigaliojo Laikinieji muitinių įstatai. Pirmieji muitinės postai įsteigti 1919 m. vietovėse prie sienos su Vokietija: Virbalyje, Jurbarke, Tauragėje, Kretingoje, Naumiestyje, Naujamiestyje, Pilypave ir Račkuose.
Galerija: Baldamo varpas
Publikuota: 2015-12-16 10:08:25 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|