„Santaka“ / Brazilija išmokė niekuo nesistebėti / Kraštiečiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kraštiečiai

Dalinkitės:  


Visą laisvalaikį Agnė Damidavičiūtė skiria kelionėms.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Brazilija išmokė niekuo nesistebėti

Eglė KVIESULAITIENĖ

Danijoje studijuojanti vilkaviškietė Agnė Damidavičiūtė neseniai grįžo iš Brazilijos, kur atliko praktiką. Nors kultūrų skirtumas merginą šokiravo, ji labai norėtų kada nors grįžti į šią kad ir labai nesaugią, tačiau egzotišką šalį.

Planai pasikeitė

Jau daugiau nei ketverius metus toli nuo gimtinės gyvenanti Agnė bendraamžiams galėtų pasigirti ne tik savarankiškumu ir nepriklausomybe, bet ir aibe aplankytų kraštų bei keliomis išmoktomis užsienio kalbomis. Mergina puikiai susišneka ne tik angliškai, bet ir daniškai, ispaniškai, portugališkai.

Dabar ji su šypsena prisimena laiką, kai, visuomet galvojusi studijuoti Lietuvoje, būdama paskutinėje klasėje diplomo užsigeidė siekti užsienyje.

– Nors supratau, kad norint studijuoti gerame universitete reikia puikiai mokėti anglų kalbą, savo žiniomis pasigirti tikrai negalėjau, – prisiminė Agnė. – Likusius devynis mėnesius iki egzaminų kasdien mokiausi anglų kalbos, nes labai norėjau studijuoti finansus ir ekonomiką. Tikėjausi, jog studijuodama užsienyje turėsiu daugiau galimybių, laisvės, tapsiu savarankiška, sutiksiu naujų draugų.

Pjovė ilgesys

To, ko siekė, įstojusi į universitetą Danijoje Agnė patyrė su kaupu. Svetimoje šalyje, kur greta nebuvo nei šeimos, nei draugų, Agnei reikėjo savarankiškai rūpintis buitimi, o norint sau leisti daugiau, nei tik pavalgyti ir išsinuomoti būstą, teko ir užsidirbti.

Nors mokslas Danijoje nemokamas, knygos ir kitos mokymosi priemonės – labai brangios. Čia studijuojantiems užsieniečiams valstybė moka stipendiją, bet tik tuo atveju, jei jaunuolis pats rodo iniciatyvą užsidirbti pragyvenimui: dirba ne mažiau kaip 10–12 valandų per savaitę. Kadangi Agnės studijų programa labai intensyvi, mergina darbui visada aukodavo savaitgalius.

Agnė prisipažįsta, jog iš pradžių patirtas laisvės ir nepriklausomybės jausmas buvo labai malonus, tačiau ilgesys pjaute pjovė. Pirmais studijų metais vilkaviškietė tris kartus buvo sugrįžusi į gimtinę. Tačiau vėliau apsiprato su nauju gyvenimu ir dabar grįžta vis rečiau. Juolab kad mokantis ir dirbant tam visiškai nelieka laiko.

Pasirinko Braziliją

Šalia mokslo ir darbo aktyvi mergina visuomet užsiėmė visuomenine veikla tarptautinėje studentų organizacijoje. Tai sudarė galimybių nuolat keliauti, vykti į konferencijas užsienio šalyse, susitikti su naujais žmonėmis. Paskutinius metus Agnė buvo gavusi atsakingas pareigas organizacijoje – tapo Finansų ir tarptautinės partnerystės skyriaus viceprezidente.

Baigusi bakalauro studijas, vilkaviškietė įstojo į magistrantūrą. Jau po kelių mėnesių mergina įgis tarptautinių santykių magistro diplomą. Jos specializacija – Lotynų Amerikos šalys. Tad teko mokytis ir ispanų kalbos, o trečiąjį studijų semestrą – vykti atlikti praktikos. Agnė tam pasirinko Braziliją.

– Pasirinkimą nulėmė keli faktoriai, – pasakojo veikli mergina. – Pirmiausia traukė galimybė ne tik dirbti, bet ir pakeliauti. Labai norėjau susipažinti su brazilų kultūra, buvau daug girdėjusi apie šią šalį, draugiškus žmones. Be to, mokėjau ispanų kalbą, tad buvo nesunku išmokti ir giminišką portugalų, kuria kalbama Brazilijoje. Kita vertus, birželio mėnesį, kai man reikėjo išvykti, Brazilijoje buvo žiema ir... 32 laipsniai karščio. O tai puikus oras, palyginti su braziliška vasara, kai temperatūra šokteli per 40 laipsnių.

Surado partnerių

Brazilijoje Agnė dirbo įmonėje, kuri kuria taikomąsias kompiuterines programas ir siekia savo produktą parduoti kitose šalyse. Agnė turėjo ieškoti verslo partnerių Lotynų Amerikos šalyse – ir tam labai tiko, nes mokėjo ispanų kalbą. Jos kolega iš Indonezijos verslo partnerių ieškojo JAV ir Kanadoje. Komandoje drauge dirbo jaunuoliai iš Peru, Meksikos, Kanados.

Susikūrusi nauja brazilų firma iki tol nebuvo pardavinėjusi savo produkcijos svetur, tad studentai turėjo patys sugalvoti, kaip surasti klientų ir kokiais būdais įsiūlyti produktą. Agnei vienintelei iš visos komandos pavyko parduoti produktą Čilės verslininkams ir surasti partnerių Olandijoje bei Vokietijoje. Nors brazilai nesiekė prekiauti su Europos šalimis, partneriai iš senojo žemyno praplėtė firmos akiratį ir išmokė kitokių verslo taisyklių. Studentams už praktiką algos niekas nedavė, tačiau firma apmokėdavo būsto ir transporto išlaidas.
Vakarieniaudama kavinėje vilkaviškietė pateko į gaujų susišaudymą.


Šilti ir dėmesingi

Kelis mėnesius praleidusi Brazilijoje, Agnė įprato prie visai kitokio gyvenimo būdo nei Europoje. Kaip ir visose šilto klimato šalyse, Brazilijoje žmonės niekur neskuba ir problemas sprendžia daug paprasčiau. Pavyzdžiui, į darbą lietuvė vėluodavo apie dvi valandas, ir tai atvykdavo... pirmoji. Darbdaviai dėl to visai nepykdavo. Brazilijoje tai natūralu, mat vien į darbą nuo tos vietos, kur gyveno, merginai tekdavo vykti pusantros valandos. O jei pakliūdavo į kamščius, tai sugaišdavo ir visas tris.

Pasak Agnės, brazilai daug mielesni nei bet kurios kitos šalies gyventojai. Svetimi žmonės sugeba taip šiltai bendrauti, būti tokie dėmesingi vieni kitiems, tarsi būtų vienos šeimos nariai. Vilkaviškietė pasakojo, kad ją toks žmonių artumas stebino. Pavyzdžiui, prekybos centre, į kurį eidavo apsipirkti, pardavėjos nemokėjo nei angliškai, nei ispaniškai, tačiau buvo įsidėmėjusios, ką Agnė mėgsta pirkti. Todėl iš karto net neprašytos surikiuodavo lietuvės norimas prekes. Paklausus kelio, brazilai meta visus reikalus ir lydi pasiklydėlį kad ir už kelių dešimčių kilometrų, sugaišdami kelias valandas.

Pateko į susišaudymą

Tačiau vilkaviškietė pripažino, kad nusikalstamumas Brazilijoje siekia mums, europiečiams, sunkiai įsivaizduojamą mastą. Vos atvykusi ir pavakare su draugais nuėjusi į kavinę Agnė pateko į gaujų susišaudymą. Nors žmonės iš kavinės buvo skubiai evakuoti, prie tokių išgyvenimų nepratusiai europietei įvykis paliko neišdildomą įspūdį.

Netrukus lietuvė puikiai išmoko visas „pamokas“, kaip Brazilijoje jaustis saugesniam. Važiuodama viešuoju transportu, ji niekada neišsitraukdavo telefono, nešiodavosi minimalią sumą pinigų. Mat Agnės pažįstamas kolumbietes vietiniai plėšikai užpuolė tiesiog vidury autobuso. Įrėmę pistoletus į smilkinius, jie atėmė studenčių pinigines.

Jau per pirmąsias savaites Agnė nustojo stebėtis bet kokiais išpuoliais. Jos nebešokiravo tai, jog tamsiu paros metu sankryžoje degant raudonam šviesoforo signalui niekas nestoja, nes laiko mažesne grėsme patekti į avariją, nei būti užpultam. Nors gatvės visuomet pilnos žmonių, niekas nereaguoja matydami išpuolį. Niekas nekviečia policijos ar greitosios, nes ir taip aišku, kad ji neatvyks.

Policija nesikiša

Agnei pačiai teko matyti, kai vidury dienos du vyrai, pagriebę nuo grindinio akmenis, talžė kitam vyrui galvą. Aplinkiniai į tai visiškai nesikišo, nes patys bijojo nukentėti. Tik iš pravažiuojančio autobuso kažkas spėjo sugriebti sumuštą auką ir įtempti vidun.

Nuvykusi paturistauti į Rio de Žaneirą, vilkaviškietė vidury dienos parke matė gulintį išrengtą negyvą žmogų nupjauta koja, aplink jį būriavosi policija.

Pati Agnė gyveno saugiame rajone, tačiau, norint patekti į savo daugiabutį, reikėdavo įveikti net keturis vartų, laiptinių, koridorių užraktus ir praeiti pro gyventojų ramybę saugantį sargą.

Nors nusikaltimai vyksta visuose rajonuose, nesaugiausia skurdžiai besiverčiančių žmonių gyvenamuose lūšnynuose. Juose klesti narkotikų biznis, tad geriau į tokias vietas neužklysti, o važiuojant pro šalį nestoti, kad ir kas benutiktų.

Studijuos toliau

Anot Agnės, Brazilijoje greitai įsisąmonini taisyklę, jog visur ir visada būtina saugotis, nesivelti į konfliktus, neprovokuoti brangiais daiktais, nevaikščioti tamsiu paros metu. Tuomet galėsi jaustis pakankamai saugiai.

– Žinoma, kartais gali ir nepasisekti, bet juk nesėkmių būna bet kurioje šalyje, – filosofiškai saugumą Brazilijoje vertino Agnė ir prisipažino, kad visai norėtų šioje šalyje pagyventi ilgiau, mat bet kokį nesaugumo jausmą atperka gamtos grožis ir šilti žmonių santykiai.

Vietoje nenustygstanti vilkaviškietė dar gerai nežino, ar baigus magistrantūrą pavyks įsidarbinti norimoje srityje ir įgyti patirties, ar iškart tęs mokslus doktorantūroje Belgijoje. Mergina jau gavo darbo pasiūlymų ir netrukus eis į pokalbį su vienos didelės naftos perdirbimo bendrovės vadovais. Tačiau Agnė neatmeta galimybės kada nors grįžti į Lietuvą, jeigu čia ras darbą, apie kokį svajoja. Vis dėlto kol kas ji dar neketina „nusėsti“ vienoje vietoje ir viliasi pakeliauti bei įgyti įvairiapusės patirties.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas