Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.
Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Redakcijos darbo laikas: Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
|
„Santaka“ / 2006-07-12 17:37
Aldona Kaminskienė gėlynams ir vis puošiamam kiemui paskyrė didelį plotą. Autorės nuotr. Į tėvų sodybą sugrįžusiai moteriai nestinga kūrybiškumo
Birutė NENĖNIENĖ
Imliausia mokinė
Šiemetinėje Sūduvos amatininkų šventėje, vykusioje Paežerių dvaro rūmų parko
apsuptyje, greta žinomo medžio drožėjo kybartiečio Kajetono Eismonto su panašaus
braižo drožiniais įsitaisė Aldona Kaminskienė iš Vištyčio. „Tai vyriausia ir imliausia
mano mokinė“, – sakė K.Eismontas, tebevadovaujantis į medžio darbus linkusių specialiosios mokyklos moksleivių būreliui.
Kad įsitikintum, jog meno gyslelės proveržiui profesija ir amžius nėra riba, reikia
būtinai užsukti į Aldonos Kaminskienės namus Vištyčio centrinėje gatvėje. Apie tai, jog
pravėrus vartelius pasimatys ne kiekvienam kiemui įprastas vaizdas, galima nutuokti
jau iš drožtos namo numerio lentelės, iš priekyje rymančio kryžiaus. Šie akcentai ir dar
viena kita detalė didelėje kiemo teritorijoje – Kajetono kūryba, kurios sodybos šeimininkei
reikėjo tol, kol pati nepaėmė į rankas medžio gabalo ir įrankių.
Atgaiva – iš ežero
Aldona Kaminskienė apgailestavo, jog sausra kiek nualino vešlius jos mylimus gėlynus,
kad jų idealiai priežiūrai pristinga laiko, nes viename krašte aptvarkius, rankų prašosi
kitas kiemo pakraštys, o jai vienai viską aprėpti ir jėgų pritrūksta.
Atgaivos kasdien pasisemia pro langus matomame ir dažniausiai banguojančiame
ežere, kuris jai gražesnis už jūrą. Aldona prisimena, jog vaikystėje reikėjo paisyti griežtos
tėvų drausmės, ir ežero vėsa vaikai atsigaivinti galėdavo tik pabaigę privalomus darbus.
Nori puošti namus
Šiemet, kai žemę dar dengė sniegas, Aldonos rankose „pražydo“ gėlės, kurios dabar
sodyboje dera prie žalumos. Paėmė medžio plokštę ir išdrožė žiedlapius, viduriuką. „Aš
irgi darau gėles, bet Aldona jas paįvairino, pagyvino“, – pagiriamuosius žodžius savo
mokinei sakė K.Eismontas.
Viename kiemo kampelyje moteris įkurdino ežių šeimynėlę. „Negaliu sudėjusi rankų
be darbo sėdėti prie televizoriaus, todėl medyje yla išsibadžiau skylutes, prikaišiojau
pagaliukų“, – ežiuko gimimo paslaptimi dalijosi moteris. Ji pasididžiavo anūku, kuris ne
tik patarė, jog šį veiksmą galima palengvinti pasinaudojus plaktuku, bet ir pats į ją
nusižiūrėjęs pasidarė vieną ežį. Didelei moters mokytojo nuostabai, ji, tik nuo šių metų
pradžios pradėjusi drožti, jau išdrožė nemažai lėkščių, paveikslų. Jų kaip suvenyro ar
dovanos daug kam prireikia. Tačiau Aldona, pirmiau nei ieškotų materialios naudos,
daugeliu savo darbų nori pasipuošti aplinką ir buitį. Pavyzdžiui, jai pačiai, o ir svečiui
kava atrodo skanesnė, kai garuojantis puodelis padėtas ant išdrožto klevo lapo padėkliuko.
Dovanojo meistrai
„Visa laimė, kad gavau visus drožimo instrumentus. Man juos atidavė Vištytyje
žinomas kryžių drožėjas Kazys Vaičekauskas. Kai paklausiau, kiek reikės mokėti, atsakė,
jog matąs, kad man sekasi dirbti, todėl padovanoja. Dabar aš jaučiuosi kaip bajorė“, –
juokavo Aldona Kaminskienė, prašydama parašyti, jog ji Kaziukui labai dėkinga. Moters
polinkį drožti pastebėjo ir kitas drožėjas – Albinas Alkevičius, todėl padovanojo peiliuką.
Į moterims nebūdingą užsiėmimą panirusiai Aldonai malonu, kad jos pomėgis įdomus, ir
drožti bando anūkas Vytukas, net anūkės.
Ieškojo ramybės
Aldonos gyvenimo kelio kreivė, per daugelį metų nusisukusi nuo Vištyčio, prieš keletą
metų vėl sugrįžo į pradinį tašką – gimtuosius namus. Dabar šypsnį sukelia prisiminimai, kuriuose Aldona pamato save, ryšulius tempiančią abiejose rankose ir ant pečių. Juk
buvo laikas, kai įvairių namo remontui reikalingų medžiagų, net augalų parsigabendavo
traukiniu, paskui autobusu iš Kauno, kur tuomet ji dirbo.
Nukaršinus garbaus amžiaus sulaukusią mamą, Aldonos širdis virė nerimu matant
brūzgynais beapaugančią, smengančiais pastatais tėviškę. Todėl leidosi užvaldoma senos
svajonės – susikurti jaukius savo namus.
Aldonos išpuoselėtą kiemą, kuriame viskas turi savo vietą, pamilę dukros, septyni
anūkai, giminės, buvę bendradarbės, draugės. „Kartais jau perspėju, kad visi kartu
nesuvažiuotų“, – apgailestavo moteris, jog ir erdviame name pritrūksta vietos nakvynei.
Viską darė savo rankomis
Sunku patikėti, bet taip jau yra, jog visame name remontą ir rekonstrukcijas pasidarė
pati Aldona, įsirengė kambarius antrame aukšte. Kiekvieną plotelį paįvairino kokia
nors originalia detale, pavyzdžiui, lentų sienele su saikingais originaliais pagražinimais,
suderintomis spalvomis.
Kadangi nuo seno moteris jaučia silpnybę mėlynai spalvai, viename nedideliame
kambaryje vyrauja mėlyna spalva – nuo sietyno iki pačios sukonstruotų neįmantrių
baldelių. Nestokojanti organizatoriaus savybių moteris labai dėkinga parėmusiam ir
padėjusiam tvarkytis savo broliui ir jo draugams.
Aldonos pašaukimas – medicina ir kultūra
Medikės išsilavinimą turinčiai ir daug metų dirbusiai Vilkaviškio, Pilviškių, Kazlų
Rūdos bei Kauno gydymo įstaigose medicinos sesele, felčere Aldonai Kaminskienei visada
buvo artimas kūrybinis darbas. Kas ją prisimena Daulenskienės pavarde, atgamina ir
tuos metus, kai ji, dirbdama Vilkaviškio ligoninės Chirurgijos skyriuje medicinos sesele,
kartu vadovavo Vištyčio kultūros namams, buvo subūrusi įvairius meno kolektyvus.
Dabar moteris tik su nostalgija prisimena, kaip aktyviai juose dalyvavo pagyvenę
žmonės ir jaunimas, kaip visiems buvo gera. Pastaruoju metu sugrįžusiai į Vištytį
moteriai rūpi ne tik savas kiemas. Nerimu su kitais žmonėmis ji dalijasi dėl kultūrinės
veiklos pagyvinimo, parodė iniciatyvą ir pasirūpino kapinėse vietoj begriūvančio kryžiaus pastatyti naują.
Iš vaikystės Aldona labai mėgo ne tik siuvinėti, megzti, bet ir pameistrauti. Vėlesniais
metais su mezginiais yra dalyvavusi įvairiose parodose. Gyvendama Kazlų Rūdoje
vienąkart užsispyrė bute susidėti parketą – ir netruko tai padaryti, kad kaimynės
nesiliovė stebėtis. „Noriu įrodyti, jog viską galiu padaryti pati. O darbštumo ir tvarkingumo išmokau iš tėvų“, – sakė pašnekovė.
Publikuota: 2006-07-12 17:37:08
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
|
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“? Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Statistika
|