„Santaka“ / Į tėvų sodybą sugrįžusiai moteriai nestinga kūrybiškumo

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.
Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-07-12 17:37

Dalinkitės:  


Aldona Kaminskienė gėlynams ir vis puošiamam kiemui paskyrė didelį plotą.

Autorės nuotr.


Į tėvų sodybą sugrįžusiai moteriai nestinga kūrybiškumo

Birutė NENĖNIENĖ

Imliausia mokinė

Šiemetinėje Sūduvos amatininkų šventėje, vykusioje Paežerių dvaro rūmų parko apsuptyje, greta žinomo medžio drožėjo kybartiečio Kajetono Eismonto su panašaus braižo drožiniais įsitaisė Aldona Kaminskienė iš Vištyčio. „Tai vyriausia ir imliausia mano mokinė“, – sakė K.Eismontas, tebevadovaujantis į medžio darbus linkusių specialiosios mokyklos moksleivių būreliui.

Kad įsitikintum, jog meno gyslelės proveržiui profesija ir amžius nėra riba, reikia būtinai užsukti į Aldonos Kaminskienės namus Vištyčio centrinėje gatvėje. Apie tai, jog pravėrus vartelius pasimatys ne kiekvienam kiemui įprastas vaizdas, galima nutuokti jau iš drožtos namo numerio lentelės, iš priekyje rymančio kryžiaus. Šie akcentai ir dar viena kita detalė didelėje kiemo teritorijoje – Kajetono kūryba, kurios sodybos šeimininkei reikėjo tol, kol pati nepaėmė į rankas medžio gabalo ir įrankių.



Atgaiva – iš ežero

Aldona Kaminskienė apgailestavo, jog sausra kiek nualino vešlius jos mylimus gėlynus, kad jų idealiai priežiūrai pristinga laiko, nes viename krašte aptvarkius, rankų prašosi kitas kiemo pakraštys, o jai vienai viską aprėpti ir jėgų pritrūksta.

Atgaivos kasdien pasisemia pro langus matomame ir dažniausiai banguojančiame ežere, kuris jai gražesnis už jūrą. Aldona prisimena, jog vaikystėje reikėjo paisyti griežtos tėvų drausmės, ir ežero vėsa vaikai atsigaivinti galėdavo tik pabaigę privalomus darbus.



Nori puošti namus

Šiemet, kai žemę dar dengė sniegas, Aldonos rankose „pražydo“ gėlės, kurios dabar sodyboje dera prie žalumos. Paėmė medžio plokštę ir išdrožė žiedlapius, viduriuką. „Aš irgi darau gėles, bet Aldona jas paįvairino, pagyvino“, – pagiriamuosius žodžius savo mokinei sakė K.Eismontas.

Viename kiemo kampelyje moteris įkurdino ežių šeimynėlę. „Negaliu sudėjusi rankų be darbo sėdėti prie televizoriaus, todėl medyje yla išsibadžiau skylutes, prikaišiojau pagaliukų“, – ežiuko gimimo paslaptimi dalijosi moteris. Ji pasididžiavo anūku, kuris ne tik patarė, jog šį veiksmą galima palengvinti pasinaudojus plaktuku, bet ir pats į ją nusižiūrėjęs pasidarė vieną ežį. Didelei moters mokytojo nuostabai, ji, tik nuo šių metų pradžios pradėjusi drožti, jau išdrožė nemažai lėkščių, paveikslų. Jų kaip suvenyro ar dovanos daug kam prireikia. Tačiau Aldona, pirmiau nei ieškotų materialios naudos, daugeliu savo darbų nori pasipuošti aplinką ir buitį. Pavyzdžiui, jai pačiai, o ir svečiui kava atrodo skanesnė, kai garuojantis puodelis padėtas ant išdrožto klevo lapo padėkliuko.



Dovanojo meistrai

„Visa laimė, kad gavau visus drožimo instrumentus. Man juos atidavė Vištytyje žinomas kryžių drožėjas Kazys Vaičekauskas. Kai paklausiau, kiek reikės mokėti, atsakė, jog matąs, kad man sekasi dirbti, todėl padovanoja. Dabar aš jaučiuosi kaip bajorė“, – juokavo Aldona Kaminskienė, prašydama parašyti, jog ji Kaziukui labai dėkinga. Moters polinkį drožti pastebėjo ir kitas drožėjas – Albinas Alkevičius, todėl padovanojo peiliuką.

Į moterims nebūdingą užsiėmimą panirusiai Aldonai malonu, kad jos pomėgis įdomus, ir drožti bando anūkas Vytukas, net anūkės.



Ieškojo ramybės

Aldonos gyvenimo kelio kreivė, per daugelį metų nusisukusi nuo Vištyčio, prieš keletą metų vėl sugrįžo į pradinį tašką – gimtuosius namus. Dabar šypsnį sukelia prisiminimai, kuriuose Aldona pamato save, ryšulius tempiančią abiejose rankose ir ant pečių. Juk buvo laikas, kai įvairių namo remontui reikalingų medžiagų, net augalų parsigabendavo traukiniu, paskui autobusu iš Kauno, kur tuomet ji dirbo.

Nukaršinus garbaus amžiaus sulaukusią mamą, Aldonos širdis virė nerimu matant brūzgynais beapaugančią, smengančiais pastatais tėviškę. Todėl leidosi užvaldoma senos svajonės – susikurti jaukius savo namus.

Aldonos išpuoselėtą kiemą, kuriame viskas turi savo vietą, pamilę dukros, septyni anūkai, giminės, buvę bendradarbės, draugės. „Kartais jau perspėju, kad visi kartu nesuvažiuotų“, – apgailestavo moteris, jog ir erdviame name pritrūksta vietos nakvynei.



Viską darė savo rankomis

Sunku patikėti, bet taip jau yra, jog visame name remontą ir rekonstrukcijas pasidarė pati Aldona, įsirengė kambarius antrame aukšte. Kiekvieną plotelį paįvairino kokia nors originalia detale, pavyzdžiui, lentų sienele su saikingais originaliais pagražinimais, suderintomis spalvomis.

Kadangi nuo seno moteris jaučia silpnybę mėlynai spalvai, viename nedideliame kambaryje vyrauja mėlyna spalva – nuo sietyno iki pačios sukonstruotų neįmantrių baldelių. Nestokojanti organizatoriaus savybių moteris labai dėkinga parėmusiam ir padėjusiam tvarkytis savo broliui ir jo draugams.



Aldonos pašaukimas – medicina ir kultūra

Medikės išsilavinimą turinčiai ir daug metų dirbusiai Vilkaviškio, Pilviškių, Kazlų Rūdos bei Kauno gydymo įstaigose medicinos sesele, felčere Aldonai Kaminskienei visada buvo artimas kūrybinis darbas. Kas ją prisimena Daulenskienės pavarde, atgamina ir tuos metus, kai ji, dirbdama Vilkaviškio ligoninės Chirurgijos skyriuje medicinos sesele, kartu vadovavo Vištyčio kultūros namams, buvo subūrusi įvairius meno kolektyvus.

Dabar moteris tik su nostalgija prisimena, kaip aktyviai juose dalyvavo pagyvenę žmonės ir jaunimas, kaip visiems buvo gera. Pastaruoju metu sugrįžusiai į Vištytį moteriai rūpi ne tik savas kiemas. Nerimu su kitais žmonėmis ji dalijasi dėl kultūrinės veiklos pagyvinimo, parodė iniciatyvą ir pasirūpino kapinėse vietoj begriūvančio kryžiaus pastatyti naują.

Iš vaikystės Aldona labai mėgo ne tik siuvinėti, megzti, bet ir pameistrauti. Vėlesniais metais su mezginiais yra dalyvavusi įvairiose parodose. Gyvendama Kazlų Rūdoje vienąkart užsispyrė bute susidėti parketą – ir netruko tai padaryti, kad kaimynės nesiliovė stebėtis. „Noriu įrodyti, jog viską galiu padaryti pati. O darbštumo ir tvarkingumo išmokau iš tėvų“, – sakė pašnekovė.



Publikuota: 2006-07-12 17:37:08

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei
* Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai