|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2006-06-30 20:54
Įsiklausyk į tylą... Tik rasos varpeliai skamba. Saulė kyla, Tik volungė pragysta tyliai. Iš pakalnutės žiedo rasą tyliai geria Medum aplipus bitė. Žiogelis raivos po lapu, Jam dar per šalta rasomis braidyti. Danguj žvaigždė Aušrinė gęsta. Saulė kyla... Šilta banga užlieja žemę. Staiga lyg batuta nematoma kažkas pamoja, Pragysta negirdėtas paukščių choras. Net saulė danguje nustebusi akimirkai sustoja. Ir nesupranta, kas jai šitaip groja. Įsiklausyk, Tyla pragysta... Amžinumas įžiūrimas vos, kaip debesėlis delne vėjo keipstantis, kol supešiojamas iki giedros. Diena sviedžiama naktin aplanke juodame užsimiršimo archyvan duženomis din dilin. Reikia, kad jaustumėt galingi esą, kad kada nors bristumėt mane – gailiąją rasą, nes ryte anksčiausiame aš pasagėlę keliu, o pasagėlė – žirgą ir raitelį su saule krūtinės skliaute. Kai nukrenta žvaigždės, Nebūna nei linksma, nei liūdna. Tik laikas pralenkia laiką Ir išieškotos pievos tuščios palieka. Laukime išmirkę, jo prisigėrę Žole savo pėdas užleidžiam, pasislepiam. Vakarais tamsą išmokę matyti, Verkiam tyliai kažko, kas ne ašaros. Kai per pievą, per lietų, per vėją Languose pasimato išblyškus vienatvė, Supranti, kad jau nieko neliko, Ką galėtum suspausti tarp gelstančių knygos lapų, Ir saugot tyliai krentant žvaigždėms. Čia žemė. Juoda ir aistringa. Numindyta mūsų pėdų. Čia lyja, čia gruodas, čia sninga... Ir viskas ratu ir ratu... Čia žūva didžiausios planetos. Tamsiausia tamsa – ne nakty. O širdys pakampėmis mėtos. Aštriausi spygliai – mūs kely. Ir eisim. Basi ir be rūbų. Iš niekur į niekur. Niekam. Dalydami savo paguodą bet kam. Ir aš Tau. Ir Tu man. O rytą, kai kelias tas baigsis, Pažvelgsim per petį atgal – Ant kelio bus didelės raidės – ILGAI GYVENAI, TAČIAU... KAM? Ateik iš sapno į gėlėtą pievą, surink į saują rytmečio rasas. Kažkur toli kvatojasi vaikystė, tiktai kelių ten niekas nesuras. Ir niekas niekas nesurinks tų žodžių – užpustė laikas smėliu juos seniai. Spalvotos pilys pasakų sugriuvo, teliko šviesūs ir trumpi sapnai. Maža, Jautri, Trapi Bet Niekad Nenurimstanti. Ir visuomet Jauna Gyvenimo kely... O kokia Ji audringa, Didelė – Jausmuos Ir polėkiuos plačiuos! ...Kažkur kažko Vis ieškanti... Kažkur kažko Vis neberandanti... Ir amžinai Netelpanti Savy... Seno dienoraščio pelenais Aš pabarstysiu savo mintis Ir šiąnakt man miegoti neleis Snaigės, kurios per garsiai kris... Pavargęs rytas ir vėl ateis. Senas rytas... Senelis dienos. Tyliai tyliai aguonų žiedais Mažo vaiko širdelė liepsnos. Nes tik ten dar gyvena viltis – Daug vilčių ir ateis, ir praeis... Pabarstysiu aš savo mintis Sudraskytais aguonų žiedais. Visą širdgėlą savo Iškeisčiau į vasarą. Išdainuočiau širdy Uždarytas skriaudas. Meilę didelę, neišmylėtą Išleisčiau Paskraidyti su vėju, Pabraidyt po rasas. Po rugpjūčio dangum Obels šakos palangėje svyra Vėjas kvepia lietum, Neša vėstančią vakaro tylą. Gal ir žino jisai, Kam nuo skliautų žvaigždė atsiskyrė. Tik negaila visai, Kad diena vėl gyvenimui mirė. Tik negaila man to, Ko jau niekas vis tiek nekartotų. Nesvarbu, ar rytoj, Ar po šimtmečio laikas sustotų. Tik šiaurinė žvaigždė Pastovi kaip ir amžinas žodis. Ir palikus brydė Tavo nueitą kelią parodys. Publikuota: 2006-06-30 20:54:16 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|