„Santaka“ / Iš poezijos sąsiuvinio

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.
Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-06-30 20:54

Dalinkitės:  


Iš poezijos sąsiuvinio


Danguolė PROTASEVIČIENĖ



Įsiklausyk į tylą...

Tik rasos varpeliai skamba.

Saulė kyla,

Tik volungė pragysta tyliai.

Iš pakalnutės žiedo rasą tyliai geria

Medum aplipus bitė.

Žiogelis raivos po lapu,

Jam dar per šalta rasomis braidyti.

Danguj žvaigždė Aušrinė gęsta.

Saulė kyla...

Šilta banga užlieja žemę.

Staiga lyg batuta nematoma kažkas pamoja,

Pragysta negirdėtas paukščių choras.

Net saulė danguje nustebusi akimirkai sustoja.

Ir nesupranta, kas jai šitaip groja.

Įsiklausyk,

Tyla pragysta...




Stasys RUTKAUSKAS



Rasotas

Amžinumas įžiūrimas vos,

kaip debesėlis delne vėjo

keipstantis, kol supešiojamas

iki giedros.



Diena sviedžiama naktin

aplanke juodame

užsimiršimo archyvan

duženomis din dilin.



Reikia, kad jaustumėt galingi esą,

kad kada nors

bristumėt mane –

gailiąją rasą,



nes ryte anksčiausiame

aš pasagėlę keliu,

o pasagėlė – žirgą ir raitelį

su saule krūtinės skliaute.




Agnė MILIAUSKAITĖ



Kai nukrenta žvaigždės,

Nebūna nei linksma, nei liūdna.

Tik laikas pralenkia laiką



Ir išieškotos pievos tuščios palieka.

Laukime išmirkę, jo prisigėrę

Žole savo pėdas užleidžiam, pasislepiam.

Vakarais tamsą išmokę matyti,

Verkiam tyliai kažko, kas ne ašaros.

Kai per pievą, per lietų, per vėją

Languose pasimato išblyškus vienatvė,

Supranti, kad jau nieko neliko,

Ką galėtum suspausti tarp gelstančių knygos lapų,

Ir saugot tyliai krentant žvaigždėms.




Birutė NAVICKAITĖ



Čia žemė. Juoda ir aistringa.

Numindyta mūsų pėdų.

Čia lyja, čia gruodas, čia sninga...

Ir viskas ratu ir ratu...

Čia žūva didžiausios planetos.

Tamsiausia tamsa – ne nakty.

O širdys pakampėmis mėtos.

Aštriausi spygliai – mūs kely.

Ir eisim. Basi ir be rūbų.

Iš niekur į niekur. Niekam.

Dalydami savo paguodą bet kam.

Ir aš Tau. Ir Tu man.

O rytą, kai kelias tas baigsis,

Pažvelgsim per petį atgal –

Ant kelio bus didelės raidės –

ILGAI GYVENAI,

TAČIAU... KAM?




Onutė JASAITIENĖ



Ateik iš sapno

į gėlėtą pievą,

surink į saują rytmečio rasas.

Kažkur toli

kvatojasi vaikystė,

tiktai kelių ten

niekas nesuras.

Ir niekas niekas

nesurinks tų žodžių –



užpustė laikas

smėliu juos seniai.

Spalvotos pilys

pasakų sugriuvo,

teliko šviesūs ir trumpi sapnai.




Stasė JUCAITIENĖ



Kūrėjo širdis

Maža,

Jautri,

Trapi

Bet

Niekad

Nenurimstanti.

Ir visuomet

Jauna

Gyvenimo kely...

O kokia

Ji audringa,

Didelė –

Jausmuos

Ir polėkiuos plačiuos!

...Kažkur kažko

Vis ieškanti...

Kažkur kažko

Vis neberandanti...

Ir amžinai

Netelpanti

Savy...




Ilona VITKAUSKAITĖ



Seno dienoraščio pelenais

Aš pabarstysiu savo mintis

Ir šiąnakt man miegoti neleis

Snaigės, kurios per garsiai kris...



Pavargęs rytas ir vėl ateis.

Senas rytas... Senelis dienos.

Tyliai tyliai aguonų žiedais

Mažo vaiko širdelė liepsnos.



Nes tik ten dar gyvena viltis –

Daug vilčių ir ateis, ir praeis...

Pabarstysiu aš savo mintis

Sudraskytais aguonų žiedais.




Ilona PAPLAUSKAITĖ



Visą širdgėlą savo

Iškeisčiau į vasarą.

Išdainuočiau širdy

Uždarytas skriaudas.

Meilę didelę, neišmylėtą

Išleisčiau

Paskraidyti su vėju,

Pabraidyt po rasas.




Justinas NAUJOKAITIS





Po rugpjūčio dangum

Obels šakos palangėje svyra

Vėjas kvepia lietum,

Neša vėstančią vakaro tylą.



Gal ir žino jisai,

Kam nuo skliautų žvaigždė atsiskyrė.

Tik negaila visai,

Kad diena vėl gyvenimui mirė.



Tik negaila man to,

Ko jau niekas vis tiek nekartotų.

Nesvarbu, ar rytoj,

Ar po šimtmečio laikas sustotų.



Tik šiaurinė žvaigždė

Pastovi kaip ir amžinas žodis.

Ir palikus brydė

Tavo nueitą kelią parodys.



Publikuota: 2006-06-30 20:54:16

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei
* Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai