|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-02-03 08:43
Į ežerą įlūžęs Arūnas Doreika jau nebesitikėjo pasiekti kranto, bet jam į pagalbą atskubėjo Gediminas Ribikauskas (nuotr.).Romo ČĖPLOS nuotr. Eglė MIČIULIENĖ
Pravažiavę pro Kisiniškius pasuko keliuku ežero link. Matydami pakrantėje stovintį automobilį abu nutarė, kad kažkas jau žvejoja. Tačiau jų akyse į mašiną sušoko žmonės ir nuvažiavo savo keliais. Dabar G.Ribikauskas galvoja, kad vyrai, vaikščioję ant ledo ir išgirdę žmogaus pagalbos šauksmą, tiesiog paspruko. Norėdami pakalbinti žvejus, G.Ribikauskas su anūku ėmė tartis, į kurią pusę važiuoti. Tačiau išgirdo, kaip kažkas riktelėjo. Anūkas ėmė rodyti į tolumą – maždaug už poros šimtų metrų nuo kranto pagalbos šaukėsi į ežerą įlūžęs žmogus. Iš pradžių Gediminas su anūku pasileido bėgti skęstančiojo link. Tačiau ledas ėmė traškėti, tad Aidui tėvukas liepė sustoti, o pats nuskubėjo tolyn. Likus gal dešimčiai metrų iki pagalbos besišaukiančio žmogaus plonas ledas lūžo, ir pats Gediminas Ribikauskas atsidūrė šaltame vandenyje. – Aš nepasimečiau, atsiguliau aukštielninkas ant vandens. Ledas vis lūžo, bet aš stūmiausi, kol užsiverčiau ant viršaus, – ramiai pasakojo pašnekovas. – Išlipęs ant kranto, nusiaviau veltinius, nusirengiau kombinezoną – kad būčiau lengvesnis, jei dar kartą įlūšiu. Likau tik su treningo kelnėmis ir marškiniais. Tuomet G.Ribikauskas prie skęstančiojo prišliaužė iš kitos pusės. Metė vyriškiui vieną galą savo kombinezono ir įsikibusį žmogų išvilko ant ledo. Vėliau G.Ribikauskas pasakojo, jog elgėsi negalvodamas. Juk abu su anūku turėjo mobiliuosius telefonus, bet greitomis nesumetė, kur reikėtų skambinti. – Dabar jau žinau, kad reikia kviestis gaisrininkus. Gerai, kad ėjau gelbėti, bet į tą laiką būtų atvažiavusi gaisrinė. Juk aš, kai įlūžau, irgi nebuvau garantuotas, kad išlipsiu. Bet argi gali galvoti tokiu metu? Kas galvoja – matot, kaip elgiasi – sėda ir nuvažiuoja. Bet kaip gali žmogų palikti? – stebėjosi Gediminas. – Jei tie vyrai bijojo, tai juk matė, kad mes atvažiuojam. Galėjo klausti – gal turim telefoną, skambinti, kviesti pagalbą – žmogus skęsta. Bet jie nė pusės žodžio nesakė – sėdo ir išvažiavo. Šlapias, be batų G.Ribikauskas išgelbėtą vilkaviškietį Arūną Doreiką savo automobiliu nuvežė į jo namus. Kitą dieną A.Doreika atvyko pas Ribikauskus padėkoti už išgelbėtą gyvybę. A.Doreika pasakojo tą šeštadienį žvejojęs nuo paties ryto. Apie pietus susiruošė eiti namo. Tačiau Arūnas padarė klaidą – jis nepagalvojęs sėdo ant dviračio. Susidarė didesnis spaudimas, ir pavažiavus vos keletą metrų ledas neatlaikė. Žvejys su visa transporto priemone paniro į ledinį vandenį. Matydamas, kad neišsigelbės pats, Arūnas ėmė šauktis pagalbos. Tačiau krante buvę keli vyrai skubiai nuvažiavo, o kiti žvejai buvo gana toli... A.Doreika šaltame vandenyje išbuvo gal dvidešimt minučių. Vyriškis pasakojo, jog pamatęs, kaip nuvažiuoja automobilin sušokę vyrai, jau buvo susitaikęs su liūdniausia mintimi... – Tuo metu jau ėmiau galvoti paskutinį norą... – šiurpokai juokavo Arūnas. – Bet nespėjau. Pamačiau atvažiuojant kitą mašiną ir vėl ėmiau rėkti. Pagalbos šauksmą išgirdo iš automobilio išlipęs Gediminas su anūku. G.Ribikauskas jau yra išgelbėjęs gyvybę. Maždaug prieš trisdešimt metų jis kartu su kitais žmonėmis išgelbėjo skęstantį vienuolikmetį berniuką. Šį mėnesį A.Doreika švęs keturiasdešimt septintąjį gimtadienį. O žvejoja jau keturiasdešimt metų... – Kaip, turėdamas tokią patirtį, drįsote lipti ant plono ledo? Ar nebijojote įlūžti? – Prieš mane vienas vyras nuėjo į krantą. Ledas būtų atlaikęs ir mane, jei nebūčiau sėdęs ant dviračio... Daug kartų buvau įlūžęs, – tik žvejams suprantamą logiką dėstė A.Doreika. – Bet kai įpuoli eidamas pėsčias, tai atsiguli aukštielninkas ir išsistumi. O dviračio išlaužta ledo skylė didelė, nėra kur atsispirti, o kai dar daug prisirengęs – šansų pačiam išsigelbėti – jokių. Tokia liga to žvejo. Ne dėl žuvų eini – atsipalaiduoti. – Tai ar pagavote žuvies tą dieną? – Pagavau... – Arūnas gerokai patyli. – Bet viskas ežere nuskendo. Ir dviratis. Tegul jau jis ten ir būna – man negaila... – Kaip Jus sutiko šeima? – Mamai dar nesakiau – jos širdis silpna. O nuo žmonos velnių gavau. Jaučiu moralinę kaltę prieš savo šeimą – galėjau jiems pridaryti bėdos. – Kaip po tokių maudynių nesusirgote? – Grįžęs iš pradžių šokau į šaltą vandenį, paskui į karštą ir – į lovą. Tada išgėriau karštos arbatos, vaistų. Į ligoninę nevažiavau – nemačiau reikalo. Svarbu, iš savo kapo išėjau... Šiandien jau galiu juokauti, o tada nebuvo linksma... – Abu su G.Ribikausku esate užkietėję žvejai. Gal dabar žuvauti trauksite kartu? – Dabar žvejoti dar nėra jokio noro, apie tai net negalvoju. Kol kas nelabai ir užmigti galiu – viskas akyse stovi. Tik dirbdamas užsimirštu... – Ar tada, kai gelbėtojas įlūžo, negalvojote, kad išsikapstęs Jūsų jau nemėgins ištraukti? – Galvojau. Ir galvojau – kad tik jis išsigelbėtų, nes per mane dar ir kitas gali žūti. – Ką manote apie tuos vyrus, kurie paliko Jus nelaimėje? – Aš ant jų nepykstu nė trupučio, jie apie savo gyvybę turėjo galvoti. O tie, kurie žvejojo, toli buvo. Jei arčiau būtų buvę žvejų – jie tikrai būtų išgelbėję. Aš ir pats ne vieną esu ištraukęs. O šitam žmogui, kuris mane išgelbėjo, liksiu skolingas visą gyvenimą. Publikuota: 2005-02-03 08:43:02 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|