Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-08-11 08:47

---

Jonas Astašauskas su žmona Genovaite per savo auksinių vestuvių iškilmes.

Jonas Astašauskas – išskirtinė asmenybė Gražiškių istorijoje. Šiomis dienomis politinis kalinys, buvęs partizanas Algimantas švenčia 87 metų gimtadienį.

Gražiškiuose 2013 metais pastatytas paminklas partizanui Antanui Ambrulevičiui (Vėjui) atminti. Jis buvo vienintelis Lietuvoje kadrinis KGB karininkas, išdrįsęs nukreipti ginklą prieš kruvinuosius okupantus. Dirbdamas Gražiškių valsčiaus MVD operatyviniu įgaliotiniu, A. Ambrulevičius kartu su šešiais jam pavaldžiais ir patikimais „liaudies gynėjais“, žmonių vadintais stribais, ištikimai tarnavo partizanams bei Tėvynei. Vėliau, iškilus rimtam pavojui dėl išdavystės būti suimtam, kartu su dviem bendražygiais suspėjo pasitraukti pas partizanus, kovojo, buvo sunkiai sužeistas, suimtas ir patyrė visus Stalino ypatingojo režimo lagerių baisumus...

Paminklo šiam tautos didvyriui pastatymo iniciatorius ir savo gražios idėjos įgyvendintojas bei pagrindinis finansuotojas buvo Jonas Astašauskas (partizanas Algimantas), vienas iš šešių partizano Vėjo bendražygių, beje, jau tik vienintelis šiuo metu esantis gyvas. Praėjusį savaitgalį, rugpjūčio 8 d., jis šventė savo 87-ąjį gimtadienį, tapęs seniausiuoju gimtojo Šilsodžio kaimo gyventoju!

Tik jam, taip pat išduotam ir 1947 m. vasario 4 d. areštuotam kartu su kitais trimis bendražygiais, perėjusiam ne ką mažesnes Sibiro ypatingojo režimo lagerių golgotas bei sunkumus grįžus į gimtinę su tremtinėmis mama ir žmona Genovaite Kumetaite, kilusia iš Pavištyčio (šeimą sukūrė Sibire), galėjo kilti mintis pinigėlius, gautus už Sibiro kančias, paaukoti šiam prasmingam, unikaliam paminklui pastatyti.

Todėl manau, kad verta – nors ir ne jubiliejinio gimtadienio proga – pasveikinti šį taurų, kuklų, dosnų politinį kalinį, kaip vieną iš pačių aktyviausių LPKTS Vilkaviškio skyriaus narių, noriai prisidedančių prie visų šios garbingos sąjungos renginių.

Man, kaip buvusiam kaimynui šilsodiečiui, gerai pažįstančiam Joną, norisi prisiminti, iš kur tas jautrumas ir kilnumas...

Jonas Astašauskas gimė 1928 m. rugpjūčio 8 d. Šilsodyje Lietuvos kariuomenės savanorio šeimoje. Deja, tėvelis Jurgis mirė kūdikiui dar negimus. Vaikui teko augti tik su mama ir šešiais metais vyresniu broliuku Juozu. Abiem vaikams ūkyje kartu su mama teko atlikti visus vyriškus ir kitokius darbus, o vėliau, karo metais broliui Juozui pasitraukus į Vakarus, visa ūkio našta užgulė ant paauglio Jono pečių.

Norėdamas, kad kiek galint mažiau valsčiuje turimų ginklų patektų į parsidavėlių rankas, eidamas 18-uosius metus jaunuolis su partizanų žinia tapo jauniausiu „liaudies gynėju“, kartu su savo viršininku Antanu Ambrulevičiumi ir kitais penkiais bendražygiais tarnavusiu partizanams. Belaisviu vaikinas tapo 1947 m. pradžioje, sulaukęs 18-os su puse metų...

Jonas nuolat prisimena savo bendražygių likimus, kruopščiai saugo nuotraukas, nes jie buvo ne tik bendraminčiai jauni kovotojai, bet ir asmeniniai draugai.

Tai – Jonas Pavilionis (Žentukas) iš Šilsodžio, Viktoras Pėčelis (Vairas) iš Skardupių, Vytautas Puzeris (Tankas) iš Duonelaičių, Kęstutis Skrielius (Kęstutis) iš Kregždžių, Jonas Vyšniauskas (Laivas) iš Šilsodžio.

Jonas Astašauskas iki šiol išsaugojęs ir užrašų knygelę su dešimtimis lageriuose parašytų eilėraščių. Skausmo, netekties ir vilties eilėraščių – tokių, kuriuos galėjo parašyti tik labai jautrios širdies kaimo jaunuolis, neturėjęs galimybių mokytis, bet perėjęs skaudžiausius gyvenimo „universitetus“, labai mylėjęs Tėvynę, Motiną, Gimtinę, kurioje dabar gyvena ir negali jos išduoti. Prieš pusantrų metų palaidojęs mylimą žmoną, savo gimtuosiuose namuose gyvena vienas, dažnai lankomas jį mylinčių vaikų, giminių, artimųjų.



Albinas PETRULIS

---

Ešelonas rieda Sibiro kryptim...



Jonas ASTAŠAUSKAS



Šaltis raižė langus gėlių margumynu,

Žvarbus šiaurės vėjas blaškė snieguoles...

Iš KGB rūmų stotin kelią myniau

Ir jaučiau, Tėvyne, – netenku Tavęs.



Garvežio švilpukas pervėrė man širdį,

Ešelonas rieda Sibiro kryptim.

Gyvulių vagonai aimanų negirdi

Belaisvių, kankintų kruvinom naktim.



Veidu nuriedėjo skausmo ašarėlė,

Gaila tėviškėlės, jos žalių laukų,

Nematysiu Tavęs, brangi Motinėle,

Tėvelio kapelio, mylimos akių...



Gal sudiev tau amžiams, pavergta Tėvyne,

Neverk, Motinėle mano mylima...

Už meilę Tėvynei budeliai kankinę

Milijonus guldo po šalta žeme.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---