Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2004-12-10 16:32

---

Andželika, Sandra ir Mantas ant įtėvių Milenos ir Pjerdžiuzepės kelių jautėsi saugūs.

Autorės nuotr.

Pirmadienį iš Vilniaus oro uosto pakilusiame lėktuve bendrakeleiviai tikriausiai atkreipė dėmesį į gražią šeimynėlę.

Prie pietietiškų bruožų poros – vyro ir moters – glaustėsi dvi mažutės šviesiaplaukės mergaitės ir didesnis berniukas. Bendrauti jiems užteko žvilgsnių, gestų bei visomis kalbomis suprantamiausio žodžio „mama“.

Po kelių valandų kelionės jie atsidūrė viename šiaurinės Italijos mieste.



Parsivežė tris vaikus

Taip baigėsi lygiai prieš dvejus metus pradėti keturiasdešimtmečių italų Milenos ir Pjerdžiuzepės įvaikinimo procedūros formalumai. Į savo namus jie parsivežė tris Kybartų globos grupės auklėtinius iš vienos šeimos: sesutes trejų metų Andželiką, penkerių Sandrą ir septynerių jų brolį Mantą.

Turintys aukštąjį inžinerinį ir pedagoginį išsilavinimą sutuoktiniai 2002 m. gruodžio mėnesį kreipėsi į vieną iš trijų Italijoje veikiančių nevyriausybinių tarptautinio įvaikinimo organizacijų. Šių metų balandžio 5 d. jiems buvo pasiūlyta įsivaikinti tris vaikus.

Prieš tai Italijos Respublikos nepilnamečių teismui sutuoktiniai turėjo pateikti ekonominę, socialinę ir psichologinę ataskaitą, daug įvairių dokumentų, įrodančių jų planų įvaikinti rimtumą ir geranoriškumą.

Su Milenos ir Pjerdžiuzepės pagausėjusia šeima susitikome prieš jiems išskrendant į Italiją Vilniaus senamiestyje. Ten išsinuomotame bute jie gyveno su vaikais visą savaitę, kol sostinėje pabaigė sutvarkyti dokumentus. Visur juos lydėjo vertėja Vilma. Vaikai spindėjo džiaugsmu, sulaukę motiniško ir tėviško dėmesio bei rūpesčio, kokio anksčiau net nesapnavo.



Kokie bus pirmieji žingsniai

Mantas Kybartuose lankė pirmą klasę. Berniukas mokslą tęs ir Italijoje. Sandra turėtų eiti į darželį, tačiau Italijoje vaikai lanko darželį dėl to, kad įgytų bendravimo su bendraamžiais patirties. Sandra šitai jau turi, todėl įtėviai pažiūrės, gal jai kurį laiką bus svarbiau pabūti su šeima, namuose.

Šiek tiek tvyrojusį sutuoktinių nerimą dėl kalbos barjero išsklaidė paskutinė iš namų į Vilnių atsiųsta žinutė, jog netoliese jų namų Italijoje apsigyveno lietuvė mergina, kuri sutiko sugrįžusiems mielai patalkinti.



Apsisprendė nematę

“Sandra, Andželika – itališki vardai, kuo daugiau kartojam Manto vardą, tuo labiau jis mums patinka. Taip berniuką ir vadinsime, tik dar pridėjome itališką – Matio“, – aiškino Milena. Ji sutiko atsakyti į keletą klausimų.

– Kodėl pasirinkote vaikus iš Lietuvos?

– Prieš kurį laiką susipažinome su lietuviais vaikais iš Kauno vaikų namų. Jie kasmet atvažiuoja į mūsų gyvenamąją vietovę atostogauti. Mums jie pasirodė labai malonūs ir ramūs. Lietuva pradėjome domėtis tada, kai pasirinkome ją kaip šalį, iš kurios norėjome įvaikinti vaikus.

– Kada atvažiavote pirmą kartą?

– Šių metų gegužės pabaigoje. Kelias dienas gyvenome Vilkaviškyje, norėjome susipažinti su vaikais. Su jais bendravome globos namuose.

– Jums buvo leista pasirinkti, kurių norėtumėte?

– Ne. Italijoje mūsų buvo tik klausiama, ar galėtume įvaikinti tris vaikus. Žinojome vaikų amžių, sveikatos būklę, bet neturėjome net nuotraukų. Tuomet mes ilgai galvojome, nes supratome, kad trys vaikai yra nemažai. Kai apsisprendėme, jog tikrai galime ir norime įvaikinti tris vaikus, ir atvažiavome su jais susipažinti.

Dabar džiaugiamės. Manome, kad ir vaikams geriau, nes jie gali augti kartu. Jeigu būtume galėję turėti savo vaikų, irgi būtume norėję auginti du arba tris.

– Koks buvo pirmasis įspūdis pamačius globos namus?

– Buvome nustebinti gerąja prasme. Prisiklausę visokių dalykų apie tokius namus kitose šalyse, čia pamatėme, jog vaikais tikrai rūpinamasi. Galite parašyti, jog norime padėkoti ir direktorei, ir auklėtojoms už jų rūpestį.

– Koks tas motiniškas jausmas, pamačius vaikus?

– Iš karto pagalvojau, kad mūsų vaikai ir negalėjo būti kitokie, kad šitie yra būtent mūsų. Manau, kad beveik toks pat jausmas, bent man taip atrodė, kaip moteris pagimdo vaiką ir paskui sako, jog jį iš tūkstančio atpažintų...

– Ką manote apie tėvus, kurie pameta savo vaikus?

– Kaip bebūtų gaila, bet ir Italijoje yra tėvų paliekamų vaikų. Šiuo metu mūsų šalyje kaip tik stengiamasi visus vaikų namus uždaryti, kuriamos šeimynos arba juos paima globoti šeimos.

– Turbūt žinote, kad šių vaikų tėvai Kybartuose jų niekada neaplankė?

– Mes jų neteisiame. Mums gaila vaikų. Iš tikrųjų jie ten turėjo viską, ką gali duoti vaikų namai, tačiau vaikams labiausiai trūko tos šilumos, kurią gali duoti tik motina, šeima.

– Ar kalbėsitės su vaikais apie Lietuvą?

– Nors dokumentuose jų pavardės bus kaip mūsiškės, bet jie visada žinos, kad yra lietuviai. Jei paaugę norės sugrįžti į Lietuvą, nebus jokių problemų.

– O kada atvyksite į Lietuvą pasisvečiuoti?

– Kai truputį paūgės, kai bus lengviau su jais keliauti, tai ir atvažiuosime.

– Kodėl Jums buvo svarbu paimti į šeimą vaikus? Juk galėjote pagyventi savo malonumui.

– Susituokę esame beveik vienuolika metų. Prieš tai buvome susižadėję aštuonerius metus. Atrodo, kad sau užtektinai pagyvenome. Nusprendėme, jog galime vaikams duoti meilę, globą, saugumą, jaukią šeimos aplinką. Turime namą, prie namų sodą, pakankamai gerai uždirbame.

– Kuo užsiimate laisvalaikiu?

– Labai patiko keliauti, slidinėti kalnuose. Dabar reikės pakeisti daug įpročių ir pažiūrėti, kas įmanoma kartu su vaikais.

– Kas Jums padės?

– Mūsų abiejų tėvai pritarė tokiam apsisprendimui. Andželika, Sandra ir Mantas turės dvejus senelius, kurie gyvena netoliese.



Vaikai iškart apsiprato

Visą laiką, kol kalbėjomės, vaikai glaustėsi prie savo tėvų. Mantas buvo tiesiog prilipęs prie Pjerdžiuzepės. Laisvalaikiu sodininkystę ir meistravimą dievinantis vyras sakė, jog sūnų norėtų išmokyti tokių dalykų, kokius jam pačiam norėtųsi daryti. Įtėviai jau buvo perpratę vaikų charakterius. Sandra – pati judriausia. Smulkutę Andželiką naujieji tėvai vadino žvirbliuku. Įtėviai džiaugėsi, jog vaikai švelnūs, meilūs, stebėjo, kaip jie kiekvieną dieną keičiasi.

Apniukusiame Vilniuje italams nelabai patiko, bet vaikams stebuklingai atrodė ką tik užžiebta Kalėdų eglutė, įtėvių nupirkti žaislai. Italijoje gruodžio 13 dieną švenčiama šv. Liucijos diena, dovanojamos dovanos. Jos bus paruoštos ir šiai trijulei. Milena ir Pjerdžiuzepė išpažįsta katalikų tikėjimą, todėl Kalėdos jiems, kaip ir visiems italams, bus džiugi šeimos šventė.

Ieškoma įtėvių kitiems

Kita italų pora ruošėsi įsivaikinti vyresniuosius šios trijulės sesutę Rositą ir brolį Aurimą. Tačiau po psichologinių testų teismas atsižvelgė į vaikų nuomonę ir pageidavimus. Jie pasiliko gyventi Kybartų globos grupėje.

Penki Sauliaus ir Jurgitos Kilikevičių vaikai šiuose namuose buvo apgyvendinti 2002-ųjų pradžioje. 2003 metų liepos 2 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas neterminuotai apribojo tėvų valdžią visų vaikų atžvilgiu. Jie buvo įrašyti į galimų įvaikinti sąrašą, tačiau Lietuvoje neatsirado šeimos, pareiškusios norą auginti iškart kelis vaikus.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos viršininkė D.Viltrakienė sakė, jog visuomet laikysis nuomonės, kad vaikams kur kas geriau augti šeimoje nei valdiškuose namuose. Todėl ji ieško kelių, kad kuo daugiau beglobių vaikų augdami patirtų šeimos jaukumą. Laikantis Hagos konvencijos, tarptautinio įvaikinimo tarnybos nustatyta tvarka palaiko ryšį su įtėviais ir teikia grįžtamąją informaciją apie užsienio piliečių įvaikintų vaikų gyvenimo sąlygas.

Susisiekę su vertėja Vilma jau sužinojome, jog vaikai su įtėviais laimingai pasiekė Italiją ir oro uoste buvo sutikti visą įvaikinimo procesą jautriai išgyvenusių artimųjų bei draugų.

Po kurio laiko Vaiko teisių tarnybą pasieks ir oficiali informacija apie tai, kaip po Italijos dangumi į gyvenimą stiepiasi prieš dvejus metus pražūčiai buvę tėvų pamesti Andželika, Sandra ir Mantas Matio.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---