„Santaka“ / Virbalietė puoselėja vaikystėje išmoktą amatą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-07-27 15:59

Dalinkitės:  


Irena Griešiuvienė žvakių liejimo amatą nepailsdama demonstruoja įvairiuose renginiuose.

Autorės nuotr.


Virbalietė puoselėja vaikystėje išmoktą amatą

Renata VITKAUSKIENĖ

Smalsuolius, kuriems parodė, kaip liejamos žvakės, Irena Griešiuvienė skaičiuotų šimtais. Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų išmokto amato paslaptimis moteris dabar dalijasi bendruomenės „Virbalio vartai“ Senųjų amatų centre. Šiandieną žvakių liejimą tarytum gaubia lengvas sakralumo šydas, o Irenos gyvenime tai buvo tiesiog vienas iš būdų užsidirbti.



Pelningas žiemos darbas

Irenos Griešiuvienės rankose tirpte tirpsta ne vienas darbas. Apsupta ekskursantų ar kultūrinių renginių dalyvių, moteris ne tik moko lieti žvakes, bet ir nepailsdama pasakoja mažiems ir dideliems apie šito amato subtilybes.

„Kiek prisimenu, lieju žvakes nuo septynerių metų. Šeimoje augome šeši vaikai, tai visokių darbų imdavomės, kad pinigų uždirbtume. Vasaromis daržus ravėdavome, o už ko griebtis, kai ateina žiema? Malkas sau ir kitiems žmonėms gamindavome, o žvakių liejimas buvo pelningiausias“, – mintimis į vaikystę grįžo I. Griešiuvienė.

Moteris kalbėjo, kad šeimą suktis vertė ir nepriteklius, ir verslumo gyslelė. „Visa tėčio giminė ir ledais, ir pipirais „turgavojo“, – sakė mergautinę Lukoševičiūtės pavardę turėjusi Irena. – Nepasakyčiau, kad tėčio artimieji buvo labai tikintys žmonės. Žvakių liejimas buvo būdas užsidirbti pinigų, nes visi augino vaikus. Mano krikšto mama, tėčio pusseserė, buvo labai religinga ir to meto vertinimu – spekuliantė. Ji surasdavo visokių būdų pinigų prasimanyti. Visko pas ją būdavo: rožančių, škaplierių... Gal iš jos mano tėtis ir perėmė mintį verstis žvakėmis.“



„Ir sprando nepasuki, ir rankos nepakeli“

Žiemą dirbamas darbas buvo monotoniškas ir nelengvas. „Visi vaikai buvome išmokyti lieti žvakes, o jeigu kuris kuo nusikalsdavo, tai tam daugiausia tekdavo prie jų padirbėti. Bijodavom kaip velnias kryžiaus! – ir po kelių dešimčių metų prisimena Irena. – Žvakėms lieti toks didelis ratas buvo padarytas. Ant jo išsyk būdavo liejama pustrečio, o gal ir trys šimtai žvakių. Ratą suki ir ant kiekvieno medvilninio tam tikro storumo dagčio, vadinamojo knato, vis lieji vašką. Reikėdavo žiūrėti, kad vaško vienu žvakės šonu nenulietume ir kad tuščiai jo neišlaistytume. Turėdavome neaplieti viso dagčio, patį galiuką palikti. Žvakių galus reikėdavo nupjaustyti, kad būtų dagtis matyti.“ Mat amatininkai iš pirkėjų buvo patyrę, kad žmonės, neįsivaizdavę, kaip liejamos žvakės, bijodavo, jog jos bus tuščiavidurės ir nedegs.

Žvakes, kad greičiau stingtų, liedavo šaltoje palėpėje. Vašką kaitindavo katile ant viryklės, suvalkiečių vadintos mašina. Šiek tiek vaško, nei per karšto, nei per šalto, atnešdavo prie rato besidarbuojantiems liejikams.

„Apsiaudavome veltiniais, užsirišdavome iš klijuotės pasiūtas prijuostes. Malonumas menkas, nes padirbęs, būdavo, ir sprando nepasuki, ir rankos nepakeli, ir nuospaudų prisitrindavo... Vienas vaikas liedavo, paskui pakeisti pašaukdavo kitą. Ateidavo kuris iš tėvų patikrinti, ar gerai darome, – pasakojo Irena. – Paruošę pamokas liejom ir liejom... Liedavome ilgai, oi ilgai...“



Svarbu vaškas ir spalva

Graudulinėje žvakėje, vadinamojoje grabnyčioje, kuri laikyta šventu daiktu, būtinai turėjo būti vaško. Šeimos galva pažinojo bitininkų, o šie anksčiau vaško taip nevertino, kaip dabar, tad tėtis gaudavo jo išmainydamas į žvakes. Vašką liejikai maišydavo su parafinu, kurį, anot Irenos, maišais pirkdavo vaistinėse.

„Kai yra vaško, uždegi žvakę ir ji kvepia. Vaškinė žvakė turi savo spalvą, bet ji turi ir kainą. Gryno vaško žvakių daugiau pirkdavo turtingesni žmonės, o kiti – tik po vieną, – pasakojo I. Griešiuvienė. – Žmonėms, ypač gyvenusiems Dzūkijos krašte, ne bet kokia spalva tikdavo. Turėjo būti ir „eidavo“ tiktai rudos žvakės. Kad pasidarytų ta graži graži ruda, kaip vadindavome – „nabašnyko“, spalva, į vaško ir parafino mišinį dėdavome dviejų spalvų miltelių. Tėtis turėjo tokį „štampuką“. Juo gražinome žvakes geltona bronza. Oi kaip sunku tas būdavo!.. Jeigu iš pirmo karto kaip reikia prie žvakės neprispaudei – vaizdas neryškus, o antrą kartą tiksliai į tą pačią vietą pataikyti nėra paprasta.“



Pardavinėjo patys

Žvakes lieti visa šeima – abu tėvai, bet daugiausia vaikai – pradėdavo išsyk po Naujųjų metų. Sausio viduryje jau važiuodavo jų pardavinėti, kad žmonės turėtų ką atsinešti į bažnyčią pašventinti per Grabnyčias, vasario 2-ąją. Tuo laiku lietines žvakes buvo įprasta statyti prie karsto, nes kitokių tiesiog nebuvo.

„Kiek aš panešiu? Šimtą žvakių? Pasakydavo, kiek už jas reikia parvežti pinigų. Supakuodavome po dvidešimt, nes po tiek dažniausiai žmonės pirkdavo, – pasakojo I. Griešiuvienė. – Lazdijai, Rudamina, Simnas – tikintys kraštai. Autobusais persėsdami iš Virbalio į Lazdijus keliese iš šeimos važiuodavome iš vakaro. Veždavomės baisinius krepšius žvakių. Eidavome prie bažnyčios jų pardavinėti. Tėtis pirmiausia nunešdavo žvakių kaip auką bažnyčiai.“

Irena prisimena, kad po Grabnyčių važinėdavo jau po artimesnius kraštus. „Kudirkos Naumiestyje, Šakiuose, Pajevonyje, Vištytyje labai gerai buvo. Žmonės, matydami mus, vaikus, pardavinėjančius žvakes, matyt, pagailėdavo ir viską išpirkdavo. Dar eidavome per kaimus. Iš mūsų žmonės nusipirkdavo jau pašventintų žvakių“, – pasakojo virbalietė.

Tėvų išmokyto amato moteris neapleido ir ištekėjusi, žvakes darė sykiu su vyru. Jis šitą procesą patobulino: Griešiai žvakes ne liejo ant rato, o darė po kelias iškart daug sykių merkdami į vašką.

„Paaugusi dukra norėjo šito amato išmokti, tai ir ją išmokinau. Abi keliaudavome žvakių pardavinėti. Atsimenu, nuvažiavome į Pajevonį. Krepšius su žvakėmis palikau bažnyčioje, kamputyje, o mudvi su dukrele nuėjome pas giminaitę pasišilti. Sugrįžtame – nei krepšio, nei žvakių. Vėliau man papasakojo, kad prie miškelio žmonės mūsų žvakes rado išmėtytas, – prisiminė Irena. – Prieš kokius gerus tris dešimtmečius atsirado mažų kapų žvakučių paklausa. Gabendama jas pirkėjams turėdavau pasisaugoti, važiuodavau šunkeliais. Mat anuomet sulaikyta pardavinėjanti savo rankomis pagamintas žvakes būčiau jų netekusi, gavusi spekuliantės vardą, baudą, kratą namie būtų darę ir dar į laikraštį mane, kaip nusikaltusią, būtų įdėję.“

Senojo amato puoselėtoja sakė pajutusi, kad kai tik atsirado šarvojimo salės, lietinių žvakių poreikis sumažėjo. Tačiau dabar jos, sušildytos žmogaus rankų ir kvepiančios vašku, vėl išpopuliarėjo.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas