|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2006-06-28 16:28
Vitas Ravinis sakė, kad ūkį nuo dviejų iki vienuolikos karvių išplėtė ne per vienerius metus.Romo ČĖPLOS nuotr. Birutė PAVLOVIENĖ
Dabar čia suskaičiavome dešimt karvių. Vienuoliktoji, neseniai apsiveršiavusi telyčia, į ganyklą dar buvo neatvesta. Vitas Ravinis pasakojo, kad visi gyvuliai, kuriuos matome, išskyrus žaląją, pirktą Kybartuose, užsiauginti pačių. Vieną šios lietuviškųjų juodmargių kaimenės pradininkę ūkininkai tebeturi. Antrąją jau pardavę. Vyriškis sakė, kad geriausia karvė per dieną duoda apie 28–30 litrų pieno. Bet tiksliau apie išmilžius galėtų papasakoti žmona. „O jai šiandien turbūt suteikėte išeiginę?“ – suskubome paklausti šeimininko. „Ne, ji nuo pat ryto runkeliuose“, – atsakė šis. Vitas ir pats melžia karves. Ganykloje tai dar tenka daryti rankomis, todėl į darbą paprastai kimba dviese. Tvarte karves gali pamelžti ir vienas, nes turi melžimo aparatus. Pirko baltarusiškus, naudotus. Prie jų nėra kilnojamojo variklio, todėl į lauką jų vežtis negali. „Kitais metais jau ir ganykloje turėsime melžimo aikštelę, nes patenkino mūsų paraišką ir gausime Europos Sąjungos paramą“, – kalbėjo ūkininkas. Jis sakė, kad rudenį pirks įvairios įrangos: naujus vakarietiškos gamybos melžimo aparatus, lauko sąlygoms skirtą generatorių ir kt. Pieno ūkį dar plės, bet nelabai daug. Numatę laikyti 14 karvių. Dirba 50 hektarų žemės. Ganyklos užima 20 ha. Aukštesnėse vietose žolė šiemet išretėjusi. Žemesnėse – tankesnė. Vaizdas iškart pagražėja po lietaus. Vitas sakė, kad 7 hektarų plote, kuriame dabar rišamos karvės, joms iš paskos želia atolas. Todėl kai baigs nuganyti, vėl bus galima pradėti nuo pradžios. Žiemai šieną presuoja su savo technika, o sukti rulonus ją pasisamdo. Gero pašaro turėtų būti iš avižų, vikių mišinio. Ūkininkas sakė: „Visada prisiruošdavome tiek pašarų, kad jų užtekdavo. Ne kitaip bus ir šiemet. Juk nesėdime sudėję rankų.“ Iš pašnekovo lūpų neišsprūdo jokių dejonės žodžių apie sunkius laikus. Žinoma, pieno supirkimo kainomis, už kilogramą mokamu pusličiu, jis nesižavėjo. Bet kur dingsi? Tenka tenkintis ir tuo. Pasak Vito, iš juodo darbo didelių turtų nesukrausi, bet ir nebadausi. Dirbant galima išgyventi bet kuriuo atveju, pasirūpinti ir savimi, ir šeimyna, kurioje auga trys sūnūs. Publikuota: 2006-06-28 16:28:51 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|