Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-06-28 16:10

---

Prie paminklinio akmens rašytojui Antanui Vaičiulaičiui sustojo artimiausi jo žmonės: dukros, anūkai, kiti giminaičiai.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Praeitą penktadienį Vilkaviškyje vykusiais renginiais baigėsi visą birželio mėnesį Lietuvoje trukę rašytojo ir diplomato Antano Vaičiulaičio 100-ųjų gimimo metinių minėjimo renginiai. Juose dalyvavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykusios rašytojo dukros Danutė Nourse, Joana Buivys, Aldona DeBold su šeimomis, kiti giminaičiai, literatūros istorijos, kultūros, kraštotyros sričių darbuotojai, visuomenės atstovai.

Didžiuosiuose Šelviuose, rašytojo gimtosios sodybos kieme, A.Vaičiulaičio dukros kartu su rajono meru Algirdu Bagušinsku atidengė paminklinį akmenį, greta pasodino rašytojo mėgtą putiną, Suvalkijos kaimuose vadinamą gulbinu. Paminklą pašventino Amerikoje bestudijuodamas su Vaičiulaičių šeima susidraugavęs vilkaviškietis kunigas Vaidotas Labašauskas. Rašytojo kūrinių ištraukas skaitė ir programėlę parengė Giedrių pagrindinės mokyklos mokiniai.

Iš Vištyčio krašto buvo atgabentas masyvus riedulys, ant jo iškalti rašytojo žodžiai „Kur lygumų vėjai pučia, ten mano gimtieji namai“ ir ateinančioms kartoms bylos, jog šioje sodyboje 1906 metų birželio 23 dieną gimė lietuvių literatūros klasikas Antanas Vaičiulaitis.

„Kai dar buvau mažas, manęs neprileisdavo prie arklių, bet buvo viena sena kumelė. Ji manęs nebijojo, o aš jos. Užsilipdavau ant jos ir jodavau. Kumelė toli nenueidavo, bet jausdavausi kaip didelis vaikinas... Namai visados yra namai, nors už jūrų marių.

Užsimerki ir „pavaikščioji“ po kiemą. Taip ir matau kluoną, klėtį, baltai dažytus tvartus... Vasarą labai gerai, daug vietos. Bet žiemą lova tokia ledinė, įlendi, kol sušyli...“ – po sodybos trobesius, pakildamas į šimtamečio ąžuolo lapų lają sklandė rašytojo balso įrašas. Didesnę savo gyvenimo dalį A.Vaičiulaitis praleido ne Lietuvoje – Italijoje, Amerikoje, bet mintimis niekada nebuvo atitrūkęs nuo gimtojo krašto, nuo lietuviško žodžio. Tėviškės ir joje pasilikusių artimų žmonių ilgesys į ją rašytoją pirmąkart parvedė beveik po keturiasdešimties metų, 1979-aisiais. Po to dar buvo džiuginančios viešnagės 1986-ais ir 1988 metais.

Dabar susirinkusieji į Antano Vaičiulaičio šimtmečio minėjimą jo gimtojoje troboje ir senojoje klėtelėje galėjo pamatyti Krašto muziejaus darbuotojų ir rašytojo giminaičių rūpesčiu viešumon iškeltus rašytojo šeimos buityje naudotus daiktus, kraičio skrynią, audinių, stalą, prie kurio rašytojas 1936 metais baigė rašyti romaną „Valentina“.

Krašto muziejuje parengtos ekspozicijos stenduose atsispindi visas rašytojo, visuomenės veikėjo, žmogaus – mylinčio vyro, tėvo, senelio – kelias nuo tėviškės slenksčio iki sugrįžimo į amžinojo poilsio vietą greta savųjų Vilkaviškio kapinėse. Po pamaldų Katedroje prie šeimos kapo susirinkusi grupelė artimiausių žmonių taip pat pagerbė rašytojo atminimą.

Parodą rengusi muziejaus fondų saugotoja Irena Pilkauskaitė sakė, jog labiausiai norisi, kad šią parodą, atspindinčią tauriausius didžio mūsų krašto žmogaus bruožus, pamatytų kuo daugiau moksleivių, todėl ji veiks iki rudens.

Pavakare rašytojo giminaičiai bei sielos bičiuliai rinkosi Viešojoje bibliotekoje, kurios sienos dar jaučia senosios „Žiburio“ gimnazijos dvasią. Iš čia į platų gyvenimo kelią išėjo ir Antanas Vaičiulaitis. Toliau tas kelias vedė į Kauno, Grenoblio, Sorbonos universitetus, darbą „Eltoje“ ir daugybėje prieškarinių leidinių. 1940 metais A.Vaičiulaitis pradėjo diplomato karjerą Lietuvos ambasadoje Romoje, dar prieš karą emigravo į JAV.

Rašytojo kūrinių ištraukas skaitė aktoriai Dalia Michelevičiūtė ir Andrius Bialobžeskis, kankliavo Muzikos mokyklos mokytojos. Literatūrologė Elena Bukelienė pabandė glaustai apžvelgti ir išreikšti, ką Antano Vaičiulaičio kūryba reiškia dabarties žmonėms.

Pasak profesorės, šis rašytojas negali pasenti, didesnė pagarba būtų parodyta, jei jis būtų susigrąžintas į širdis, skaitant jo knygas. Išauklėtas vakarietiškų pažiūrų literatūros, jis liko ištikimas savo kultūros tradicijų puoselėtojas, grožį radęs gamtoje ir parodęs, koks yra niekingas bei menkas žmogus, kai bando paneigti žmogiškumo dėsnius. A.Vaičiulaičio vaizduojamas pasaulis – tikras akibrokštas brutaliai kasdienybei.

„Tėveliai davė mums didžiausią dovaną – mus pačias, mes labai stengiamės, kad rašytojo A.Vaičiulaičio žodis būtų gyvas. Dalyvaudama jubiliejaus minėjimuose pajutau, jog vyresniąją ir jaunąją kartą jungia jo puoselėtos amžinosios vertybės“, – visiems dėkodama už gražų A.Vaičiulaičio 100 metų jubiliejaus minėjimą sakė dukra Danutė.

Bibliotekoje susirinkusiems ji pristatė artimai su rašytoju bendravusį vienintelį gyvą vyresniosios kartos žmogų – pusseserę Ijoliutę Balsienę, kuri yra apysakos „Mūsų mažoji sesuo“ herojės prototipas.

Kultūros veikėjas A.Vaičiūnas, tarybiniais metais dirbęs knygų leidybos ir platinimo srityje, keliais paaiškinančiais sakiniais apie tuometinius knygų leidybos planavimo užkulisius, nubraukė vyresniąją kartą užgulusį nesmagumą, kodėl anksčiau neatrado A.Vaičiulaičio minties ir žodžio unikalumo. Paprasčiausiai, Lietuvoje jis nebuvo žinomas ir spausdinamas. Užtat šimtmečio jubiliejui Maironio lietuvių literatūros muziejus išleido unikalų leidinį „Antanas Vaičiulaitis. Archyvai“ (sudarė Virginija Paplauskienė). Į šventę savo antrąją knygą „Kūrėjų pėdsakais“ atvežė ir rašytojo dukroms bei muziejui padovanojo mokytojas Benjaminas Kondratas.

Rašytojo dukra Danutė sakė, jog Vaičiulaičių šeimos garbės reikalas bus ir ateityje rašytojo gimtadienio proga skirti literatūrinę Antano Vaičiulaičio premiją už Rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“ spausdinamus apsakymus. Šią premiją Tėvelio atminimui 1995 metais įsteigė jų mama Joana Vaičiulaitienė. Šiemet Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje vykusiame rašytojo minėjime, premija buvo įteikta rašytojai Danutei Kalinauskaitei. Ji yra sesuo mūsų kraštiečio poeto Jono Kalinausko, kuriam šiemet „Poezijos pavasario“ šventėje buvo įteikta Vilkaviškio rajono savivaldybės Salomėjos Nėries premija.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---