Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-06-28 11:34

---

Vilkaviškiečių grupė – Veličkos druskų kasyklų požeminėje bažnyčioje.

Vasaros atostogoms prasidėjus Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos kieme vieną dieną pasirodo autobusas, į jį suguža didelis būrys vaikų ir juda pasienio link. Taip būna kone kiekvienais metais, taip buvo ir šiemet.

Šįkart autobusas su 39 mokiniais ir keletu mokytojų bei tėvų pasuko Lenkijos link. Be kitų suaugusiųjų, vaikus lydėjo ir nuolatinė tokių kelionių organizatorė muzikos mokytoja Aurelija Daugėlaitė. Ši pedagogė su mokiniais į užsienį keliauja jau daugelį metų.



Įspūdžių – daugybė

Aurelija Daugėlaitė ir kartu vykę mokytojos Jolanta Povilaitytė, Nijolė Bulotienė bei Irma Lasevičiūtė vežėsi savo auklėtinius, šiemet baigusius šešias klases. Dideliame autobuse buvo laisvų vietų, tad vyko ir daugiau moksleivių – nuo penktos iki devintos klasės. Keli vaikai važiuoti pasikalbino dar ir brolį ar seserį.

A.Daugėlaitė džiaugėsi, kad kelionė šiemet buvo labai sėkminga. Mokiniai buvo drausmingi, nė vienas smarkiau nesusižalojo, nesusirgo, nepasiklydo, parvyko su visais daiktais.

Vaikai grįžo pavargę, bet kupini įspūdžių. Vilkaviškiečiai vaikščiojo po Varšuvą bei Krokuvą, apžiūrėjo Vavelio karalių rūmus, Lenkijos piligrimystės centrą – Čenstachovos vienuolyną, lankėsi Veličkos miestelyje, 130–150 m gylyje esančiose požeminėse druskų kasyklose.

Labai didelį įspūdį vaikams paliko Osvencimo koncentracijos stovykla.

Buvo ir pramogų: keliauninkai maudėsi šaltoje kalnų upėje, kitą dieną – vandens atrakcionų parke. Mokiniai kėlėsi į kalnus funikulieriumi, važiavo bobslėjaus trasomis, leidosi slidininkų keltuvais. Ko verti vien vaizdai pro autobuso langą: kelias vienu metu vingiavo tarp Žemųjų ir Aukštųjų Tatrų. Pastarųjų viršūnėse bolavo sniegas.

Šį maršrutą A.Daugėlaitė sudarė pati. „Norėjau, kad vaikai kuo daugiau pamatytų“, – sakė mokytoja.



Surado per ambasadą

Nors A.Daugėlaitė tvirtino, kad šįkart nekilo jokių problemų, ji pripažino, jog tokį būrį vaikų reikia stebėti atidžiai.

– Sunku, nes visur – daugybė autobusų, masės turistų. Bet mes su kitomis mokytojomis pasiskirstome: dvi eina priekyje, dvi – gale, o vidury – mokiniai. O šiaip vaikai visur turėjo po valandą ar dvi laisvo laiko, galėjo vaikščioti savarankiškai. Bet jie žinojo, kad, pavyzdžiui, už aikštės ribų eiti negalima. Niekas nebuvo kur nors nuklydęs.

– Daug metų keliaujate su vaikais – turbūt buvę ir incidentų?

– Buvo! Su ankstesne laida važiavome tuo pačiu maršrutu po Lenkiją. Čenstachovoje tuo metu vyko šv. Petro atlaidai, buvo šimtai autobusų, šimtai tūkstančių maldininkų. Ir viena mergaitė pasiklydo – paprasčiausiai neklausė, ką mes sakome. Vaikai pasiskirstė būreliais ir labai ilgai jos ieškojome. Atsirado. Kitas atvejis buvo važiuojant į Prancūziją.

Du vaikinukai – devintokas ir dešimtokas – paklydo pačiame Prahos centre. Turėjome visi susitikti prie Parako vartų, o tiedu dingo. Pasai ir pinigai – pas mane... Jau buvome apsvarstę, kad visi važiuos, o aš liksiu jų laukti ir pasivysime su kitu autobusu.

Bet tie vyrukai padarė protingai: kreipėsi į policininkus, šie pranešė į ambasadą. Ten mes jau buvome pranešę apie dingusius mokinius. Pasirodo, jie susipažino su vietiniais, nuėjo kažkur paklausyti muzikos... Ir net negirdėjo, kur stovės autobusas.



Paklydo ir pačios

Kartą keliaujant po užsienį pasiklydo... pačios mokytojos. Maždaug prieš dešimt metų vilkaviškiečiai lankėsi Vokietijoje, Saksonijos nacionaliniame parke. Jie apsistojo alpinistų kaimelyje, labai gražioje vietoje.

Kol vaikai linksminosi diskotekoje, A.Daugėlaitė su dar viena kolege sumanė išeiti pasivaikščioti. Staigiai sutemus, mokytojos suprato, kad nebežino, kaip grįžti. Vienoje pusėje juodavo kalnai ir miškas, kitoje – upelis ir miškas. Keliautojos rado kažkokią užeigą, su ten buvusiu vokiečiu šiaip taip išsiaiškino kelią atgal. Teko grįžti per mišką.

Beeinant moteris dar išgąsdino iš miško žybsintys žiburėliai. Pasirodė, jog tai – jonvabaliai. Perbridę per upelį, užkopę kalnu šlapios, purvinos, išvargę mokytojos grįžo į stovyklą.

– Gal po šio atvejo atlaidžiau žiūrite ir į vaikus? – klausiau mokytojos.

– O kas mums liepė ten eiti? Vaikams draudžiam, o pačios išėjom, – atšovė ji.

Prieš išvykstant į užsienį A.Daugėlaitė kartu su kitomis mokytojomis visuomet susikviečia ne tik vaikus, bet ir tėvus, paaiškina, ko kelionėje prireiks, ką būtina pasiimti.

Mokytojos visuomet perspėja įsidėti būtiniausių vaistų, jų vežasi ir pačios. Anot A.Daugėlaitės, paprastai apsieinama su mažais negalavimais: vienam vaikui suskausta skrandį, kitam – galvą ir pan.

Bet buvo ir sunkesnis atvejis. Kartą vilkaviškiečių grupė Prancūzijoje pateko į liūčių sezoną. Daug vaikų perlijo, jiems pakilo temperatūra, grįžo namo smarkiai karščiuodami.



Mintyse – kita kelionė

– Kaip po panašių nutikimų vėl ryžtatės keliauti?

– Jei bijosi, tai sėdėsi namie. O aš negaliu sėdėti. Mano mintys jau sukasi apie kitų metų kelionę.

– Gal ir suplanavę, kur važiuosite?

– Vaikai jau pajuto kalnų dvasią. Šiemet buvome Žemuosiuose Tatruose, o kitais metais gal važiuosime į Aukštuosius Tatrus. Ypatingas jausmas, kai vasarą gali įbristi į sniegą.

Mes su praėjusia auklėtinių laida Aukštuosiuose Tatruose buvome birželio pabaigoje, ir kalnų viršūnėse laidėmės sniegu... Pusnys siekė juosmenį.

– Kelionėms reikia ir pinigų.

– Šiai kelionei autobusas buvo užsakytas rugsėjo mėnesį. Vaikai apie kelionę žinojo iš anksto ir pinigus pradėjo nešti nuo Naujųjų metų. Neprašau atnešti visos sumos iškart, galima nešti ir po dalį. Jei vaikas nori, jis bent jau pusei kelionės gali susitaupyti iš savo kišenpinigių, kuriuos skiria gumai, saldainiams ir traškučiams.

Kelionėje visur stengiamės sutaupyti vaikams pinigėlių. Prašome nuolaidų, kai kur neimame gidų, nes jau pačios nemažai žinome. Ir dabar važiuodamos pasiruošėme ir vaikams daug papasakojome ne tik apie objektus, kuriuos paskui lankėme, bet ir apskritai apie Lenkiją, jos vaivadijas, apie muziką, ekonomiką, sportą.



Ir į užsienį, ir į mišką

– Girdėjau, kad Jūsų auklėtiniai, kurie nevažiavo į užsienį, neliko nuskriausti – su jais taip pat paminėjote mokslo metų pabaigą?

– Mokslo metų pabaigoje mes su vaikų tėvais, broliais, seserimis važiuojame į gamtą. Tai – šitos klasės tradicija. Surengiame visokių važybų, estafečių, konkursų, viktorinų. Šią iškylą organizuoja patys tėvai. Dar vieną kartą išvykome vien tik su klase. Šiemet visi su dviračiais važiavome į kitą pusę ežero, viena mergaitė mus pakvietė į vilą. Ten ir sportavome, ir maudėmės, ir darėme šašlykų balių!

– Nedaug mokytojų ryžtasi vaikus vežtis taip toli. Jūs galite pasidžiaugti, kad važinėdami mokiniai tikrai daug pamatė.

– Važinėju nuo savo darbo pradžios. Jau dešimt metų mus veža vilkaviškietis Stanislovas Petrukaitis. Pernai su penktokais auklėtiniais buvome Latvijoje, vandens atrakcionų parke ir apžvalginėje ekskursijoje. Su ankstesniais auklėtiniais buvome Lenkijoje, Prahoje, Slovakijoje, Vengrijoje. Kai dar tik pradėjau dirbti, mūsų maršrutai buvo platesni. Viena kelionė maršrutu Čekija–Austrija–Vokietija truko dešimt dienų. Tiek pat laiko truko ir kelionė į Prancūziją. Dabar važiuoju jau su trečia laida.

Kelionėmis reikia gyventi, reikia būti „pakvaišusiam“ tokiems dalykams. Aš sakau, kad kol turiu noro, sveikatos, jėgų, tol važiuosiu ir vešiuosi vaikus.

Galiu išvažiuoti ir viena, neužsikrauti rūpesčio. Bet aš jaučiu malonumą, kad nuvežu mokinius, kad jie kažką pamato. Kai spindi jų akys – tai ir yra užmokestis.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---