|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Robertino Norkaus (kairėje) ir Irmanto Simanavičiaus rankose – praėjusį penktadienį sugautas 21 kg 950 g karpis – iki šiol didžiausias komandos laimikis.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Eglė MIČIULIENĖ
Koks jausmas laikyti rankose savo paties pagautą daugiau nei dvidešimties kilogramų žuvį? Vilkaviškietis Robertinas Norkus sako: puikus! Tikriausiai panašus, kaip iššokus iš lėktuvo su parašiutu...
22 kilogramai džiaugsmo
Kai praėjusią savaitę su R. Norkumi kalbėjomės apie karpių gaudymą, jis apgailestavo, kad jų su žvejybos kompanionu Irmantu Simanavičiumi sugauti karpiai niekaip „neperkopia“ 16 kilogramų ribos. Tačiau neprabėgus nė porai dienų paskambinusio Robertino balsas tryško džiaugsmu. „Turime! Beveik 22 kilogramai!“ – naujiena apie ką tik sugautą iki šiol didžiausią karpį dalijosi laimingas žvejys.
Tiesa, tie 22 kilogramai, pasverti ir įamžinti kartu su žuvį sugavusiais vilkaviškiečiais, tuo metu jau buvo paleisti atgal į Ilgio ežero gelmes.
Taip komanda elgiasi su visais karpiais. Nė vienas iš jų nekeliauja į keptuvę, visi neria į vandenį – tiek sugauti per varžybas, tiek eilinę žvejybos dieną.
Tarp 24 komandų – treti
Kasmet Druskininkų savivaldybėje, prie Ilgio ežero, vyksta karpių gaudymo varžybos „Ilgis carp cup“. Tai – tarptautinės varžybos, kuriose, be lietuvių, varžosi ir baltarusiai, rusai, latviai, ukrainiečiai, kitų šalių atstovai.
Ten su savo draugu I. Simanavičiumi kiekvienais metais važiuoja ir R. Norkus. Abu vyrai, pasivadinę I&R komanda, čia pasiekę šaunių rezultatų.
Šią vasarą varžybos Ilgio taurei laimėti vyksta dviem etapais. Pirmasis buvo surengtas birželio mėnesį. Iš jo I&R komanda grįžo nusiteikusi puikiai: tarp 24 komandų užimta trečioji vieta.
– Šiemet kibimas buvo prastas. Mes pagavome tik keturias žuvis, tačiau ne tokias jau mažas. Mažiausia svėrė apie 10 kilogramų, didžiausia – 15, 850 kg. Tai – mūsų rekordinė žuvis, – pasakojo R. Norkus, dar nežinodamas, jog po geros paros, tiesa, ne varžybų metu, pagaus 7 kilogramais sunkesnį laimikį.
Dabar žvejai laukia antrojo Ilgio taurės etapo, kuris vyks rugpjūčio mėnesį.
Griežtos taisyklės
Kiekvienos karpininkų varžybos trunka apie 4 paras. Taisyklės jose – labai griežtos. Reglamentuojami ne tik žvejybos prietaisai, gaudymo bei šėrimo metodai. Pavyzdžiui, draudžiama ir triukšmauti, jungti stiprias šviesas. Žvejai su laimikiu fotografuotis gali tik teisėjo akivaizdoje, laikydamiesi griežtų saugumo priemonių žuvies atžvilgiu, o po to ją saugiai paleisti į ežerą. Varžybų dalyviai, anot R. Norkaus, labai saugo aplinką: ant žemės nenukrenta jokia šiukšlė ar nuorūka.
Per varžybas žvejojama kiaurą parą.
– Signalizatorius, rodantis, kad užkibo žuvis, dažniausiai suveikia naktį – tada šoki iš gulto ir bėgi įsispyręs į vieną šliurę, o kitą pametęs... – juokėsi žvejys.
Tačiau naktį pašokus lėkti prie vandens traukti laimikio – tik malonumas, palyginti su upinių mašalų atakomis. Šiemet, pasak Robertino, vadinamųjų „moškių“ prie Ilgio buvo nežmoniškai daug. Žvejai lakstė po mišką, gynėsi dūmais, tepėsi tepalais – niekas nepadėjo, visi grįžo sukąsti.
Brangi pramoga
Karpininkų varžybos – brangus malonumas. Prie ežero žvejai vyksta visokiausių reikmenų prigrūstais automobiliais. Abu vilkaviškiečiai į varžybas važiuoja autobusiuku, nes į lengvąjį automobilį jų žvejybinė manta netelpa.
Suprantama, tiek įrangos kainuoja nemažus pinigus. Reikia įvairių meškerių, stendo joms sustatyti, signalizatoriaus su pultu, tolmačio ir kitų prietaisų. O kur dar karpiams gaudyti skirtas valas, visokie sukučiai, kabliukai ir kiti, rodos, smulkūs, tačiau brangūs dalykai.
Nepigus ir karpių pašaras, ypač baltyminiai kukuliai, vadinamieji „boiliai“. Juos vilkaviškiečiai gaminasi patys, o žaliavą siunčiasi iš Anglijos – tai specialūs žuvų miltai, proteinas, kvapikliai ir kt.
Karpininkai privalo įsigyti ir žuvies gerovei būtinų priemonių. Reikia specialaus patiesalo karpiui paguldyti, kad jis nesusižeistų, gerų tinklelių, kurie žuvims neplėšytų pelekų, ir netgi specialios vaistinėlės su dviem antiseptiniais skysčiais – jais patepama žaizdelė karpio lūpoje, kad neįsimestų infekcija.
Suprantama, ne paskutinėje vietoje ir paties žvejo gerovė. Jam nepamaišys kokybiška neperlyjama palapinė, patogūs gultai.
Vien varžybų startinis mokestis komandai kainuoja 400 eurų. Antram varžybų etapui – ir vėl tiek pat.
– Be abejonių, tokiose varžybose dalyvauti tikrai brangu. Dėl to dauguma dalyvių turi rėmėjus. Deja, mudviejų komanda jų kol kas neturi (nors džiaugtumėmės, jei tokių atsirastų), tad tenka suktis savomis lėšomis. Gerai, jog šįkart užėmėme trečią vietą ir gavome 200 eurų, taigi pusė pirmojo startinio mokesčio mums kompensuota, – kalbėjo R. Norkus.
Tiesa, tris pirmąsias vietas užėmę žvejai gauna įspūdingus piniginius prizus – nuo 1000 iki 4000 eurų. Tačiau norint juos gauti, reikia būti geriausiam...
Karpiauja ir užsienyje
R. Norkus žvejoti pradėjo vaikystėje su tėčiu. Robertinas šypsojosi prisiminęs, kaip tėvas pasodindavo jį prie kokio krūmo su meškere iš rykštės, o pats su draugais eidavo pakrantėmis ieškoti geros vietos žvejybai. Kai vyrai grįždavo, beje, kartais ir tuščiais krepšiais, vaikas jau būdavo pritraukęs ešeriukų...
Ir dabar R. Norkus išvažiuoja pažvejoti lydekų, stintų ar kitokių žuvų, tačiau prasidėjus karpių sezonui visi keliai nuveda į karpynus, o dažniausiai – prie Ilgio.
Vienoje komandoje su Irmantu karpininkų varžybose Robertinas dalyvauja jau apie dešimtmetį. Jose vyrai užėmę prizinių vietų, pelnę ir nugalėtojų vardą. Visoje Lietuvoje iš daugiau nei 130 komandų, dalyvaujančių įvairiose prie Ilgio rengiamose varžybose, pagal reitingus I&R komanda šiuo metu yra aukštoje tryliktoje vietoje.
Vilkaviškiečių I&R komanda varžytis karpių gaudymo rungtyse važiuoja ir į užsienį – Rumuniją, Kroatiją, Angliją.
Tose šalyse, kur klimatas šiltesnis, karpių išauga milžiniškų, net iki 30 kilogramų ar dar daugiau. Tie patys karpiai, anot R. Norkaus, užkimba ne vieną kartą, o kartais – net ir per tas pačias varžybas antrąkart. Kai kur žvejai net davę jiems vardus, nes atpažįsta žuvis iš unikalaus žvynų rašto, savitos peleko formos ir kt. Tad būna įdomu po kelerių metų sugauti tą pačią, tik jau gerokai ūgtelėjusią žuvį.
R. Norkus sako, kad karpių jis jau seniai nebevalgo.
– Dabar man jų jau gaila – jie tokie gražūs, dideli, įdomūs. Visus paleidžiu – argi būtina žuvį dėti į keptuvę! Tikrasis mūsų trofėjus – nuotraukos ir filmuota medžiaga, – šypsojosi R. Norkus.
Koks jausmas laikyti rankose savo paties pagautą daugiau nei dvidešimties kilogramų žuvį? Vilkaviškietis Robertinas Norkus sako: puikus! Tikriausiai panašus, kaip iššokus iš lėktuvo su parašiutu... |
Kai praėjusią savaitę su R. Norkumi kalbėjomės apie karpių gaudymą, jis apgailestavo, kad jų su žvejybos kompanionu Irmantu Simanavičiumi sugauti karpiai niekaip „neperkopia“ 16 kilogramų ribos. Tačiau neprabėgus nė porai dienų paskambinusio Robertino balsas tryško džiaugsmu. „Turime! Beveik 22 kilogramai!“ – naujiena apie ką tik sugautą iki šiol didžiausią karpį dalijosi laimingas žvejys.
Tiesa, tie 22 kilogramai, pasverti ir įamžinti kartu su žuvį sugavusiais vilkaviškiečiais, tuo metu jau buvo paleisti atgal į Ilgio ežero gelmes.
Taip komanda elgiasi su visais karpiais. Nė vienas iš jų nekeliauja į keptuvę, visi neria į vandenį – tiek sugauti per varžybas, tiek eilinę žvejybos dieną.
Kasmet Druskininkų savivaldybėje, prie Ilgio ežero, vyksta karpių gaudymo varžybos „Ilgis carp cup“. Tai – tarptautinės varžybos, kuriose, be lietuvių, varžosi ir baltarusiai, rusai, latviai, ukrainiečiai, kitų šalių atstovai.
Ten su savo draugu I. Simanavičiumi kiekvienais metais važiuoja ir R. Norkus. Abu vyrai, pasivadinę I&R komanda, čia pasiekę šaunių rezultatų.
Šią vasarą varžybos Ilgio taurei laimėti vyksta dviem etapais. Pirmasis buvo surengtas birželio mėnesį. Iš jo I&R komanda grįžo nusiteikusi puikiai: tarp 24 komandų užimta trečioji vieta.
– Šiemet kibimas buvo prastas. Mes pagavome tik keturias žuvis, tačiau ne tokias jau mažas. Mažiausia svėrė apie 10 kilogramų, didžiausia – 15, 850 kg. Tai – mūsų rekordinė žuvis, – pasakojo R. Norkus, dar nežinodamas, jog po geros paros, tiesa, ne varžybų metu, pagaus 7 kilogramais sunkesnį laimikį.
Dabar žvejai laukia antrojo Ilgio taurės etapo, kuris vyks rugpjūčio mėnesį.
Kiekvienos karpininkų varžybos trunka apie 4 paras. Taisyklės jose – labai griežtos. Reglamentuojami ne tik žvejybos prietaisai, gaudymo bei šėrimo metodai. Pavyzdžiui, draudžiama ir triukšmauti, jungti stiprias šviesas. Žvejai su laimikiu fotografuotis gali tik teisėjo akivaizdoje, laikydamiesi griežtų saugumo priemonių žuvies atžvilgiu, o po to ją saugiai paleisti į ežerą. Varžybų dalyviai, anot R. Norkaus, labai saugo aplinką: ant žemės nenukrenta jokia šiukšlė ar nuorūka.
Per varžybas žvejojama kiaurą parą.
– Signalizatorius, rodantis, kad užkibo žuvis, dažniausiai suveikia naktį – tada šoki iš gulto ir bėgi įsispyręs į vieną šliurę, o kitą pametęs... – juokėsi žvejys.
Tačiau naktį pašokus lėkti prie vandens traukti laimikio – tik malonumas, palyginti su upinių mašalų atakomis. Šiemet, pasak Robertino, vadinamųjų „moškių“ prie Ilgio buvo nežmoniškai daug. Žvejai lakstė po mišką, gynėsi dūmais, tepėsi tepalais – niekas nepadėjo, visi grįžo sukąsti.
Karpininkų varžybos – brangus malonumas. Prie ežero žvejai vyksta visokiausių reikmenų prigrūstais automobiliais. Abu vilkaviškiečiai į varžybas važiuoja autobusiuku, nes į lengvąjį automobilį jų žvejybinė manta netelpa.
Suprantama, tiek įrangos kainuoja nemažus pinigus. Reikia įvairių meškerių, stendo joms sustatyti, signalizatoriaus su pultu, tolmačio ir kitų prietaisų. O kur dar karpiams gaudyti skirtas valas, visokie sukučiai, kabliukai ir kiti, rodos, smulkūs, tačiau brangūs dalykai.
Nepigus ir karpių pašaras, ypač baltyminiai kukuliai, vadinamieji „boiliai“. Juos vilkaviškiečiai gaminasi patys, o žaliavą siunčiasi iš Anglijos – tai specialūs žuvų miltai, proteinas, kvapikliai ir kt.
Karpininkai privalo įsigyti ir žuvies gerovei būtinų priemonių. Reikia specialaus patiesalo karpiui paguldyti, kad jis nesusižeistų, gerų tinklelių, kurie žuvims neplėšytų pelekų, ir netgi specialios vaistinėlės su dviem antiseptiniais skysčiais – jais patepama žaizdelė karpio lūpoje, kad neįsimestų infekcija.
Suprantama, ne paskutinėje vietoje ir paties žvejo gerovė. Jam nepamaišys kokybiška neperlyjama palapinė, patogūs gultai.
Vien varžybų startinis mokestis komandai kainuoja 400 eurų. Antram varžybų etapui – ir vėl tiek pat.
– Be abejonių, tokiose varžybose dalyvauti tikrai brangu. Dėl to dauguma dalyvių turi rėmėjus. Deja, mudviejų komanda jų kol kas neturi (nors džiaugtumėmės, jei tokių atsirastų), tad tenka suktis savomis lėšomis. Gerai, jog šįkart užėmėme trečią vietą ir gavome 200 eurų, taigi pusė pirmojo startinio mokesčio mums kompensuota, – kalbėjo R. Norkus.
Tiesa, tris pirmąsias vietas užėmę žvejai gauna įspūdingus piniginius prizus – nuo 1000 iki 4000 eurų. Tačiau norint juos gauti, reikia būti geriausiam...
R. Norkus žvejoti pradėjo vaikystėje su tėčiu. Robertinas šypsojosi prisiminęs, kaip tėvas pasodindavo jį prie kokio krūmo su meškere iš rykštės, o pats su draugais eidavo pakrantėmis ieškoti geros vietos žvejybai. Kai vyrai grįždavo, beje, kartais ir tuščiais krepšiais, vaikas jau būdavo pritraukęs ešeriukų...
Ir dabar R. Norkus išvažiuoja pažvejoti lydekų, stintų ar kitokių žuvų, tačiau prasidėjus karpių sezonui visi keliai nuveda į karpynus, o dažniausiai – prie Ilgio.
Vienoje komandoje su Irmantu karpininkų varžybose Robertinas dalyvauja jau apie dešimtmetį. Jose vyrai užėmę prizinių vietų, pelnę ir nugalėtojų vardą. Visoje Lietuvoje iš daugiau nei 130 komandų, dalyvaujančių įvairiose prie Ilgio rengiamose varžybose, pagal reitingus I&R komanda šiuo metu yra aukštoje tryliktoje vietoje.
Vilkaviškiečių I&R komanda varžytis karpių gaudymo rungtyse važiuoja ir į užsienį – Rumuniją, Kroatiją, Angliją.
Tose šalyse, kur klimatas šiltesnis, karpių išauga milžiniškų, net iki 30 kilogramų ar dar daugiau. Tie patys karpiai, anot R. Norkaus, užkimba ne vieną kartą, o kartais – net ir per tas pačias varžybas antrąkart. Kai kur žvejai net davę jiems vardus, nes atpažįsta žuvis iš unikalaus žvynų rašto, savitos peleko formos ir kt. Tad būna įdomu po kelerių metų sugauti tą pačią, tik jau gerokai ūgtelėjusią žuvį.
R. Norkus sako, kad karpių jis jau seniai nebevalgo.
– Dabar man jų jau gaila – jie tokie gražūs, dideli, įdomūs. Visus paleidžiu – argi būtina žuvį dėti į keptuvę! Tikrasis mūsų trofėjus – nuotraukos ir filmuota medžiaga, – šypsojosi R. Norkus.
Galerija: Žvejyba
Publikuota: 2015-07-21 16:51:27
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|