„Santaka“ / Fotografo žvilgsnis į Korėją be korėjiečių

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-07-17 16:18

Dalinkitės:  


Rokas Danilevičius gali papasakoti kiekvieno dipticho sukūrimo istoriją.

Jono JUŠKEVIČIAUS nuotr.


Fotografo žvilgsnis į Korėją be korėjiečių


„Ne išleistuvės, o sugrįžimai yra patys smagiausi, kai jauni žmonės, vedami sentimentų tėviškei ir nešami jaunystės polėkio, sugrįžta pas mus pasidžiaugti savo branda, patirtais įspūdžiais“, – tokiais žodžiais Rita Marcelionytė paskelbė Roko DANILEVIČIAUS fotografijų parodos „NOT K-POP“ Vilkaviškio kultūros centre pradžią. Iš Pietų Korėjos grįžęs politikos mokslų studentas į savo gimtinę parvežė lauktuvių – gabalėlį svetimo ir paslaptingo krašto, kurį per metus įamžino savas istorijas pasakojančiose nespalvotose fotografijose.

Apie tai – pokalbis su nuotraukų autoriumi.

– Kodėl pasirinkai būtent Pietų Korėją?

– Dėl studijų mainų. Pritraukė gera studijų kokybė, palankiai vertinami universitetai, teigiami studijavusių žmonių komentarai.

Pietų Korėjoje nesijaučiau tik turistu, nes tam tikru metu ir dirbau, ir studijavau. Vis dėlto ten emigrantai galutinai nepritampa ir niekada netampa šimtaprocentine kultūros dalimi. Gyvenimas Pietų Korėjoje yra puikus, tačiau savęs joje neįsivaizduoju. Galėčiau pagyventi penkerius ar dešimt metų, bet ne visą gyvenimą. Iš mano parodos aprašymo ir pasakojimo gali atrodyti, jog Pietų Korėjoje viskas negatyvu, jog ten labai sunku gyventi, visi verkia, kiek daug reikia dirbti ir mokytis. Bet taip yra todėl, kad problemos man atrodo kur kas labiau jaudinančios negu pagyros, kurių Korėja, žinoma, nusipelno.


– Kuo skyrėsi Tavo įsivaizduota Pietų Korėja nuo tos, kurią išvydai atvykęs?

– Nesitikėjau tokios socialinės atskirties. Ji mane sudomino ir buvo vienas iš pretekstų fotografuoti. Visuomenės nelygybė nėra tragiška, tačiau gana ryški tarp pagyvenusių žmonių, kurie gauna mažas pensijas, jei dirbo nelegaliai. Jeigu neturi vaikų, kurie padėtų finansiškai, vyresnio amžiaus žmonės Pietų Korėjoje skursta.

Socialinė atskirtis taip pat matoma urbanistikoje: lūšnynai stovi visai greta turtingų rajonų, tad akivaizdu, kaip vargšai yra atskirti nuo turtingųjų, o ne integruojami. Be abejo, tai nėra vien tik Korėjos problema. Tiesa, senieji rajonai griaunami, jų vietose statomi nauji daugiabučiai. Bet aš kaip tik ieškojau tų senųjų rajonų, man buvo įdomi jų tuštuma: pavyzdžiui, visame kvartale galima rasti vos vieną ten gyvenančią seną moterį.

Fotografijose simboliškai įamžinau ir Pietų Korėjos darbo kultūrą, kuri lemia puikius šalies ekonomikos rezultatus, tačiau labai spaudžia žmogų. Kai kuriems tai pasireiškia depresija ir atsiskyrimu, primenančiu Japonijoje esančią problemą, vadinamą hikikomori. Tai – žmogaus atsiskyrimas nuo visuomenės, užsidarymas savo nedidelėje erdvėje, pavyzdžiui, sėdint prie kompiuterio.


Pietų Korėjoje privalai būti darbe tol, kol dirba tavo bosas, o po darbo turi eiti su juo išgerti tiesiog dėl to, kad jis – tavo bosas. Iš vienos pusės tai atrodo savotiškai žavu, bet kartu ir slegia, žmogus yra suvaržomas. Visas dangoraižių spindesys Korėjoje tarsi motyvuoja kilti karjeros laiptais, bet kartu ir akina, nubloškia žmogų į uždarą darbo ratą, iš kurio nėra kelio atgal į asmeninį gyvenimą.

Dar viena įdomi tema Pietų Korėjoje, kurią galima pastebėti mano fotografijose, – religija. Korėja gana ilgai buvo viena stipriausių budistinių valstybių regione. Nors budizmas nuo XIV a. buvo engiamas norint įtvirtinti konfucianistinę filosofiją, kaip svarbiausia religija jis išliko iki pat II pasaulinio karo. Tačiau po jo ir Korėjos karo įvyko lūžis: karo trauma ir Amerikos įtaka, vakarietiška kultūra įnešė į Korėją krikščionybę kaip alternatyvą budizmui. Nuo 1945 m. krikščionių padaugėjo trisdešimt kartų ir dabar jų yra apie 50–60 proc. iš visų tikinčiųjų. Vis dėlto pusė korėjiečių save laiko netikinčiais. Viena iš to priežasčių – nusivylimas budizmu ir krikščionybe.

Klestinčioje valstybėje žmonės gali skirti daug pinigų dvasiniams dalykams, tad kai kurie vienuoliai ir kunigai pasuka godumo keliu ir reikalauja didelių aukų. Ironiška, kai šalia budizmo šventyklos, kurioje siūloma žmonėms atsisakyti materialinių gėrybių, stovi vienuolio limuzinas.


– Gatvės fotografijose įprasta matyti žmonių srautą. Kodėl Tavo fotografijose žmonių tiek nedaug?

– Pirmoji priežastis yra pragmatinė – žmones Pietų Korėjoje sudėtinga fotografuoti, ypač kai esi užsienietis, baltasis. Susikalbėti trukdo ir kalbos bei kultūriniai barjerai. O iš meninės perspektyvos žmonių vaizdavimas būtų nenuoseklus ir netinkamas šiame fotografijų cikle, tuomet turėtų būti visai atskira portretų serija.

Pats pavadinimas „NOT K-POP“ buvo orientuotas į platesnę auditoriją, į Vilnių, į angliškai kalbančius žmones ir pačius korėjiečius. Noriu parodyti kitokią Pietų Korėją, nei įprasta matyti ir girdėti. Pastaruoju metu Pietų Korėja labiausiai žinoma dėl savo serialų, muzikos, elektronikos ir automobilių, bet štai tokios abstrakčios gatvės fotografijos pavyzdžių neteko matyti, tad buvo įdomu pasukti nepaliestos temos keliu.

Fotografijose tautos supanašėjimas matomas ir trijų vienodų automobilių, stovinčių vienas šalia kito, vaizde. Sakoma, jog Pietų Korėjoje yra tik baltos, pilkos ir juodos spalvos automobiliai – ir visi pagaminti Korėjoje, visai kaip ir naujausi telefonų modeliai. Įdomus rezultatas: žmonės siekia išskirtinumo, nori įsigyti kažką naujo ir originalaus, bet kadangi visuomenė yra turtinga, daug kas gali tai nusipirkti – ir galiausiai visi vėl tampa panašūs. Pietų Korėjoje žmonės nori būti kaip vakarų kino aktoriai plačiomis akimis, tiesia nosimi ir ovaliu veidu, todėl darosi plastines operacijas ir vėl tampa panašūs. Korėjiečiai gyvena visuomenėje, kuri juos spaudžia siekti vienodo idealo, tačiau kaip atsvara tam po truputį auga individualizmas.

– Į parodos atidarymą kviečiančiame plakate yra parinkta viena Tavo fotografijų pora. Kodėl ją išsirinkai?

– Nuotrauka su įtrūkimu yra mano mėgstamiausia, o pats diptichas man patinka tuo, jog yra netipinis, keistesnis už kitus. Tuo provokuojamas žiūrovas. Kadangi pats kūriau plakatą, ši fotografijų pora jame vizualiai atrodė geriausiai.

Tai yra mažiausiai susijusių fotografijų diptichas, bet aš jame matau ryšį. Karių kapinėse, kuriose ilsisi Korėjos karo aukos, yra ir gyvieji, ir mirusieji, o tas įtrūkimas reiškia ne tik gyvenimo ir mirties perskyrimą, bet ir ribą tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos, istorinį tautų atsiskyrimą, dėl kurio tautos vis sunkiau supranta viena kitą tiek kultūriškai, tiek politiškai. Taip pat dešinėje esančioje fotografijoje matomi vyrų ir moterų Pietų Korėjoje santykiai, kurie kartais atrodo archajiški ir sunkiai suprantami vakarietišku požiūriu.

Fotografijose pateikiau nedidelę dalį to, ką pamačiau Pietų Korėjoje. Negalėčiau sakyti, kad šioje parodoje noriu reprezentuoti visą Korėją – tai būtų naivus siekis. Fotografija gali apimti tik labai mažą dalį gyvenimo, ir šioje parodoje galima matyti tik tam tikrą mano viziją. Vis dėlto keli žmonės, lankęsi Korėjoje, sakė, jog fotografijose jaučia tos šalies dvelksmą. Man džiugu girdėti tokius komentarus.


– Kodėl nusprendei demonstruoti nespalvotas fotografijas?

– Nuotraukų serijoje vyrauja minimalizmas, kuris dera su spalvų pasirinkimu – juoda – balta. Serija fotografuota juostiniu rankiniu fotoaparatu. Naudotis skaitmeniniu fotoaparatu kur kas lengviau – tiesiog eini ir fotografuoji viską, ką matai, bet tai man pasirodė pernelyg paprasta ir net nuobodu, o juostinis fotoaparatas reikalauja tikslingumo, pasirengimo, ir visas procesas turi tam tikros magijos. Parodoje pasirinkau vaizduoti diptichus – kai kurios fotografijų poros yra tiesiogiai susijusios, jų nereikia papildomai interpretuoti. Kai kurių tarpusavio ryšiai yra itin nutolę.

Žmogus negali paaiškinti, kodėl jam patinka ar nepatinka nuotrauka, kuo ji jam patraukli, ir technikos, kompozicijos ar žanro įvertinimas nepadeda geriau matyti. Geriau užmerkti akis ir tiesiog leisti nuotraukos detalei pačiai iškilti. Kaip sakė fotografijos filosofas Rolandas Bartas, reikia mąstyti, kaip nutolti nuo subjekto, nekreipti dėmesio į normas ir tiesiog pajausti fotografiją.

Parodoje yra trys diptichai, turintys mirties ir laikinumo atspalvį. Juostinės fotografijos procesas čia reikšmingas ir kartu romantiškas – šviesa, kuri kažkada buvo Korėjoje, įsirėžė į juostą, per tą juostą ėjusi šviesa įsirėžė į popierių ir taip toliau. Mes tarsi matome žvaigždės spindulį, kuris pasiekia mus tik po kurio laiko, o pati žvaigždė jau užgesusi.


Mirtis yra įdomi tuo, jog fotografuojant tiek mirusius, tiek gyvus žmones jie tarsi lieka gyvi nuotraukoje, bet kartu yra ir nužudomi. R. Bartas taip pat yra sakęs, kad fotografijoje nužudomas kiekvienas, nes lieka gyvas tik toje akimirkoje, o visas jo gyvenimas prieš ir po dingsta.



Brigita RAGICKAITĖ





Galerija: Paroda




Publikuota: 2015-07-17 16:18:41

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai