Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-06-24 12:14

---

Klebonas Dainius Gurevičius džiaugiasi didžiausia gražiškiečių dovana – jų nuoširdumu ir bendruomeniškumu.

Autorės nuotr.

Paslaptingasis „visraktis“

Šiemet trisdešimtmetį minėsiantis kunigas Dainius Gurevičius suskaičiavęs, jog po kunigystės šventimų Vilkaviškio katedros vikaru dirbo dvejus metus ir du mėnesius.

Pernai vyskupo paskirtas Gražiškių klebonu į parapiją atvyko prieš titulinius šv. arkangelo Mykolo atlaidus. Jaunas kunigas iškart pajautė šio krašto tikinčiųjų bendruomenės brandumą bei žmonių nuoširdumą, o ir pats netrukus tapo „savas“. „Gal todėl, kad toks mano būdas, jog negaliu užsidaręs vienas sėdėti ir laukti, kol kam nors prireiks kunigo patarnavimų. Pats einu į žmones, seniūniją, mokyklą, ieškau bendravimo. Mokykloje šiais mokslo metais turėjau dvi savaitines pamokas, bet užeidavau kasdien“, – patirtimi apie į Gražiškius atsivežtą „visraktį“, kuriuo atrakinamos žmonių širdys, dalijosi jaunasis kunigas. Šiais mokslo metais, be kitų darbų, jis parodė iniciatyvą surengti krepšinio turnyrą klebono taurei laimėti.



Ruošiamasi jubiliejui

Pirmiausia naujasis klebonas tęsia buvusio klebono Algirdo Petro Kanapkos užmojus: užbaigti bažnyčios bokšto remonto darbai, kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį aplanko ir nuošaliausiuose kaimuose gyvenančius parapijiečius, kuriems svarbu kunigo patarnavimas. Be to, ir pačiam malonu aplankyti pakraščiuose gyvenančius žmones, kurie ir visą mėnesį nesulaukia užsukančio žmogaus.

Tęsiama A.P.Kanapkos kartu su kaimo bendruomene išrutuliota mintis, jog per šiemetinius šv. Vincento atlaidus Gražiškiams reikia didesnės nei įprasta šventės, nes sukanka 125 metai, kai ant kalno iškilo mūrinė bažnyčia. Tradiciškai nuo seno į šiuos atlaidus susirenka mokyklos vienos iš pirmųjų laidų abiturientai, į gimtinę suvažiuoja plačiai išsisklaidę gražiškiečiai. Šiemet šv. Vincento atlaidai Gražiškiuose bus švenčiami liepos 23 dieną. Jaunasis klebonas į juos pakvietė pranciškoną kunigą Astijų.

Bendruomenės pirmininkė Alesė Jankauskienė džiaugėsi laimėjusi tarptautinio projekto finansavimą ir į šventę numačiusi pakviesti keturis folkloro ansamblius.



Fotografijų parodos bažnyčioje

Gražiškius istorikai laiko viena seniausių Sūduvos vietovių. Yra žinoma, jog pirmoji medinė bažnyčia čia buvo pastatyta 1598 metais. Dabartinė mūrinė bažnyčia parapijos žmonių lėšomis ant aukštos kalvos iškilo 1881 metais, 1886 metais ją pašventino Seinų vyskupas Juozas Oleka.

Gražiškiečiai ruošdamiesi bažnyčios jubiliejui, norėjo praturtinti savo istorines žinias ir dvasią, todėl kaimo bendruomenės pirmininkės Alesės Jankauskienės iniciatyva aplankė kaimyninėje Lenkijoje esančią Vižainių bažnyčią, Vygrių vienuolyną, Lietuvoje lankė Kryžių kalną, Tytuvėnus.

Bendruomenės pirmininkė iš vyresniosios kartos gražiškiečių surinko nemažai nuotraukų, kuriose daugiausia įamžintas prieškario meto parapijos gyvenimas, įvairių bažnytinių organizacijų veikla. Prieš švenčiant šv. Antano atlaidus jos suklasifikuotos ir iškabintos bažnyčioje. Ekspoziciją galės apžiūrėti ir į šv. Vincento atlaidus iš toliau atvažiavę gražiškiečiai, kuriems bus įdomu tose nuotraukose atpažinti savo tėvus, senelius ar buvusius kaimynus, susipažinti su jų puoselėtomis vertybėmis. Seniūnės Ramutės Didvalienės rūpesčiu liepos pradžioje į bažnyčią eksponuoti iš Krašto muziejaus bus atvežtos ir parapijos teritorijoje esančių kryžių nuotraukos. Šv. Vincento atlaidams šias dvi parodas papildys ir buvusio klebono A.P.Kanapkos šių laikų Gražiškių apylinkių ir žmonių nuotraukos.



Tikros gegužinės

Dar gegužės mėnesį į redakciją paskambino keletas gražiškiečių ir pasidžiaugė, jog jų jaunasis klebonas imasi atgaivinti seną šio krašto žmonių tradiciją – gegužės mėnesį melstis prie kaimų kryžių. Pasak kunigo Dainiaus, jam nieko ir nereikėjo daryti, tuo labiau agituoti, nes žmonės patys rodė iniciatyvą, jį kvietėsi prie kaimų kryžių.

Vietoj to, kad gegužės vakarais kunigas su keliais žmonėmis melstųsi pustuštėje bažnyčioje, kiekvieną vakarą nuvažiavęs vis prie kito kaimo kryžiaus rasdavo 30, kai kur ir dvigubai daugiau susirinkusių žmonių. Drauge sukalbėję Švč. Mergelės Marijos litaniją žmonės dar nesiskirstydavo, pasivaišindavo susineštu maistu, padainuodavo, net, žiūrėk, armoniką atsinešdavo, jaunimas laužą užkurdavo – ir jau tikra gegužinė.

Sužinoję apie šią atgaivinamą tradiciją prie savo kaimo kryžiaus atvažiuodavo ir jau į kitur išsikėlę žmonės. „Negirdėjau jokių dejonių, kad 19 valanda žmonėms nepatogus laikas dėl ūkio ruošos, gal tik dviejose vietose tarėmės susirinkti valanda vėliau“, – pasakojo kunigas, palaikęs ryšį telefonu su kaimų atstovais. Klebonui širdį glostė ir tai, kad žmonės prieš susitikimą patys pasirūpindavo kryžių perdažyti ar pasodinti gėlių.



Prie išnykusių kaimų kryžių

Su apylinkėmis, kaimų geografija, kuri labai panaši į gimtosios Dzūkijos kraštovaizdį, klebonas susipažino dar žiemą, belankydamas parapijiečius. Iš seniūnės ir muziejininkės informacijos žinojo, jog parapijos teritorijoje užfiksuoti 36 esantys kryžiai, kai kurie primena jau išnykusius kaimus. Pavyzdžiui, nė vieno gyventojo neturintį Bambinių kaimą ženklina du kryžiai. Ypač buvo miela, jog prie jų melstis susirinko po kelias dešimtis žmonių.

Kunigas Dainius sakė, jog yra žinoma sena religinė praktika prieš Šeštines minėti „kryžiavas dienas“ – melstis prie kaimų kryžių. Šiemetinė Gražiškių parapijos nuošalių kaimų – Stirniškių, Norvydų, Lankupėnų, Kregždžių ir kt. – žmonių iniciatyva įrodė, jog žmonių dvasia alksta tarpusavio bendravimo ir amžinojo gėrio siekio.



Laisvalaikis – praeičiai

Kai pasibeldžiau į klebonijos duris, jaunąjį kleboną suradau įnikusį į savo gimtosios parapijos bažnytines knygas. „Vieniems – neįdomu, kitiems – šiaip nepriimtina, o man – nepaprastai įdomu“, – kalbėjo studijuojantis lotyniškai, kiek vėlesniais metais lenkiškai klebonų ranka pildytas savo gimtosios Dzūkijos parapijos knygas. Jose – santuokų, gimimų, mirties įrašai. Seniausias įrašas išlikęs iš 1629 metų. Iki šiandien kun. Dainiui pavyko nuo savo senelio iššifruoti septintą Gurevičių kartą, todėl jau apmetė giminės genealogijos medį.

Jaunasis kunigas domisi ir kitais senoviniais dalykais, manydamas, jog tai paveldėjimas iš senelio.



Nieko neteisia

„Turiu tikrai ramius kaimynus“, – šmaikštavo prie pat kapinių tvoros prigludusios klebonijos dabartinis šeimininkas ir dėl pasauliečių smalsumo patenkinimo paaiškino, jog šeimininkės ieškoti nesiruošia. Kunigas Dainius sakė, jog apskritai nekreipia dėmesio į smulkmeniškas kalbas, interpretavimus apie tai, kas kaip ir apie ką pagalvojo. Neskirsto žmonių į „bažnytinius“ ir „bedievius“, nes žino, jog nėra išrasto prietaiso, kuris galėtų išmatuoti žmogaus tikėjimo laipsnį. Labiausiai vertina paprastą nuoširdų bendravimą.

Gal tai ir esąs atsakymas į klausimą, kodėl pasirinko kunigo kelią.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---