|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Istorija
Juozo Kazicko giminaičiai: močiutė Natalija Sereičikienė, dėdė Antanas Sereičikas su žmona Marija ir pusseserės Eleonora bei Natalija.Tikriausiai nedaug kas žino, kad pasaulyje garsaus verslininko, mecenato, išeivijos lietuvio, daktaro Juozo Kazicko (1918–2014) gyvenimas yra susijęs ir su mūsų kraštu, tuometiniu Žaliosios valsčiumi. Dabar ten, kur stovėjo Vailiškų dvaras, kurio vienoje iš patalpų buvo leista apsigyventi iš tremties grįžusiai Kazickų šeimai, nėra jokio ženklo. Čia tik susieina du keliai: vienas veda Virbalio, kitas – Biliūnų kaimo link. Vailiškų dvaro žemė virtusi pasėlių laukais. Bet šiame krašte dar yra Kazickų giminei artimų žmonių. Giedriuose gyvenanti J. Kazicko pusbrolio Stasio žmona Elena Sereičikienė (Stasys žuvo 2008 m.) saugo keletą to meto artimųjų nuotraukų, tačiau mažai ką mena apie Kazickų šeimą. Pora Sereičikų giminaičių iš J. Kazicko motinos pusės gyvena Klausučiuose. Juozo Kazicko senoliai, dar būdami maži vaikai, po 1863 m. sukilimo, Kūčių vakarą, su kitais lietuviais iš Utenos apskrities, Užpalių kaimo, buvo ištremti į Pavolgio stepes. Ten įkurtą kaimą lietuviai pavadino Čiornaja Padina, tai yra Juodąja įduba. Šaltis, sunkios gyvenimo sąlygos vieną po kito naikino tremtinius. Išliko atspariausieji. Po kelerių gyvenimo metų derlingose stepių žemėse lietuviai vertėsi geriau nei vietiniai gyventojai – totoriai, ukrainiečiai ar rusai. Ši maža salelė gebėjo išsaugoti lietuvių kalbą, tikėjimą, papročius, skleidė lietuvybę. Tremtiniai pasistatė bažnyčią, įsteigė mokyklą ir iki 1917 m. revoliucijos susikūrė aukštesnį gyvenimo lygį. Lietuviai augino grūdus eksportui į Vakarus, turėjo gyvulių ūkius. Čiornaja Padinos kaime 1918 m. balandžio 16 d. Mykolo Kazicko ir Katerinos Sereičikaitės-Kazickienės šeimoje gimė antrasis vaikas Juozukas. Čia jau augo sesuo Viktorija. Atkurtai Lietuvos valstybei susitarus su Rusija dėl repatriacijos Kazickų ir Sereičikų šeimos ilgai nesvarstydamos nusprendė grįžti į Lietuvą. 1922 m. vasarą dalis lietuvaičių su užsidegimu pasiruošė ilgai kelionei. Kazickų užgyvento turto buvo nemažai, jie vežėsi netgi gabalėlį aukso, kurio turėti buvo draudžiama. Sumaniai sugalvojusi Katerina Kazickienė jį paslėpė pataluose. Iš Čiornaja Padinos keliavo trys K. Kazickienės brolių šeimos. Juozui Kazickui tuomet buvo 4 metai, o gausioje Sereičikų šeimoje augusiam jauniausiam Stasiukui – 2 metukai. Kazickams ir Sereičikams buvo leista vykti į Vilkaviškio apskritį, į Žaliosios valsčiaus Vailiškų kaimą. Šiame kaime kadaise buvo dvaras, priklausęs lenkui. Atvežti vežimais su savo manta tremtiniai apsigyveno buvusio dvaro prižiūrėtojo namelyje. Kelionė užtruko tris mėnesius. 1922 m. spalio 14 d. traukinys sustojo Obelių geležinkelio stotyje. Tėvai ašarojo iš džiaugsmo ir sakė: „Lietuva, čia Lietuva.“ Kazickams ir Sereičikams buvo leista vykti į Vilkaviškio apskritį, į Žaliosios valsčiaus Vailiškų kaimą. Šiame kaime kadaise buvo dvaras, priklausęs lenkui. Atvežti vežimais su savo manta tremtiniai apsigyveno buvusio dvaro prižiūrėtojo namelyje. Tai buvo viena didelė patalpa, be krosnies, be langų, be durų. Patalynę nakčiai pasišildydavo įkaitusiomis ugnyje plytomis. Tarp vertingiausių daiktų, kuriuos Kazickai parsivežė iš Sibiro, buvo didelis kilimas, kurį norėjo parduoti, bet niekas nepirko. Galiausiai kilimą įsigijo Vilkaviškio bažnyčia. Sugrįžusiems iš Rusijos tremtiniams Lietuvos valdžia skyrė po 8 ha žemės. Talkomis dirbę giminaičiai įsitaisė gyvulių, produktus parduodavo Vilkaviškio turguje. K. Kazickienės brolis Feliksas Sereičikas tapo Žaliosios valsčiaus viršaičiu, o kitas brolis Juozas įsidarbino Vilkaviškio notaro pirmuoju sekretoriumi. Tačiau Mykolas Kazickas nerimo Suvalkijoje – jį traukė savas kraštas – Saločiai Pasvalio valsčiuje. Apie 1925-uosius metus Kazickai nusprendė persikelti į Geltonpamūšio miestelį. Duktė Viktorija pasiliko tęsti mokslų Vilkaviškio gimnazijoje. Geltonpamūšyje J. Kazickas mokėsi pradinėje mokykloje, po to Pasvalio gimnazijoje, universitete. Tolesniame gyvenimo kelyje – vedybos su buvusia studijų drauge, mylimąja Aleksandra Kalvėnaite, skaudus išgyvenimas dėl tėvo mirties, mamos antroji santuoka... Nugyventas ilgas, gražus ir prasmingas gyvenimas. Visą jį aprėpia išleista J. Kazicko atsiminimų knyga „Vilties kelias“. Joje – sunkūs metai tėvų tremties vietoje Pavolgio žemėse, Čiornaja Padinos kaime, grįžimas į Lietuvą, mokslai, vedybos, darbas Vilniaus savivaldybėje, pasitraukimas iš Lietuvos į Vokietiją, vėliau į JAV, kūrimasis šioje šalyje, pastangos, kad Vakarai atvertų duris Lietuvai. Česlova VOSYLIENĖ Publikuota: 2015-07-09 10:47:16 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* „Išskaidrinus“ skaidrumo rasta mažai * Sukviesti institucijų atstovai gyventojų dėmesio nesulaukė * Lenktynėse dėl medikų laimi pinigų medžiotojai Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|