„Santaka“ / Frontų ugnies sūkuriuose

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-06-22 16:27

Dalinkitės:  


Vokiška uniforma vilkintis Jeronimas Šukvietis su mažąja sesute.

Frontų ugnies sūkuriuose

Prieš kelis mėnesius į K. Griniaus muziejų užėjęs lankytojas prisistatė esąs Vasario 16-osios akto signataro Prano Dovydaičio brolio sūnus Rimantas. Pamatęs ant stalo gulinčią M. Vizgirdos parengtą knygą „Mes matėme karą“ pasigyrė turįs užrašęs įdomius karo dalyvio, jau mirusio, atsiminimus ir apgailestavo, kad nežinojo apie šitokios knygos leidimą. Po kelių dienų gavau magnetofono kasetę su įrašu, darytu prieš gerą dešimtmetį, ir tekstą.

Kadangi knygos „Mes matėme karą“ trečiąjį tomą vargu ar kas išleis, apsiėmiau atsiminimus paruošti spaudai.

Birželio 22-ąją minėjome Antrojo pasaulinio karo pradžią. Buvusio frontininko Jeronimo Šukviečio atsiminimai primins šį karą, į savo kruviną sūkurį įvėlusį ir pražudžiusį keliasdešimt milijonų žmonių. Tarp jų buvo ir daug lietuvių.

Beieškodamas J. Šukviečio artimųjų gerokai užtrukau. Vieną sūnų suradau Vilkaviškyje. Jis davė keletą nuotraukų.



Pašaukė į vokiečių kariuomenę


Aš, Jeronimas Šukvietis, gimiau 1922 m. spalio 4 d. Balsupių kaime, netoli Gižų, ūkininko šeimoje. Tėvas buvo atėjęs į žentus, nes motina pagal palikimą turėjo 20 ha žemės. Baigiau Balsupių pradinę mokyklą. Kai atėjo vokiečiai, 1941 m., norėjau šiek tiek prasisiekti ir atvažiavau į Marijampolę, į amatų mokyklą. Vieną dieną atėjo vokiečių karininkas, mus visus išrikiavo, šaukė pagal sąrašą ir rūšiavo pagal metus. Kurie tinkami kariuomenei, susodino į sunkvežimį, nuvežė į štabą (buvusią Mokytojų seminariją). Lietuviškai paskaitė paskaitą apie būtinumą mušti „raudonąjį marą“, užpildė reikiamus dokumentus, kitaip sakant, pašaukė į vokiečių kariuomenę.

1942 m. gegužės 3 d. tėvas mane ir kaimynus Kęstą Žiūrį bei Vitą Vosylių atvežė į stotį. Traukiniu nuvykome į Kauną. Panemunės kareivinėse patikrino mūsų sveikatą. Visi buvome sveiki ir pripažinti tinkamais tarnybai. Netrukus išvežė į Pskovą (Rusija), kur labai intensyviai pusantro mėnesio mokė. Vokiečių armijoje buvo tvarka: nepriklausomai, ar tu naujokas, ar seniai tarnauji, visi lygūs, tvarkosi, indus plauna. Maistas buvo neblogas, labai žiūrėjo švaros ir higienos. Batus gavome kelerius. Jų priežiūrai turėjome visas priemones. Batai privalėjo blizgėti, net ir padai.

Išvežė į frontą prie Kalugos. Statėme siaurąjį geležinkelį karo amunicijai tiekti į fronto liniją. Reikėjo nešti rąstus. Per naktį – po 60 medžių. Kiti nešdavo rąstą dviese, aš pajėgdavau vienas, todėl normą greičiau įvykdydavau.

Iki 1943-jų, kai pradėjo vokiečiai trauktis, priklausiau priešlėktuvinės gynybos artilerijai. Reikėdavo transportuoti, valyti šaudmenis, reguliuoti sprogdiklius. Kai traukėmės, žuvo tanketės mašinistas. Vietoj žuvusiojo vairuotoju pasodino mane.

Vasario 13-ąją važiuojant miškais ir laukais užskrido rusų lėktuvai, šaudydami ir mėtydami bombas. Gavome komandą sustoti, palikti mašinas. Netoli manęs sprogo bomba. Prabudau didelėje palapinėje, ligoninėje. Po kurio laiko atėjęs gydytojas parodė ant lėkštutės gulinčias skeveldras ir pasakė, kad visas jas išėmė iš mano kūno. Jų buvo 32. Gydymas tęsėsi iki balandžio pradžios. Grąžino į tą patį dalinį, į tą pačią tanketę.

Nespėjus laiku pasitraukti Baltarusijoje apsupo visą mūsų koloną. Paskui tanketę vilkau priekabą su sužeistaisiais. Sprogstamoji kulka pataikė į kairę ranką, kraujas ėjo čiurkšlėmis. Karininkas liepė užsirišti ir važiuoti. Išsigelbėjus jis pasakė, kad iš 30 žmonių gyvi likome tik 12.

Bataliono vadas tam karininkui įteikė Aukso kryžių, man – tris medalius: „Geležinį kryžių“, „Šturmo ženklą“, „Už sužeidimą“ (jau antrąjį) ir fiurerio paketą.

Pasigydžiusį išsiuntė į Hamersteiną. Čia stovėjo ukrainiečiai. Vado žmona buvo lietuvė nuo Meškučių. Paprašiau, kad mane išsiųstų ten, kur tarnauja mano tautiečiai. Vadas pasiuntė prie Drezdeno, kur buvo dalinys su lietuviais. Patekau į sveikstančiųjų kuopą.


Į Alžyrą – vežioti vandenį


Iš Drezdeno mane pasiuntė atgal į Hamburgą, kur rinko vairuotojus vežti amuniciją ir vandenį į Alžyrą Romelio armijos bazėms. Biskajos įlankoje mūsų baržą nuskandino britų lėktuvai. Mes buvome su liemenėmis, todėl nenuskendome, o išgriebti iš jūros kelionę pabaigėme kitu laivu. Neilgai teko vežti vandenį su didžiuliais, patrankėlėmis apginkluotais vandenvežiais. Netoli bazės britų lėktuvo bomba pataikė tiesiai į gynybos bokštelį, mano automašiną perskėlė per pusę ir sudegino. Iš 8 įgulos karių likome tik trys gyvi. Pėsčiomis einant gal 15 km iki bazės dar porą kartų atakavo lėktuvas, bet spėdavome susistumti didelį smėlio kalnelį ir lėktuvui užskridus iš kitos pusės pasislėpti. Pasiekus bazę sargybinis pareikalavo dokumentų. Kelialapis buvo likęs kabinoje. Veltui aiškinau, kam kelialapis, jei mašina „kaput“. Sėdome kartu ant „BMW Sachara“ motociklo. Kelialapį radome. Vokietis pagailėjo naujos automašinos, bet apie žuvusiuosius neužsiminė.


Viename apkase


Tuo laiku vyko pirmasis nesėkmingas sąjungininkų išsilaipinimas Prancūzijoje. Mane grąžino į Europą. Atsidūriau Liepojoje. Vokiečiai stengėsi išlaikyti neužimtą teritoriją linijoje Ryga–Liepoja. Vieną naktį, snūduriuojant apkase, prasidėjo šaudymas, šalia manęs į apkasą įkrito priešo kareivis, lietuviškai dejuojantis: „Jėzau Marija, peršovė...“ Spėjau iš kareivio sužinoti, kad jis yra visai netolimas tėviškės kaimynas. Rusai buvo pasiuntę žvalgus, tarp jų ir mano kraštietį, parvesti „liežuvio“, tačiau to padaryti jiems nepavyko, nes buvo pašauti. Atbėgusiam vokiečių karininkui pasakiau, kad jis – ne rusas, lietuvis, ir reikia jį skubiai gabenti į ligoninę. Ten aš jį paskui aplankiau, pažintis tęsėsi ir vėliau.


Kitoje kariaujančiųjų pusėje


Kuršo „katilą“ netrukus pralaužė, atsidūriau belaisvių stovykloje. Rygoje tardė, valgyti davė labai mažai, atiminėjo apavą, daiktus. Lietuvių klausinėjo, kaip patekome į vokiečių armiją.

Aš paaiškinau, kad mobilizavo su vežimu ir arkliais amunicijai vežioti. Nepaleido. Pasitarę su kitais lietuviais sutikome padėti naikinti „rudąjį marą“. Pasimokę savaitę tapome Konevo armijos trečiojo tankų-desantinio pulko šauliais. Metė mus Varšuvos šturmui. Po artilerinio paruošimo, dūmų uždangos paleidimo, mūsų pulkas pajudėjo.

Baisaus šaudymo triukšme pasiekėme priemiestį. Staiga mūsų tankas sudrebėjo ir užsidegė. Smūgio banga mane nubloškė atgal. Neturėdamas, kur slėptis, įšokau į kažkokią skylę. Tai buvo kanalizacijos šulinys. Netrukus mano slėptuvės angą užvertė griūvančios sienos gabalai. Kai išsikrapščiau laukan, pamatę mane „trofeiščikai“ (pirmieji grobstytojai) vos nenušovė, nes buvau šlapias ir suodinas. Dalinyje pasisakiau, kad esu kontūzytas, pristatė gydytojui. Aš visuomet turėdavau druskos ir buvau ja įsitrynęs pažastis, parodė 39 laipsnius karščio. Paskyrė tris dienas pagulėti.

Sanitarinėje dalyje liepė man dirbti: ruošti malkas, kūrenti katilus. Dalinį pasiuntė šturmuoti Breslavą. Buvo sutarta puolimą pradėti 12 val. nakties, bet pulko vadovybė nusprendė kitaip ir Breslavą beveik be nuostolių užėmė dieną. Radome dar nepabėgusių vokiečių, iš ligoninės neevakuotų sužeistųjų. Ruseliai plėšė, grobė, ką pamatę. Vidurnaktyje užskrido lėktuvai ir pradėjo bombarduoti. Per pusvalandį buvęs sveikas miestelis virto griuvėsių krūva. Per racijas vadai šaukė, kad nebombarduotų, nes miestelis jau išlaisvintas. Apie tuos šaukimus paskui sakė: „Matai, kaip vokiečiai gerai išmoko rusiškai kalbėti.“

Ėjome ir važiavome link Vokietijos sostinės. Priėjome upę su įrengtais tvenkiniais, gražiomis krantinėmis. Vadas, jaunas karininkas, liepė ieškoti ir ruošti valtis. Ryte įsakė neštis valtis ir plaukti, tačiau pirmieji pasirodžiusieji prie vandens tuoj sukrito į upę nuo kulkosvaidžių kulkų. Karininkas išsitraukęs pistoletą reikalavo, kad eitų kiti. „Rodyk pavyzdį“, – sakėme jam. Jis priešinosi, bet nuėjo ir tuojau nusirito į vandenį. Bunkeryje sulaukėme ryto, aną upės krantą pasiekėme kitoje vietoje.


Netoli namų


Pakeliui į Berlyną gavau užduotį pristatyti į sanitarinį traukinį sužeistą karininką. Pridavęs sužeistąjį ir jo dokumentus, pradėjau galvoti, kaip pasitraukti toliau nuo to baisaus katilo. Ėmiausi tyrinėti, kaip būtų galima įlįsti į sanitarinį traukinį. Radau vagone akumuliatorių dėžę, įlindau, duris viela užsirišau. Važiavome ilgai. Kai sustojo, girdžiu, eina meistrai, tikrindami ratus, ir lietuviškai kalba. Išlindau iš slėptuvės – ogi Kybartai! Iki tėviškės ranka paduot! Beeinant iš stoties pasitinka patruliai. Pareikalauja dokumentų. Aiškinu, kad iš fronto, paklydau... Leitenantas sako, kad visi lietuviai Kybartuose pasiklysta. Uždarė į daboklę, o paskui grotuotu vagonu vežė atgal. Teisė. Kas buvo pabėgęs ne pirmą kartą, skelbė: „Išdavikus sušaudyti.“ Man skyrė 2 metus drausmės batalione.


Apkaltino išdavyste


Po Berlyno paėmimo netrukus mus perrengė, apginklavo ir išvežė į Mandžiūriją kariauti su japonais. Rudenį, po atominių bombų smūgio, Japonija kapituliavo. Saugojome belaisvius, lydėjome juos į Vorkutą.

Vieną dieną buvau iškviestas į štabą ir apšauktas fašistu, išdaviku, nusikaltėliu... Sudarė bylą ir išsiuntė į lagerį. Mano klaida buvo ta, kad aš nesunaikinau turėtų vokiečių apdovanojimų ir dokumentų. Tada buvusioje belaisvių stovykloje prie Rygos aš tuos dokumentus numečiau, kur liepė, – į krūvą. Matyt, juos surado ir dėl to mane apkaltino, nors Raudonojoje armijoje per tą trumpą laiką apdovanojimų buvau gavęs net daugiau. Atbuvęs lagerį į namus grįžau tik po aštuonerių metų.



Spaudai parengė Vytautas GRINIUS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas