Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-06-19 18:53

---

Tris šimtus metrų į ilgį ir tiek pat į plotį driekiasi Joanos Kašinskienės ekologiškai auginamų juodųjų serbentų plotas.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Patunkiškiuose gyvenanti Joana Kašinskienė visada svajojo auginti didelį sodą. Šešiasdešimties kolūkio arų sklypelyje tokiems norams nebuvo lemta išsipildyti. Dabar ūkininkė, turinti per 31 hektarą nuosavos žemės, užveisusi daugiau kaip 8 ha serbentyną. Šiemet vieną savo laukų hektarą apsodino mišku.

Pašaukimas – iš vaikystės

J.Kašinskienė pasakojo, kad po karo jų šeimą Pavembriuose buvo priglaudę geri žmonės, kurių sodyboje buvo didžiulis sodas. Iš vaikystės atmintyje likusi kiekviena jo kertelė. Moteris ir dabar, prabėgus daugeliui metų, gali išvardyti, kokios ten augo obelys, kurioje eilėje jos buvo susodintos.

Kai atėjo metas įsigyti specialybę, Joana nedvejodama stojo mokytis į sodininkystės- daržininkystės technikumą. Bet jį baigus gyvenimo aplinkybės parinko kitokį darbą. Joana, tada dar Šneiderienė, septynerius metus dirbo buhaltere Didvyžių pensionate.

„Gyvenome daugiabutyje. Ten „susipirkau“ visus tris vaikus. Komunaliniame bute mintys vis sukosi apie tai, kaip gerai būtų turėti savo namą, kiemą. Bet Didvyžiuose tokiai statybai sklypų nebuvo. Ieškojome, kur jį galėtume gauti. Mus priėmė tuomečio Salomėjos Nėries kolūkio pirmininkas Adomas Griška. Taip įsikūrėme Patunkiškiuose“, – pasakojo J.Kašinskienė.

Iš pradžių ji čia dirbo pagal tikrąją savo specialybę. Kolūkis konservų fabrikui augino daržoves. Vėliau, kai ėmė veikti žaliųjų žirnelių perdirbimo linijos, Patunkiškiuose daržovių laukus pakeitė žirnių plotai. Tada jau nereikėjo ir daržininkės. Joaną pasiuntė į netoli namų pastatytą sandėlį, kuriame ji išdirbo beveik ketvirtį amžiaus.



Ūkininkauja ne viena

Joana sakė, kad jai niekada nepatiko maži namai. Todėl atsikėlę į Patunkiškius statėsi didelį dviaukštį.

Tik gyvenime ne viskas sekėsi taip lyg būtų sviestu tepta. Su pirmuoju vyru, kuris dabar jau miręs, išsiskyrė. Antrąjį irgi palaidojo. Prieš dešimt metų.

„Ar ne per sunkūs ūkio rūpesčiai moteriškai galvai ir pečiams?“ – klausėme pašnekovės. Nors nuo pat pokalbio pradžios buvo aišku: nederėtų teirautis šios visada žvalios ir energingos moters, suspėjančios į laukus ir į įvairius žemdirbiams organizuojamus seminarus, o namuose dar surandančios laiko prisėsti prie mezginio, išsikepti duonos ir t.t.

„Jei ne skaudanti koja, sakyčiau, kad viskas labai gerai, nes ūkininkauju ne viena. Kitoje kelio pusėje gyvena jauniausias sūnus Arūnas. Jis dirba elektros tinklų įmonėje, bet įregistravęs ir savo ūkį. Turi 8 hektarus žemės. Sėja javų, augina hektarą braškių. Mes daug ką darome kartu“, – pasakojo J.Kašinskienė.

Ji gyrė darbščią Arūno žmoną Rasą, nuolatinį pagalbininką jos tėvą Anzelmą Ališauską. Pasak anytos, Raselė šeimininkė ir laukuose, ir namuose. Dalyvauja Patunkiškių kaimo bendruomenės veikloje. Vyresniąją dukrą vežioja į Muzikos mokyklą. „Užsuksime į sūnaus namus. Mano anūkė Mildutė jums pagros“, – kalbėjo Joana.

Ūkininkė sakė, jog didžiausių darbymečių metu sulaukia ir kitų dviejų sūnų, gyvenančių Aistiškiuose ir Kybartuose, vaikų talkos. Po jos darbų tada namuose jau skleidžia ir didįjį stalą.

Tiek mama, tiek sūnus Arūnas, kuris baigė aviacijos mokyklą, vėliau – Žemės ūkio universitetą, Patunkiškiuose nuo pat pradžių bandė verstis viskuo. Pasak jaunosios šeimininkės Rasos, neaugino tik morkų. Joana Kašinskienė pasakojo, kad pirmąjį braškių plotelį ji pasisodino dar tada, kai gyvavo bendrovė. Ketino auginti ir kmynus. Buvo pasėję pusę hektaro, bet jų nebuvo kur realizuoti. Be to, krito kainos. Nedavė naudos ir kopūstai, ypač vėlyvieji. Paskutinį metą šiemet augina cukrinius runkelius.

Aprodydama laukus Joana sakė, jog neblogą derlių žada Arūno braškių plotai. Tik šiemet jas rinks vėliau. Vienais metais braškes skynė jau gegužės 31 dieną.

Vis labiau suauga serbentynas, pradėtas veisti 2002 metais. Dabar jame pasodinta 60 tūkstančių juodųjų serbentų krūmelių. Pirmaisiais metais už sodinukus buvo kompensuota.

Vėliau – jau ne. Kada atsipirks tai, kas investuota, ūkininkė dar nedrįsta prognozuoti.

Pirmąjį kiek gausesnį derlių rinko pernai. Bet iki rugpjūčio pradžioje užgriuvusių liūčių ir škvalų, nudaužiusių uogas, spėjo nuskinti tik apie 3 tonas. Didžiausia problema – uogas realizuoti. Pirkimo sutarčių niekas nesudaro. Be to, jas pasirašyti irgi rizikinga. O jeigu laukus ir vėl nusiaubs kokia stichija? Pernai juoduosius serbentus daugiausia pardavė turguje. Braškes perpardavinėtojai mielai paima ir iš namų, bet tada už jas moka perpus mažiau. Šiemet bus lengviau, nes patys įsigijo autobusiuką vežioti uogoms, jau nereikės samdyti transporto.

Pasodinti tokie serbentai, kurių derlių galima imti kombainu. Krūmai – maži, uogos būna didelės. „Deja, dar neturime tiek lėšų kad galėtume įsigyti kombainą, todėl į darbą įjungiame rankas“, – pasakojo Joana. Ji teigė, kad gerus serbentų skynimo kombainus gamina Rokiškio mašinų gamykla. Jeigu būtų kompensuojama, kaip žadama, 20 procentų kombaino kainos, jį ūkininkė gal jau būtų parsivariusi.

Praėjusiais metais J.Kašinskienė įregistravo ekologinį serbentyno ūkį. Kol kas jo produkciją tenka parduoti kaip įprastinę. Ūkininkė tikisi, kad ateityje situacija keisis, ir ekologiškai auginamos uogos duos daugiau pajamų. Kol kas visus labiau vilioja išmokos.

Už pirmąsias, kurių laukia, Joana numačiusi pirkti ekologiniam ūkininkavimui skirtų trąšų, kuriose yra priedų, ginančių augalus nuo kenkėjų. Dėl pastarųjų ūkininkė rūpesčių kol kas neturi, nes aplinkui nėra užkratų židinių – senų sodų ir kt. Be to, juodieji serbentai gan atsparūs ligoms.



Anūkų miškas

Šio pavasario džiaugsmu J.Kašinkienė vadino savo mišką, kuriam jau davė ir vardą – „Anūkų miškas“. Miškui sodinti gavo Europos Sąjungos paramą. Tiksliau – pinigai dar tik bus. Darbai atliekami savo lėšomis, už juos nustatyta tvarka pateikus dokumentus apmokama vėliau.

Dideliame lauko masyve, tarp Šeimenos upelio ir 1,5 ha užimančios pelkaitės, įsiterpęs apie 3 ha plotelis. Apsodinti mišku Joana norėjo visą šį trihektarį. Juk anūkų – septyni, ir jau prasideda proanūkių rikiuotė. Įvertinus žemės našumą, mišku buvo leista apsodinti tik vieną hektarą. Pagal projektą pasodinta 2000 berželių ir 1500 eglaičių.

Ūkininkė juokavo, kad Arūno dukra Agnutė jau klausinėjo, kada čia bus galima grybauti. Kol kas džiaugiamasi tik tuo, kad medeliai prigijo. Ruošiamasi išpjauti žoles tarpueiliuose. Plikos dirvos miškininkai nepataria palikti. „Bandėme ravėti, tai žoles irgi dėjome prie šaknų, kad saulė jų neišdžiovintų“, – aiškino miško savininkė.

Šiam plotui ūkininkė visus medelius turėjo pirkti, nes tokia jau tvarka. J.Kašinkienė turi ir savo daigyną: pasisodinusi 800 pušaičių, 2000 eglaičių. Išsiaiškino, kad dar gali sodinti medelių gojelius prie pelkaitės. Taip ir padarys. Pasodins grupelėmis savo eglaites ir pušaites. „Tegul auga, džiugina tuos, kurie gyvens po mūsų“, – kalbėjo J.Kašinskienė, pasinėrusi į vasaros darbų rūpesčius.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---