„Santaka“ / Žmoniškumo dilema pačioje jaunystėje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-05-25 16:32

Dalinkitės:  


Romui Šventoraičiui aplinkybės lėmė pusantrų metų kariauti Afganistano žemėje.

Autorės nuotr.


Žmoniškumo dilema pačioje jaunystėje

Renata VITKAUSKIENĖ

Patirtys iš visų karų turi bendrą vardiklį – dėl įvairių priežasčių jos skausmingos. Afganistane kariavusio Romo Šventoraičio mintys skatina pagalvoti apie kariaujant „užkuriamą“ propagandos mašiną, apie įsisukantį smurto, neapykantos ir keršto ratą. Pasakodamas apie porą savo gyvenimo metų Romas į juos žvelgia ir jauno vaikino, ir brandaus vyro akimis.



„Nebuvo ir nėra kuo didžiuotis“

„Man neteko ginti savo valstybės, tačiau teko pamatyti šiek tiek karo, pabūti tame pragare. Mes dalyvavome negarbingame kare. Nors turbūt garbingo karo nė nėra, tačiau kai savo tėvynę gini, yra kitaip, – sakė R. Šventoraitis. – Mes, tarybinės armijos kariai, Afganistane buvome kaip okupantai, tiesa, jais tapę ne savo noru. Tikrai nebuvo ir nėra kuo didžiuotis...“

Matyt, tokios mintys ilgai buvo viena iš priežasčių, kodėl kalbinami ir prašomi papasakoti apie tarnybą „afganų“ vardą pelnę vyrai tapdavo nekalbūs, o žvilgsnius sukdavo į žemę. Tylėti vertė ir paliekant tarnybos vietą savu parašu patvirtintas įsipareigojimas penkerius metus laikyti paslaptyje tai, ką matė kariaudami Afganistane.

Nuo tarnybos praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams R. Šventoraitis, 54-erių metų Šiaudiniškių kaimo gyventojas, apie tuos dvejus jaunystės metus, praleistus Azijos pietvakariuose, kalba gana atvirai ir tiesiai.

„Tarybinės armijos „žygdarbiai“ Afganistane prasidėjo 1979 m. gruodžio gale. Būdamas 19 metų buvau pašauktas tarnauti, o po pusmečio, 1980-ųjų lapkričiui įpusėjus, jau buvau Afganistane ir praleidau ten pusantrų metų, – pasakojo Romas. – Buvome pirmosios kregždės, apdergusios tą šalį...“



Muštras subrandino kerštą

Vyras sako kone nuo pirmosios tarnybos dienos žinojęs, jog kariaus Afganistane. Kad būtų visapusiškai – fiziškai ir idėjiškai – paruoštas, pusmetį tarnavo Turkmėnistane, Ašchabade, kur klimatas toks pat kaip kaimyniniame Afganistane.

„Stiprioji tarybinės armijos pusė buvo propaganda. Davėme priesaiką, o per politines pamokas mums vis akcentuodavo, kad ją reikia vykdyti ir kad devyniasdešimčiai procentų naujokų bus suteikta teisė atlikti garbingą internacionalinę pareigą Afganistane. Tą pusmetį mus taip ruošė! – kalbėjo R. Šventoraitis. – Pirmą mėnesį tai tik žygiavome ir dainavome. Ryte šeštą valandą prikeldavo, vakare dešimtą prasidėdavo poilsis. Bet tos aštuonios miegui skirtos valandos būdavo pertraukiamos seržantų komandų, be to, nakčia keldavomės išsiskalbti drabužių, nes dieną tam laiko nelikdavo. Galima sakyti, kad tą pusę metų prabuvome be poilsio. Nebuvo jokių depresijų, nes nebuvo kada galvoti.“

Net ir praėjus keliems dešimtmečiams Romo atmintyje išlikę prisiminimai apie jaunų kareivių atpildą juos engusiems karininkams. „Nors gal ir jiems buvo į galvas „įpumpuota“, kokiais būdais mus reikia ruošti „garbingos internacionalinės pareigos atlikimui“... – apie karininkų veiksmus, kurie jaunuolių galvose subrandino norą atkeršyti, svarstė vyriškis.



Tarp dviejų ugnių

Po politinių pamokų ir karininkų muštro, kuris naujokus „aplaužė“ morališkai, suvokdami, kad privalo vykdyti bet kokį įsakymą ir kito pasirinkimo nėra, jauni vaikinai vis dėlto turėjo tylų supratimą apie tikrąjį savo statusą svetimoje žemėje. „Tuomet tik pats sau galėjai pagalvoti ar su vienu kitu artimesniu tarnybos draugu pasišnekėti, kam ir ką mes čia darome“, – pasakojo R. Šventoraitis.

Po poros tarnybos metų grįžęs į gimtąjį Šiaudiniškių kaimą jis sakė atviriau pasikalbėdavęs tik su pačiais artimiausiais ir labai panašios patirties Afganistane įgijusiais vyrais. Likimo draugams iš aplinkinių teko išklausyti visokių frazių: „Nereikalingas tai buvo karas, beprasmis, ko jūs ten važiavote?“

Į kokią keblią situaciją yra patekę, suvokė ir kitų tautybių kareiviai, davę tarybinio kario priesaiką. „Sykiu su manimi metus pratarnavo vertėjas tadžikas, gerai susikalbėdavęs su vietos gyventojais. Vaikinas išpažino tą patį tikėjimą kaip ir vietiniai žmonės, prieš kuriuos mes kovojome. Per kovines operacijas jis nešaudydavo. „Tai mano broliai“, – sakė jis. Į šitą jo atsisakymą mums vadovavę karininkai žiūrėjo gana atlaidžiai, o jeigu ir liepdavo šaudyti, tai tadžikas tik papoškindavo į viršų, ir viskas, – pasakojo R. Šventoraitis. – Vieną vakarą jis išsiruošė pas vietinius kaip pas savus, pas brolius, į svečius pasikalbėti. Kitą rytą miesto pakraštyje, aikštėje, jį rado labai žiauriai nužudytą.“



Kaip gimsta neapykanta

Įsiklausius į Romo patirtį imi mąstyti, kaip kare įsisuka pragaištingas keršto ratas. „Suvokęs, kokias kančias teko iškęsti geram tarnybos draugui, – kas kad laikinam, – pamatęs sužeistus kareivius pradedi nekęsti priešininkų, vietinius kovotojus imi laikyti pačiais didžiausiais savo priešais. Nors kai sveiku protu pagalvoji – juk jie gynė savo žemę, savo šeimas...“ – pasakojo vyras.

Saugus jis sakė nesijautęs niekad, net ir tada, kai nevykdavo jokia kovinė operacija. „Nors vykstant partizaniniam karui kulką ar peilį į nugarą galėjau gauti bet kada, tačiau negalvodavau, kad priešininkai taikosi į mane... O kodėl į mane? Juk mūsų šitiek daug... Ten buvo kova už savo gyvybę, turėjau tikslą sveikas ir gyvas grįžti į namus. Aš esu laimingas, nes tai man pavyko. Nevilties akimirkų išgyventi neteko, visą laiką buvau su ta mintimi, jog man viskas baigsis gerai“, – kalbėjo Romas.

Rašydamas prisiminimus knygai „Mes matėme karą“ R. Šventoraitis pats sau uždavė visų sunkiausią klausimą. „Ar ką nužudžiau? Nežinau. Tiesiogiai iš arti – tikrai ne. Į jų pusę šaudžiau ir iš automato, o susirgus operatoriui taikytojui šaudžiau ir iš šarvuočio pabūklo“, – rašė karo veteranas.

Sekdamas informaciją apie padėtį Afganistane R. Šventoraitis matė, kad nauja lietuvių karių karta, esanti jau kitoje barikadų pusėje, tai yra NATO pajėgose, tose vietovėse, kur tarnavo jis pats, remontavo ligonines, mokyklas, sodino medelius. „Pagalvojau, kad prie Čagčarano, Goro provincijoje, ir aš buvau, bet tada mes viską niokojome ir laužėme. Buvome jauni ir kvaili, galėjome nuo kai ko ir susilaikyti, nors paprieštarauti tai sistemai tikrai negalėjome...“ – svarstė pusamžis vyras.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas