|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / „Santakai“ - 70
Eglės KVIESULAITIENĖS nuotr.
Tuomet tikrų žurnalistų redakcijoje iš viso nebuvo. Aš, kaip baigęs vidurinę mokyklą, buvau mokyčiausias iš tuometinių redakcijos darbuotojų. Laikraštis buvo tik vieno lapo, į jį reikėdavo sutalpinti daug privalomos to meto informacijos, tad korespondentams darbo per daug nebuvo. O ir rašydavome, kaip dabar vertinu, tik kvailą politinę informaciją: kaip valdžia rūpinasi darbo žmonėmis, kaip žengiame į šviesų rytojų. Kai palyginu dabartines ir tuometes žurnalistų galimybes, darosi ir graudu, ir juokinga. Tuomet redakcija neturėjo jokio transporto, buvo vienintelis telefono aparatas, o korespondentų rašinius perrašinėdavo sekretorius. Bet ne spausdinimo mašinėle, kaip vėliau buvo, o ranka. Net nežinau, kam to reikėjo: gal jo raštas gražesnis už mūsų buvo, o gal tiesiog tokios pareigos... Rinktis medžiagos straipsniams į Kybartus, Pilviškius arba Alksnėnus vykdavome traukiniu, o jau nuo stoties – pėsčiomis. Kartą, pamenu, išvykau tirti skundo į „Gegužės 1-osios“ kolūkį prie Pilviškių. Kol pėsčiomis nukakau ten, kur reikia, kol viską išsiaiškinau, tai ir į paskutinį traukinį nespėjau. Tad visą šaltą rudens naktį ėjau namo į Vilkaviškį bėgiais. Apie informacijos operatyvumą tuomet nebuvo nė minčių – kur su tokiomis susisiekimo priemonėmis ar leidybos technika nuskubėsi... Juk kiekvieną laikraščio raidę spaustuvininkai įdėdavo rankomis į reikiamą vietą. Toks procesas tikrai užtrukdavo. Surinktą laikraščio maketą pirmiausia perskaitydavo informaciją cenzūruojantis tuometinės valdžios darbuotojas. Be jo parašo negalėjo būti išleistas nė vienas laikraščio numeris. Tuomet redakcija neturėjo jokio transporto, buvo vienintelis telefono aparatas, o korespondentų rašinius perrašinėdavo sekretorius. Daugiausiai nesusipratimų kildavo tuomet, kai likdavo korektūros klaidų. Pamenu, buvo tokia praktika, jog straipsnius į laikraštį turėdavo rašyti ir žemės ūkio, pramonės įmonių ar kiti specialistai. Tiksliau, žurnalistas pats parašydavo straipsnį, kad žmogui vargti nereikėtų, o šis tik perskaitydavo ir pasirašydavo. Taigi parašiau straipsnį vieno kolūkio augalų apsaugos agronomo vardu. Turinį suderinome, viskas tiko. Bet kai išleidome laikraštį, pastebėjau, jog po straipsniu iškraipyta agronomo pavardė: vietoj Dobilas parašyta Debilas. Mane suėmė siaubas. Bet tais laikais, kai tekstą rinkdavo spaustuvė, dažnai pasitaikydavo, kad pajuokaudami kolegos tyčia klaidingai surinkdavo tekstą ir žiūrėdavo, ar korektorius pastebės. Jei šis nepastebėdavo, o išdaigininkai pamiršdavo ištaisyti, tokios klaidos paskui laikraštyje badydavo akis. Tąkart po to, kai buvo iškraipyta agronomo pavardė, nesulaukiau jokių piktų skambučių. Tikėjausi, jog kiti gal ir nepastebėjo. Bet kai po kelių mėnesių sutikau to kolūkio pirmininką, šis pasiskundė netekęs savo gerojo agronomo. Žmogus turėjo išsikelti į kitą rajoną, nes nebegalėjo apsikęsti prilipusios pravardės. Tokia tad spaudos klaidos kaina. Per daugiau nei tris mano darbo redakcijoje dešimtmečius daug kas pasikeitė. Laisvoje Lietuvoje man dirbti neteko, kaip neteko straipsnių rašyti kompiuteriu, interviu įrašyti į diktofoną. Bet rajono laikraštis man iki šiol toks savas, mielas, o kiekvienas naujas numeris – tarsi naujagimis. Skaitau jį iki šiol nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Ir jei reikėtų dar kartą nugyventi gyvenimą, tikrai norėčiau būti žurnalistu. Algimantas VENDRIKIS Publikuota: 2015-05-07 09:41:10 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|