„Santaka“ / Tuo pačiu prisiminimų ir vilties keliu...

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 7,5 a sodą „Paskenduolės“ bendrijoje (yra vasarnamis). Tel. 8 620 49 187.
Galioja iki: 2019-10-25 09:31:08

Parduoda traktorių MTZ-80, siaurus ratus, 5 m vartytuvą DEUTZ-FAHR, krautuvo („autokaro“) šakes, kabinamos gale. Tel. 8 618 50 719.
Galioja iki: 2019-10-26 13:27:28

Šiaudapjovę („akselinę“) su vienfaziu vokišku varikliu, 5 durų didelę medinę spintą, 4 vasarines padangas 185/70 R14. Tel. 8 670 49 964.
Galioja iki: 2019-10-28 09:50:26

Parduoda 2 kambarių tvarkingą butą pato-gioje vietoje, Vilkaviškyje (IV a., 50 m², šalia yra mokykla, vaikų darželis). Tel. 8 685 69 145.
Galioja iki: 2019-10-31 09:56:11



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-06-16 16:15

Dalinkitės:  


Prie paminklo negrįžusių atminimui Vilkaviškio geležinkelio stotyje.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Tuo pačiu prisiminimų ir vilties keliu...

Birutė NENĖNIENĖ

Pirmųjų masinių trėmimų 65-osios metinės dar prieš birželio 14-ąją buvo paminėtos įvairiose rajono vietovėse. Renginius organizavo mokyklos, seniūnijos, bibliotekos, kultūros darbuotojai. Tačiau rajono žmonių susidomėjimą ir dalyvavimą juose negalima pavadinti masiniu. Didžiausias skirtumas lyginant su eiliniais Gedulo ir vilties dienos minėjimais toks, kad šiemet Vilkaviškyje ir Kybartuose programas ruošė kultūros centrų specialistai, minėjimuose dalyvavo ir sveikino rajono meras Algirdas Bagušinskas, kiti Savivaldybės administracijos atstovai.

„Ar išgirdote iš šių Sibiro šalčio ir bado užgrūdintų žmonių nors vieną nusiskundimą, kad pavargo, kad sunku?“ – klausė LPKTS Vilkaviškio skyriaus pirmininkė D.Karkienė, kai trečiadienio vidurdienį grupelė buvusių tremtinių, paskendusių savo mintyse, pajudėjo nuo paskutinio Gedulo ir vilties dienos minėjimų maršrute įprasto objekto – paminklo Vilkaviškio kapinėse. Ir kapinėse, ir prie paminklo stalinizmo aukoms atminti ties Viešąja biblioteka, o taip pat tremties kančių kelio pradžią žyminčio koplytstulpio Vilkaviškio geležinkelio stotyje skambėjo atminties, pagarbos bei vilties žodžiai, plazdėjo trispalvė ir tremtinių vėliavos. Tos vietos pražydo bijūnų ir ramunių žiedų bei žvakių kilimėliais.

„Kai ieškojausi paveldėtų žemių, archyvuose sužinojau, jog tėvų 26 hektarų sklypas buvo „buožės ūkis“, o aš „antitarybinis elementas“, – sakė tik prieš kurį laiką savo kaltę sužinojęs 1948 metų gegužę su tėvais ištremtas tada dešimtmetis Vytautas Jasukynas.

Alvito pašonėje gyvenantis žmogus birželio 14-ąją prisijungė prie būrelio šią datą prisimenančių Vilkaviškio geležinkelio stotyje. „Greitai bėga metai ir nusineša nuoskaudas“, – pavymui nudardant krovininių traukinių vagonams, palydėtiems tremtinių dainos „Leiskit į Tėvynę“ žodžių, atsiduso pašnekovas. Keistas sutapimas – kai prie geležinkelio birželio 14-ąją tremtiniai mini šią skaudžią datą – vos ne kasmet tuo laiku neskubėdamas nupūškuoja krovininis traukinys.

„Ką darysi, toks buvo laikas“, – prieš žiūrovus sujaudinusį renginį (režisavo Vilkaviškio kultūros centro darbuotoja N.Skinkienė) Kultūros rūmų fojė apžiūrinėdamos tremčiai skirtą parodą kalbėjosi vilkaviškietės Gražina ir Bilmantina. Sakė, jog į tremties minėjimus jos ateina todėl, kad abiejų giminėse buvo ištremtų, negrįžusių.

Gražina pasakojo, jog visam gyvenimui išliko vaizdas, kai besimokant Keturvalakiuose penktoje klasėje išvežė bendraklasio šeimą. Moterys savo vaikystę prisiminė apgaubtą paslaptimi: tik vėliau suprato, ko suaugusieji saugojosi.

„Baisiausia buvo išdavystės“, – sakė aštuonerius metus po įskundimo kalėjęs, parodą apžiūrintis buvęs partizanų ryšininkas Aloyzas Liepinaitis.

Iš Vilkaviškio krašto muziejaus fondų parodą parengusi muziejininkė Elena Rupeikienė sakė, jog 1941 metų birželio 14-ajai norėjo skirti daugiausia dėmesio, tačiau muziejuje iš to laiko nėra tiek daug autentiškos medžiagos, kiek iš vėlesnių metų tremties. Kaip byloja muziejaus dokumentai, tą „juodąjį birželį“, 14–16 dienomis, iš Vilkaviškio apskrities į lagerius buvo ištremti 533 žmonės: 37 mokytojai, apie 90 tarnautojų, 80 ūkininkų, 40 darbininkų, daugiau kaip 100 mokinių.

VRM archyvo duomenimis, per visą tremčių laiką – 1941, 1945–1953 metais iš Lietuvos buvo ištremta per 132 tūkstančius žmonių (iš Vilkaviškio rajono – per 3 tūkstančius).

1940–1941 metais į tremtį buvo išvežti 14595, į lagerius – 2657 žmonės. 1941, 1948, 1949, 1951 metų trėmimai įvardyti „didžiausiais“, nes išvežta dešimtys tūkstančių žmonių.

Minėjime kalbėjusios LPKTS rajono skyriaus pirmininkės D.Karkienės prisiminimai apie tremtį susieti su ankstyvąja vaikyste. Bet apie tai ji žino tik iš mamos pasakojimų.

„Vaikščiojau išdidi, kad kažkur važiuojame. Į Sibirą? Buvo taip įdomu ir smagu, kad niekaip nesupratau, kodėl aplinkui stovinčios moterys verkia... Besimokydami Sibiro mokykloje mes, lietuviukai, niekada nedarėme tėvams gėdos, stengėmės gerai mokytis, būti aktyvūs. Tik vėliau pagalvodavau, jog mes niekada nestigome tėvų priežiūros, niekada jie jokiais moralizavimais neaiškino apie Tėvynės meilę, bet ji, matyt, mumyse buvo įaugusi. Mane šiandien jaudina mūsų tautos ateitis, bet tikiu, jog yra viltis. Ir ji yra tuose jaunuose žmonėse, mokiniuose, kurie alksta mūsų, tremtinių, gyvenimo pamokų“, – sakė rajono tremtinių vadovė.

Tremties pradžios 65 metų jubiliejaus proga Krašto muziejus parengė rajono Savivaldybė finansuotą spalvingą lankstinuką.

Į Vilkaviškio kultūros centre vykusį minėjimą einantiems juos dalijo skautai – moksleiviai iš „Aušros“ vidurinės mokyklos.

Ką ši dabartinė jaunimo karta mąsto apie prieš 65-erius metus Lietuvą sukrėtusią tragediją?

Greta: „Man atrodo, jog aš tokiose sąlygose, kokiose atsidūrė tremtiniai, niekaip neištverčiau“.

Ieva: „Tai – baisus košmaras, negeras sapnas. Svarbiausia yra tai, kad žmonės rado jėgų išgyventi, nesižudė, nes savyje turėjo mažą vilties kibirkštėlę sugrįžti į Lietuvą ir vėl pamatyti Tėvynę. Tie žmonės, kurie patyrė tremtį ir mes juos girdime besidalijančius išgyvenimais, man atrodo kaip didvyriai“.

Adas: „Mes žinome istoriją, bet baisu pagalvoti, kaip tai žiauriai atrodė – paima žmogų kaip kokį daiktą, sugrūda į vagoną... Dabar lyg nieko panašaus negresia, nes turime apsaugą iš NATO šalių“.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Žmonės stojo į „Pažadų kelią“
* Ūkininkas dėl galimybės dirbti žemę atsisakė politinių postų
* Problema, kurios negalima spręsti tyliai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar eidami tamsiu metu segite atšvaitus?
Taip, būtinai.
Mano atšvaitas – dar stalčiuje.
Pėsčiomis nevaikštau.
Kam atšvaitas, jei einu tik šalikele?



Kalbos patarimai

Didžiuma ar diduma?
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiamas tik žodis diduma – didesnė dalis, dauguma. Pvz.: Didžiumą (= Didumą ) derliaus jau nuėmė.
Netaisyklingai vartojamas vietininkas didžiumoje irgi turi būti taisomas. Pvz.: Šiandien romano autorius didžiumoje (= iš esmės, beveik visai ) užmirštas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas