Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-06-16 15:45

---

Mūsų iššūkiai



Kai mažai pažįstami žmonės pritrūksta kalbos, praverčia tema apie orą. Galima pilstyti „iš tuščio į kiaurą“, nesigilinant į pašnekovo turtinę padėtį, politinę, dvasinę nuostatą ar net jo nuotaiką. Gamta yra tokia lyg ir vienijanti ar net nuo bet kokio įsipareigojimo išlaisvinanti grandis: daugumos nuomonės paprastai sutampa, jog lietingos dienos nusibodo, o trečia ketvirta karšta diena – jau tikras košmaras.

Tačiau kai leidžiamės į politinių ar socialinių reiškinių aptarinėjimus, tai vos nekimbame į atlapus, gindami savas pozicijas tartum mūsiškė tiesa būtų priešų apgulčiai nepasiduodanti pilis.

Šią savaitę Lietuvoje paminėtos trėmimų pradžios 65-osios metinės. Kai buvau ūgtelėjusi, iš Sibiro sugrįžo dėdė, 1941-ųjų birželio 14-osios nakties tremtinys. Tačiau „buržuazinę Lietuvą palaikiusio“ mokytojo tarybų Lietuvoje nepriregistravo. Ilgėjausi dėdės ilgai nesuvokdama, kas yra tremtis. Tas nesuvokimas netrukdė grožėtis iš geografijos vadovėlio gautomis žiniomis apie Sibiro platybes, skanauti dėdės Kūčioms atsiųstų spanguolių. Tik daug vėliau iki pat širdies gelmių nudegino sąmonę perskrodęs supratimas, jog dėdės pasakojimai apie pakelyje į Sibirą prasidėjusį karą, kaip nuo bėgių į pašalę nustumtuose užkaltuose vagonuose troško žmonės, o jis pats delnu sugautais lietaus lašais vilgė perkepusias lūpas, kaip valgė iš mėšlyno išsikapstytas bulvių lupenas ir paslapčiomis išsivirtą pelę – ne pikantiškos detalės, bet mestas iššūkis nepakeliamai kančiai ir paniekai, neprarandant vilties išgyventi. „Neištverčiau, tikriausiai nusižudyčiau“, – nušiurpino vienos mokinukės atsakymas į klausimą, kaip reaguotų, jei dabar ji atsidurtų tremtinių situacijoje.

Praeitą savaitgalį Vilkaviškyje turėjome šventę, kuri istorijoje lieka kaip faktas: vyskupijos IV Eucharistinis kongresas. Jei iš atskirų žmonių fizinių kančių ir vargų susidėlioja skaudžių spalvų tremčių mozaika, tai Eucharistiniame kongrese dalyvavę žmonės išspinduliavo dvasinę savastį ir viltį, jog skirtingų gebėjimų, minčių bei darbų vienkryptis spindesys gali pagražinti bendrą gyvenimą.

Pernai diagnozuotą vėžį įveikusi Vilma liudijo: „Toji liga, kuri nugąsdina iš tiesų yra Dievo dovana. Per ją supratau daugelį dalykų. Pirma – pradėjau jautriau žiūrėti į sergančius, ypač šia liga. Ir dar vienas dalykas, tiesiog stebuklas – pradėjau savo kančią aukoti už kitus žmones. Ir iš tiesų dėjosi keisti dalykai: kažkas atsivertė, kažkas sugrįžo į šeimą. Bet svarbiausias dalykas, kuris nutiko – tai, kad susirgusi nusipurčiau visų smulkmenų ir į gyvenimą pradėjau žiūrėti kur kas giliau, vertinti tai, ką turiu“.

Anot kongresą filmavusio Daliaus Ramanausko įspūdžio, dalis atvykusių į šią šventę žmonių buvo tie, kurie džiaugėsi, sulaukę progos padėkoti Dievui už tai, kad turi tikėjimą, kad juos Dievas globojo. Ir matė daug jaunų žmonių, kurie kaip šakelės įskiepyti į Viešpaties alyvmedį ateityje duos vaisių. Bet nesimatė viduriniosios kartos, tų, kurie sovietmečiu buvo išblaškyti, kuriems pritrūksta kalbos (net apie orą) su vieninteliu Nepažįstamuoju.

Konferencijoje klausantis vyskupijos 80 metų gyvavimo istorinių peržvalgų, kurias per savo asmenines patirtis atspindėjo atskiri žmonės, susiformavo mintis, jog didžioji dalis gyvenusių čia, Lietuvoje, patyrėme savo dvasios tremtį. Ją susigrąžinti į širdis užtrunka ilgiau ir sekasi sunkiau nei istoriniams tremtiniams pasistatyti namus, atgauti žemes.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---