„Santaka“ / Mažasis poezijos pavasaris

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-05-04 16:47

Dalinkitės:  


Mažasis poezijos pavasaris

Aš vyturio giesme kylu aukštyn obelų žydėjimo klausytis...



Jau dvidešimt penktąjį kartą rajono literatus suburia Mažasis poezijos pavasaris. Šiuose puslapiuose – jubiliejiniam renginiui atsiųsti posmai. Kūrėjų šįkart radosi ypač gausus būrys, tad teko peržengti įprastas laikraščio atlanko ribas, ir tai sutilpo toli gražu ne visi. Tačiau visi kūrėjai ir poezijos gerbėjai bus laukiami Mažojo poezijos pavasario šventėje gegužės 19 d., 17.30 val., Vilkaviškio kultūros centre. Dabar kviečiame skaityti eilėraščius, rinkti labiau patikusius posmus ir savo nuomonę išsakyti tel. (8 342) 20 801 / 20 806.

Organizatoriai



Raimondas ALEKSA


Skubėjimas


Ženklas rodo trisdešimt –

Važiuoja triskart tiek.

Ką reiškia toksai ženklas –

Dažnai visai vis tiek.



Mes skubame gyventi,

Tvarkyti reikalų.

Neliks kuo pasidžiaugti

Tarp rūpesčių kalnų.



Skubėjimas beribis,

Lėkimas per gatves.

Gyvenimo akimirkas

Išbarstom – kas rinks, kas?



Elena ANDRIUŠIENĖ


Pavasaris


Neregėjau tokio grožio,

Kai pavasario ryte

Obelėlė apsirišus

Baltų žiedų skarele.



O toliau alyvos juokias

Iš jazmino patvory,

Kad rasotam karoliuky

Saulės žvilgsnį surandi.



Tai vaivorykštės mozaika,

Visomis jos spalvomis.

Geltona, žalia, raudona –

Mūsų žydinti šalis.



Auštara


Sąšauka ilgesy...


Kai dirvonuose

geltonas galveles

iškelia šalpusniai

ir išbrinkę pumpurai

ilgisi saulės žvilgsnio,

kad poškėdami

galėtų išsprogti,

einu išsiilgusi

ieškoti regėjimo...

Dar keletas žingsnių,

sustoju...

Jaučiu,

kaip plaka širdis...

Laukiu

nuostabiausios akimirkos

stebint gerves.

Aplinkui tylu, tylu...

Trakšteli išdžiūvusio medžio šakelė...

Regiu, per ledinį vandenį

žingsniuoja mano gervės.

Per skruostą nusirita džiaugsmo

ašara...

Verkiu,

išvydau tai, ko buvau išsiilgusi...

Ko taip daužosi mano širdis?!

Stebiu,

kaip jos grakščiai išskleidžia

sparnus,

pašoka į orą,

nenutolsta viena nuo kitos,

įtempia kūną,

užrietusios kaklą užverčia galvą

ir unisonu garsiai, skardžiai

sutrimituoja...

Tai ne vaizduotė. Tai tikra!

O gervės!

Užsimerkiu...

Atvėrusi akis stebiu sidabrasparnes:

gervės tvarkosi

savo puošnias plunksnas.

Tarsi nieko neatsitiko...

Iš krūtinės veržiasi džiaugsmas...

O širdis šaukia –

Myliu, myliu, myliu!..

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

...laukiau sugrįžtančių gervių,

nes jos suteikia man vilties.



Elena BACEVIČIENĖ


Į savo pasaulį

Šauksiu vėją ir lietų,

Sodinsiu prie stalo save,

Kad meilė žydėtų.

Jei saulės mažai,

Saulyčių prisipiešiu ant lango.

Uždegsiu daug žvakių –

Liepsnelių tamsa išsigando.

Ir žodžių nereikia:

Mano pasaulis toks tikras.

Širdis kaip mažas paukštukas

Beldžias į lango stiklą.

Jei kažkur pasiklysiu,

Kažkur aš save pamesiu,

Kelią atgal,

Tikiu, širdimi atrasiu...



Nijolė BALSYTĖ-POCIENĖ


Pavasaris vėl širdį

Tarsi suartą dirvą

Išglostė ir vadina

Skraidyt svajonių pieva.

Jausmus atvėrus meilei

Pakilt lig pat žvaigždžių,

Nusišypsoti saulei

Ir virst lietaus lašu,

Kuris pagirdo žemę,

Kuris gyvybę teikia...

Gyvenimo pilnatvei

Nieko daugiau nereikia.



Eleonora BAUKIENĖ


Dovanokite žydinčią vasarą


Mano baltos dienelės,

Mano lūkesčių seselės,

Taip greit paliekančios mane,

Tekėte nutekėdamos būties upe.

Lyg smiltelės

Smėlio laikrody...

Ateinančios ir tuoj nueinančios,

Daug duodančios

Ir daug atimančios,

Daug žadančios,

Tik nedaug teištesinčios.

Taip neskubėkite

Pralėkti, nuplasnoti.

Mano baltos dienelės,

Mano lūkesčių seselės!

Jūsų laukiu dabar ir viliuosi,

Kad ateidamos

Dar dovanosite man

Rausvą aušrą ryto skliaute,

Rasos perlus ant žydinčių gėlynų,

Kad dovanosite dar kartą

Man pasaką –

Žydinčią vasarą!



Valerija BLAŽAITIENĖ


Kaip sniegas pavasario rytą

Lai tirpsta likimo vargai,

Už laimę tikrai nematytą

Teskamba palaimos varpai.



Pavasarį pildosi viltys

Ir skrenda kūrėjo sparnais.

Jo meilėje šildosi mintys,

Jo meilė mus daro jaunais.



Lemtie, negesink nedrąsiausios

Žemdirbio trapios vilties.

Ir lenkiasi širdys Aukščiausiam

Belaukiant šviesios ateities.



Pavasario žydintis kelias

Vilios į kiemus ir gatves.

Lai sielą į aukštumą kelia –

Į laukiamą laimę nuves.



Tad ateitį gražią, laimingą

Rašykim su viltim gerom

Į sunkią gyvenimo knygą

Ateinančių metų aušroms.



Vladas BURAGAS


Brenda rūkas palaukėj

Ryto marška švelnia...

Argi ryto nelaukei? –

Duonos riekės delne...

Ūkanota tolybė

Nuo kalvų pietuose

Atsiritus sužibo:

Stovi kryžium dvasia...



Sodybos pamatai seni

Atmintimi dar atsilanko:

Languotą suknią ar meni,

O diemedį – po savo langu?

Minia jau skainioja gėles –

Ėriukai tvarte uždaryti! –

Ji vainikus nupynus neš

Ant laikino akmens mažyčio.



Aplinkui dūzgesys žiedų –

Laktas bitelės išmedavo!

Vėl vysta šakos – apmaudu! –

Ir blėsta atminimas tavo.

Taki vaikystės karalystė

Eilėraščiuose nepaklysta!



Rima ČIUPRINSKIENĖ


Kasmet kitaip sužysta sodai,

Žiedai pabyra ant liaunų šakų.

Visur tik balta, ružava, geltona,

Kad noris eit ir eit žiedų taku.

Taip viską norisi apglėbti,

Įtraukti oro, pilno šviežumos,

Taip noris švelniai prisiglausti

Prie jauno daigo žalumos.

O tako galo nematyti,

Galva tik svaigsta nuo kvapų.

Spalvų gausa dėliojasi mozaikon,

Ir kas gi tai? – Juk aš skrendu.

Sparnais svajonių pakylu

virš kasdienybės,

Sugaunu laimę, išbarstytą žieduose.

Sušildau viltį vėl naujai atgimti,

O meilės vardą išvingiuoju rasoje.

Ir kas galėtų būt gražiau

už skrydį

Virš gimto lizdo, išpuošto žiedais.

Už norą dar aukščiau pakilti

Ir visuomet gyventi su sparnais.



Marija DAMUŠIENĖ


Ką tau padovanot galiu


Žalių miškų ir lygumų Tėvyne,

Ką tau padovanoti šiandien aš galiu,

Kai viltys ir tikėjimas nuvylė —

Prie greitkelių pievelės

puošias kryželiu.

Vaizdingų upių, ežerų Tėvyne,

Ką pažadėt aš Tau galiu,

Kai nuo beržų ne grožio perlai byra,

O ašaros, įspindusios skausmu.



Kalvelių ir milžinkapių Tėvyne,

Kuo Tave paguosti aš galiu,

Kai nuoskaudas gimtinėje patyrę,

Tavo vaikai žingsniuoja svetimų

kelių žvirgždu.



Tu man davei laukų žaliuosius

plotus,

Pavasariais žaliuojančius sodus,

Davei kelius, ne vien džiaugsmu

nuklotus,

O Tau padėt aš tiek mažai galiu.



Gana būt laimės mažo spindulėlio

Sugrižt vaikams iš tolimų kraštų,

Užtektų dangiškos malonės

Po mėlynuoju tėviškės skliautu.



Ona GABARTIENĖ


Beržo ašaros


Lyg sargas ištikimas ir budrus

panamėj, prie pačio tako,

gražuolis beržas išlakus

šakų nusvirusių neteko.

Stuobriu, be saiko nugenėtu,

gal ašaros, gal medžio kraujas

teka...

Nebesusprogs spurgeliai žalzgani

(senolė kažkada iš jų vaistus

gamino),

jau nelinguos vėjelio barami

ir nebedžiugins ant suolelių sėdinčių

kaimynų.



Jovita GRAKAVINIENĖ


Žydėjimas tėviškės sodo


Koks tyras žydėjimas

Tėviškės sodo!

Kaip žodžiai

Virš kūdikio lopšio,

Kaip maldos

Sekmadienio rytą.

Koks ilgas žydėjimas,

Galo nerasi.

Kaip žingsniai vaikystės,

Į brandą išėję.

Koks platus tas žydėjimas baltas,

Įaustas į mintį,

Dalintas visiems horizontams,

Kaip ženklas gyvenimo sankryžoms.

Pabūkime dar

Šviesoje to žydėjimo,

Kol giedras dangus,

Kol medžiai vis žydi,

Kol esame dar

Šitoj pusėj.



Algimantas GRAKAVINAS


Kuždesiai mėnesienoje


Virš alko tykiai

Tykiai kyla tėvas,

Ramybę saugos,

Užburs, palaimins

Ir klausysis

Jaunos gražuolės pasakų

Apie obels ir sodininko meilę,

Apie karalių pyktį,

Kuriuo save jie patys

Į Raudoną knygą įsirašo

Ir

Išnyksta

Iš ežero gelmių,

Į sielą žiūri, tyliai klausia:

„Pasiklydau

Svajonių ir dainų pynėj,

Kuo man geriausia

Šiąnakt būti?

Sidabro miražu? Gal Faustu?..

Kai žvilgsnis tyras –

Vėjo gūsis

Betrokštančiam šėtoniškos pagalbos

Priverst ir apžavėt nakčia,

Kad baltažiedė

Kvepianti jaunystė

Imtų

Dūsaut.“

O pilnaties pilnatvėje

Lėtai atsiveria

Karalių iždas...

Ir ištiesia pasauliui

Angelo rankelėje

Maža mergaitė gėlę –

Grožio raktą:

„Štai – džiaugsmas Tau!..“

Iš įtempto dvejonių lanko

Strėle į ateitį

Vėl švysteli žvaigždė:

„Užverskite Raudoną knygą –

Jūs – geri ir jūsų

daug.“



Leonarda GAURYLIENĖ


Gelmė traukia viršūnes.

Akmuo, paleistas nuo kalno,

krinta greitėjančia jėga.

Tolumoje girdžiu vėjo dainą.

Joje atsišaukia manosios

žemės balsas.

Mano siela priklauso

Tėvynės žemei.

Ji mano gyvenimo pagrindas.

Jos glėbyje pražydo

mano jaunystė,

išsiskleidė kūrybos laukai.

Mūsų širdžių plakimas

skamba kaip muzika.

Ar galėtų būti kitaip?



Laimutis JANUŠAITIS


Ilgesys


Taip tavęs aš pasiilgau

Ir tos vakaro tylos,

Tos džiovintos puokštėj smilgos

Ir pravėsusios kavos.



Jau liūdžiu, bet pasiguosiu,

Kai barbens lietaus lašai,

Tavo pusėn palinguosiu –

Ne viena, žinai, likai.



Sėdžiu, vaikštau, pasvajoju

Ir guluos – neužmiegu...

Nerimta jau tu – galvoju,

Bet ir aš – lieku, lieku.



Onutė JASAITIENĖ


Supa mažą bitę

baltas vyšnios žiedas,

švelniai glosto plaukus

vėjas vakarų,

lyg stebuklą neša šiltą saulės lašą

mėlynas drugelis ant sparnų gležnų.



Jeigu aš mokėčiau –

pasaką nupieščiau

be pieštuko jokio, be jokių dažų,

pasaką gražiausią iš vandens lelijų,

iš tamsių putotų ežero bangų.



Pasaką nupieščiau

iš gėlėtų pievų,

iš lašų skaidriausių rytmečio rasos,

iš geltonų pienių prie žvyruoto tako

ir iš aksominės eglių žalumos.



Jeigu aš mokėčiau –

padainuočiau dainą

be natų, be žodžių – ilgesiu širdies,

gal tu ją išgirstum pro pravertą

langą,

skriejančią per tylą vasaros

nakties...



Algimanta KABIŠAITIENĖ


Tarp mūsų lietus

eglių viršūnės

neša debesis

užstojančius

saulę

Kūčių šurmuly

tarp spindinčių

girliandų

nykštukų karalių

pasakų namelių

ir sidabrinių

kankorėžių

tavo širdis

už šiaudinio angelo

sparno



Asta KASNAUSKIENĖ


Šiaudais dengta trobelė,

Langeliai mažutėliai

Ir girgždančios durelės –

Tai mano tėviškėlė.

Albinas ANDRIULIONIS


Ir dalgis, įkeltas



Sprogstančio beržo šakon,

Ir ką tik sudygusios

Žolės kvapas.

O už pinučių tvoros

Putoja vyšnios ir obelys.

Čia vakare sutupia

Paukščiai pamiegoti.

Tylus šlamėjimas

Bitelių aviliuos.

Rytoj su saule

Jos žiedų ieškos.

Atsiminimai skrenda mėnesienoj

Tarsi marga austinė juosta.

Tyloj girdžiu,

Kaip šaukia mano siela:

„Lai laikas lekia pro šalį –

Šviesesnei ir jaunesnei nebūt!“

Ir širdis tarsi krenta

Į pavasarį tirštą

Nuo garsų, nuo spalvų,

Nuo laukimo

To didžio šviesos sprogimo.



Janina KURTINAITIENĖ


Viltis


nei tavo žvilgsnio

nei tavo šypsenos

jau neturiu

jie jau Anapus

tos ribos

bet kartais taip reikėtų

tavo žodžio

ar rūpesčiu tavu

paženklintos ribos

bet mano dienose

tiktai laukimas ilgas

negailestingai pažymėtas

ženklu niekados

bet gal maža viltis

man sužibės šviesia žvaigžde

bemiegę ilgą naktį

kai vėl ir vėl šaukiu tave vardu

ar mintyse paglostau

tavo veidą - - - - - - -



Kęstutis KRUPAVIČIUS


Medžiai baimingai dairos aplink,

Nežino, ar sprogti, išskleisti lapus.

Kovas skaičiuoja valandas.

Klegėdamas nuskrenda

gervių būrys.

Ku kū, ku kū – skelbias gegutė.

Ku kū – atitaria patinėlis jai.

Eini tu parku nusvarinęs galvą.

Centai suskamba metalu.

Eurai geltonuoja bronza.

Skurdas įsitempęs painioja kojas.

– Į miestą, – skverbias mintis. –

Ištrūkti nuo purvynės, nuo žemės.

Nugara šaukia balsu skausmo.

Nuo žemės bėgi tolyn.

...Pirštai nugairinti vėjo.

Perlūžęs kastuvas stirkso arimuos.



Vita LASKEVIČIŪTĖ


Mano tyla


Kaip bekraštėj dykumoj

Aš jaučiuos savoj tyloj.

Be jausmų ir netekčių,

Be nelaimių ir kančių.

Ta tyla – labai balta!

Kaip pirma žiemos pūga,

Kaip bekraštė dykuma,

Kaip šilta mamos ranka...

Aš galiu tyloj sėdėt,

Ranką ant širdies padėt,

Bet plakimo negirdžiu,

Nes aplink per daug tylu...



Nastutė MAČIULAITIENĖ


Lietuvos partizanams


Tamsi naktis.

Tik miškas gūdžiai ošia.

Ne į namus, ne į namus tu sugrįžai.

Čia nuožmiai visą dieną mišką košė

Kareivių pulkas ir pikti stribai.



Nepasitiks mama su šilta vakariene

Ir sesė rankšluostį tau nepaduos...

Iš viso būrio išlikai tu vienas

Ir nežinai, ar suimtieji neišduos?



Tavo draugai aplaistė tėviškės

žemelę

Jaunyste trykštančiu krauju.

Jie krito. Nors jų akys žvelgė

dar į kelią,

O širdys plakė vienu troškimu.



Mes žūstame už brangią Lietuvos

žemelę,

Karštai mylėdami tėvų namus ir ją,

Bet okupantų širdys žiaurumu

aptemę

Neleis net pailsėti mums joje...



Išmes mūs kūnus prie stribyno.

Kas tėvų, sesių sielvartą supras,

Kad savo artimų, kurie Tėvynę gynė,

Ilgai ieškoję niekur kapo neberas...



Aldona MAKSVYTIENĖ


Išsaugokim


Didelėj Žemėj

Mažu daigeliu

Išdygstam visi:

Ir žaliuojam, ir žydim,

Ir nokstam...

Nuo gimtųjų namų,

Nuo žodžių

Ir žingsnių pirmų

Nuolat tolstam ir tolstam...

Išsaugokim savo šaknis!

Juk nieko be jų –

Lietuviško žodžio,

Gimtinės –

Neliks...

Šioj žemėj

Mes – medžiai!

Žaliuojame, žydime, nokstam...

Tad saugokim

Savo šaknis!..



Agnė MILIAUSKAITĖ


Žemės ir dangaus žiedai


Abudujen į vakarą įbridom...

– Akšę, vaikyt, – sakei man.

– Pasižiūrėsime, kaip Dievas

žvaigždeles pasėja.

Rūkuotas laukas patyliukais

užželia naktim,

Ramu, ramu, tamsa padangėm

išsilieja...

Mūsų susipynę pirštai vėl dalijas

šiluma,

Globi, pasodini ant kelių, glostai.

– Antai, jau kalasi žvaigždžių

daigeliai.

Akimirka ir visos dausos pumpurais

taškuotos.

– Žiedai, sekundei, kaip ir žmonės, –

Čia vygėj dar supi, glaudi,

čia amžinatvėn jau išėję.

Darkart apkabini ir bučiniu

akis paglostai,

Bet jau dangus kitais žiedais

aušrus...

Ir nebeatneša aidomuša man

tavo žodžių

Drungnas mūs pavasariško

sodžiaus vėjas.



Dalia MILUKAITĖ-BURAGIENĖ


Mintimis ir širdimi


Mintimis, mintimis, mintimis,

Širdimi, širdimi, širdimi –

Vis šaukiu ir šaukiu, o tu negirdi...

Negirdi, gal nenori suprasti?

Kaip audringam laike ir būty

Tu šešėliu tiktai pavirsti,

Kaip netekti tu visko gali

Ar pranykti į tamsiąją naktį...

Viską gelbsti meilės šviesa:

Jos erdvėj teka saulė ir mėnuo,

Čiulba volungės, aidi daina...

Mintimis, mintimis, mintimis

Visos juodosios upės išbėga...

Širdimi, širdimi, širdimi

Aš suprasiu, tik tu atsiliepki!

Tesujungia mus Meilė lyg lieptas...



Salomėja MIKELAITIENĖ


Lašelis širdy


Man obelų žiedais

Nubiro kelias.

Širdy nešu pavasarį,

Nors siaučia vėtra ir pūga.

Obels žiedai – tai šito

Laiko puošmena.

Juoda gėla į džiaugsmą

Gal pavirs.

Lašelis jo širdy

Jau švyti.

Aš vyturio giesme

Kylu aukštyn

Obelų žydėjimo klausytis...



Regina MINEIKIENĖ


Atverkim langus


Atverkim langus kuo plačiau,

Visas užuolaidas nuimkim!

Juk čia pavasaris atėjo jau –

Pirmas lakštingalas išgirskim!

Sušuksim saulei: būk sveika!

Lai spinduliai mus šildo.

Pirmi žali daigeliai čia,

Mums akį džiugesiu užtvindo.



Justinas NAUJOKAITIS


Kažkada tėviškės pievose


Yra vieta, kur norisi sugrįžti,

Kuri giliai įrėžta atmintin.

Kur krykštavo nenuorama vaikystė,

Kur pirma meilė beldėsi širdin.



Švytruoja dalgis, veidas

prakaituotas,

Ir nusitiesia pievoj pradalgė.

Motulė renka, džiausto kmynų

šluotas,

Kiškelio ausys kyšo parugėj.

Maža paukštytė gailiai sucypsėjo,

Galbūt lizdelį prašo nekliudyt.

O tarp ajerų, šlamančių nuo vėjo,

Suknutę melsvą laukiu pamatyt.

Žinau, ateis lengva kaip ryto rūkas,

Karvutę girdyt balon atsives.

O man širdyj kažkoks

verpetas sukas

Ir vis dažniau sapnuoju vestuves.

Ir vėl išnyks po tėviškės pavėsiu,

Pro varpas vėjyj linkstančių rugių.

O aš dar ilgai žvilgsniu ją lydėsiu

Ir garsiai garsiai žvanginsiu dalgiu.



ORIJA


Esu Dvasia.

Esu ugnies grūdelis.

Gimtinė mano – Visata.

Aš gyvenu vienovėj

Su Šviesa.

Liepsnoju ir degu!

Taip auga mano

Galios.

Ramus gyvenimas –

Ne man. Ne man.

Veržiuos į tolumas

Ir trokštu jas pažinti.

Pripildyt Meilės ugnimi

Kiekvieną mintį –

Tai mano pašaukimas.

Aš liepsna!

Tiesos vis ieškau

Už visus visiems,

Kentėti ir ištverti

Pasiryžus.

Einu. Ir šviečia Žemei

Mano kryžius,

Nes iš ugnies nukaltas

Ugnyje.



Antosė PAULAUSKIENĖ


Pavasaris


Lėtai virš miško saulė kyla,

pravėrusi pavasario duris,

ir viskas šyla, šyla, šyla,

net ir labai šalta širdis.



Švariu baltu džiaugsmu pražydo

snieguolė sodo pakrašty,

sutikti saulės ji išėjo

pavasariniam šurmuly.



Žiedai balti, melsvi, raudoni –

jais sumirgėjo pašaliai visi,

jei kur išėjęs ar išvykęs,

sugrįžk, nors kažin kur esi.



Biruta PĖVERAITYTĖ


Laimės paukštė gudruolė

Nardo dangų šmaikštuolė.

Sparnais aitvaro plazda,

Plaukų sruogas kedena.



Šypsnį platų išskleidžia.

Juoką skambų paleidžia –

Kiek švelnumo, gerumo

Meilės tiltuose sklando.



Net jazminai apkvaito

Per alėją kvapniausią –

Laimės paukštė apsvaigo

Gerdama tą nektarą.



Spruko vėjo pagauta,

tik plunksnelę paliko.

Sėdžiu skaudžiai užgauta –

Laimės paukštė nuskrido.



Daiva RUDAITIENĖ


Stiprybė ir viltis


Laukų platybėj stovi medis.

Didingas, vienišas, niūrus.

Jis mena praeities laikus,

Pilnus skaudžių prisiminimų,

Pilkų dienų, šešėlių, tamsumų.

Ne vieną audrą išgyveno jis,

Nors lūžo šakos, liko daug randų,

Lietus nuplovė skausmą,

Šviesa ir šiluma Jam suteikė jėgų.

Pasipuošė vienišius lapų vainiku.

Tarsi iš naujo atgimė gyventi,

Rasos lašeliai blizga iš toli.

Gyvenimo prasmė, ji taip arti.

Ir laimės paukštė nutūpė

ant jo šakų,

Ji apgaubė jį savo švelnumu.

Todėl ir nepalūžo jis,

Kad viduje stiprybė slypi,

O šerdyje – viltis!



Dalia SAKALAUSKIENĖ


Lietingą rytmetį visi kažkur

skubėjom,

Pamiršę saulės spindulius, gėles...

Net savo žingsnių kartais

negirdėjom,

Skubėdami pamiršom, kad tai – mes.

Vienodos dienos ir žmonių

veidai vienodi

Šmėžavo po nublukusias gatves.

Tačiau širdy visiems kažko reikėjo –

Tikriausiai tik pažadint svajones.

Ir akys vėl pamatė žemės grožį,

Dienos spalvas ir muzikos garsus.

Niūrus pasaulis, koks anksčiau

atrodė,

Spalvotas tapo ir visai jaukus.



Stasė STAČIULAUSKIENĖ


Šimtametė


Žydi kriaušė šimtametė,

Daug girdėjo, daug ji matė

Karo audrų ir pavojų –

Kiek čia tankų praropojo.



Gaspadoriai, kur sodino,

Jau seniai nieko nežino...

Ramiai ilsisi kapuos –

Kriaušė viską mums išduos.



Melioracija „nuėjo“

Ir sodybos ištuštėjo...

Ant lauko pliko

Liudininkė kriaušė liko.



Gintaras STANKEVIČIUS


Aš ateisiu


Rugpjūčio dvidešimt šeštą dieną

tryliktą valandą trylika minučių

Aš išėjau šiaurės pietų kryptimi,

Užsidėjęs kepurę ir kišenėm tuščiom,

Kai smigo į žemę saulės magnetinės

audros.



Nežiūrėjau atgal, tik į priekį

užmerkęs akis,

Prarast nebijojau, bijojau atrast,

Nebijojau užgest, bijojau sudegti

Kaip žvaigždė spiečiuj žvaigždynų.



Paukščių takas – ne mano takas,

Aš eisiu savo išgalvotu taku,

Nebūsiu tas, kuriuo lig šiolei buvau,

Būsiu kitoks – neatrastas,

nepažintas.



Nulaušiu visus slaptažodžius, kodus,

Iš nieko vėl tapsiu kažkuo,

Iš fragmentų padrikų naują

veidą sukursiu,

Bet nepamiršiu, kas prieš tai

aš buvau.



Tikrai aš ateisiu, tik lauk ir sulauksi

manęs,

Tik truputį, prašau, palūkėk.

Rugpjūčio dvidešimt šeštą dieną

tryliktą valandą trylika minučių

Aš išėjau šiaurės pietų kryptimi.



Juozas ŠALČIŪNAS


Skaičiuoju valandas, metus

skaičiuoju,

Kiek ten už manęs, kiek gal bus...

Ką man atneš tos valandos,

sekundės,

Ar jos nubaus, ar jos apdovanos?!..



Nors laiko šuliny jau viltys skęsta,

Tačiau tikiu – bus ir šviesių dienų.

Ir tą tikėjimą, per laiką neštą,

Visiems aš po truputį dalinu.



Ir kas priims šią mažą dovanėlę

Ir patikės jos ateities galia,

Jų dienos sužydės lyg pievų gėlės

Šios žemės keistenybių veikale.



Irena ŠUNOKIENĖ


Užmuštas Dievas


Atėjau į šią žemę meile nėščia,

Kad širdim nutapyčiau gyvenimą.

Brandinau šitą jausmą giliai savyje,

Kaip diena kad brandina vakarą.



Nedrabsčiau savo meilės niekur, niekada.

Ją globojo jausmai mano švelnūs.

Mano Meilė buvo tokia tikra,

Kad nudegino tavo delnus.



Sudužau kaip negerto vyno taurė,

Tiktai šukės kur laimės neatnešė.

Sužalota kaip mirštančio paukščio giesmė,

Pragare mano laimė pasislėpė.



Užspeista mano siela iš kampo išlįs –

Po žiemos visada tirpsta sniegas.

Tik naktim, pasiskolinęs mano akis,

Tyliai verkia užmuštas Dievas.



Birutė VAIŠNIENĖ


Dar susitiksim, vėjau


Vėl braidžioju po gaivią rasą

Ir vėją gainioju laukuos,

O jis, sušiaušęs mano plaukus,

Žiūriu, jau supas obelų žieduos.



Šaukiu: dar susitiksim, vėjau,

Kada žiogai smuikeliais gros,

Pašoksim pievoj tango vėlei,

Pakol aušra žvaigždes užpūs.



Dar paklausysime lakštingalų čiulbėjimo,

Dar pasimaudysim raudonuos dobiluos,

Kai dalgių plienas suskambės atoluos,

Iš rugiagėlių nusipinsiu vainiką ant galvos.



Su juo aš būsiu nuotaka gražiausia,

Tu – Mendelsono maršu suskambėk,

Per plaukiančius rugius, per šilą žalią

Į naują dieną mane palydėk.



...dar susitiksim, vėjau!



Bronė ŠLEKIENĖ


Mano delne


Visas mano gyvenimas

Tokioj mažoj saujoj.

Kiekviena raukšlė išdėstyta

Nesuprantamai, mįslingai.



Vienos raukšlės ilgos,

Kitos visai trumpytės,

Ir jos visos kažką reiškia –

Tik neįmanoma suprasti.



Prabėgo gana ilgas gyvenimas,

Bet neteko pagalvoti,

Kad šitiek daug metų

Telpa viename mano delne.



Levutė TREIKAUSKAITĖ- KERŠEVIČIENĖ


Galbūt

Mes gimstame su saule

Ir su saule leidžiamės.

Dar niekas nesugrįžo po mirties

Ir niekas nepasakė,

Ko mes tyliai meldžiamės

Ir trokštame suprasti prasmę

Šios būties.



Kodėl mes trokštam

Pamatyt saulėtekį...

Išvyst saulėlydį nuskęstant

Vakaro rūke.

Galbūt dėl to, kad žemėje

Palikt mažytę pėdą,

Įmintą šiam klaidžiam

gyvenimo krante.



Galbūt...



Antanas VASILIAUSKAS


Pavasaris


Pražydo sodai anksti rytą,

Skardena orą vyturiai.

Žiedeliai grožio nematyto,

Dangus toks giedras mėlynai.



Vyšnia su nuometu baltu

Tarytum nuotaka jauna.

Džiaugiuosi sodu baltu –

Pavasario gaivia diena.



Čiurlena upėmis vanduo

Krantais vingiuotais.

Pavasario mažiausias želmuo –

Pievos gėlėmis raštuotos.



Julija VIZGIRDIENĖ


Atsiminimų miražai


Praeitis nemiršta – mumyse gyvena,

Kol mūs širdys plaka ir mintis plevena.

Atmintis margiausią kilimą išaudžia

Apie tai, kas vyko, džiugino ir spaudė.



Mokykliniai metai ir studijos šviesios,

Paskui darbas smagus į klasę vis kvietė.

Įsižiebė meilė linksmuoliams vaikučiams,

Daug metų lydėjo šviesa jų akučių.



Gyvenimo vingiuose visko juk būna,

Kai saulėtą dieną lyg trenkia perkūnas.

Ne taip žengtas žingsnis ir žodis išsprūdęs

Sudrumsčia ramybę ir sielai, ir kūnui.



Vida VOSYLIENĖ


Pažiūrėki, jau sodai baltuoja –

gegužis kvatoja laukuos.

Vyturys kelia dvasią artojo

ir gegutė beržely kukuos.



Suliepsnojo vėl kilimas žalias,

geltonpūkės pasklido laukuos.

Ir nubrido per rasą berželis,

prisiglaust prie baltumo ievos.



Norėčiau širdim prisiglausti

prie gerumo ir meilės tyros.

Mūsų pasakos juostą išausti

nuo žaros iki degančios aušros.



Ir gegužį norėčiau įpinti

su žiedais ir žydryne dangaus.

Ir pavasario žavesį skinti

akimis tarsi žvilgsnį brangaus.



Gabrielius ZAVECKAS


Prabusk, Kūrėjau, manyje;

Užuolaidas praskleiski naujai dienai:

Tenušviečia erdvę ryški šviesa

Ir teveda Tave per tą kelią tiesų.



Nulipęs laiptais apačion,

Užkaiski virdulį arbatos,

Dvasias pažadink stiprybės amžinos:

Pastangą, Taurumą, Pasiaukojimą ir Darbą.



Padėkit man, visi penki, jėgas atgavę,

Dirbt ne tam, kad užsitarnaučiau poilsį,

O ilsėtis, kad jėgų turėčiau savo darbui,

Padėkit man, kad ne vien proto ir

liežuvio pojūčiu,

Bet ir darbais nesivaikyčiau

tuščio laikinumo,

Ir ne veidrodžiuos, o žmonėse regėčiau

prasmę, kai pargriūnu.



Birutė ZUBAVIČIENĖ


Mano dalia


Buvo atėjus prie lopšio

laumė su mano dalia.

Rinktis galėjau, ką noriu,

bet aš buvau per maža.

Vėliau ji užėjo į klasę,

pasakė: „Čia laimė yra.“

Ir vėl negalėjau jos rasti –

buvau tada per jauna.

Dar kartą paliko ant kelio –

lyg tyčia kitu pasukau.

Grįžau klupsčiomis ant kelių,

bet laimės jau čia neradau.

Kas gi ta laimė, ar kas pasakys –

vilčių ir svajonių miražas?

O gal tai džiugus sielos virpesys

atradus – ji mūsų širdyse gyvena.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas