„Santaka“ / Prisiminkime garbų Mokytoją, V. Kudirkos klėtelės saugotoją

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-04-22 14:40

Dalinkitės:  


Daugelio atmintyje Stasys Ankevičius liko su V. Kudirkos smuiku griežiantis „Lietuva, Tėvyne mūsų“...

Prisiminkime garbų Mokytoją, V. Kudirkos klėtelės saugotoją

Stasys Ankevičius, kurio 110-ąsias gimimo metines minime, – unikalus žmogus, ypatinga ir jo gyvenimo istorija. Jis buvo pirmasis tautos atgimimo žadintojas sovietmečiu, V. Kudirkos ir J. Basanavičiaus idėjų tęsėjas, skleidęs tiesos žodį ir atgimimo dvasią.


Kartojo lyg burtažodį


Vyresnės kartos kultūros ir švietimo darbuotojai bei Paežerių krašto gyventojai dar prisimena šį kuklų kultūros puoselėtoją, Sūduvos istorijos žinovą. Jis kaip darbšti bitelė surinko Paežerių krašto istoriją, jos praeities relikvijas, kaip žilagalvis vaidila daugiau kaip keturis dešimtmečius saugojo prie Gulbino ežero šimtamečių ąžuolų paunksnėje esančią tautos šventovę – dr. Vinco Kudirkos tėviškės klėtelę. Aktyvesni mokytojai, kuriems rūpėjo jaunimo tautinis ugdymas, net ir esant gūdžiam sovietmečiui veždavo savo mokinius į Paežerius, kur gimė Vincas Kudirka ir tebestovi jį menanti klėtis. Mokytojas visus maloniai sutikdavo, aprodydavo ekspozicijas ir pasakodavo pasakodavo... Paskui iš spintos ištraukdavo V. Kudirkos smuiką ir sugrieždavo „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Vaikai nustebę klausydavosi negirdėtos melodijos, mokytojai susigraudindavo, nes žinojo, kokia tai melodija ir ką ji reiškia lietuviui. Kai kažkas paklausė, ar jis nebijo valdžios, senasis mokytojas atsakė: „Visą laiką juk žmogus negali bijoti. Nebijau, ką jie man padarys. Kartą jau buvau tremtas, negi veš dar...“ Mokiniai ir mokytojai iš Kudirkos Paežerių išvažiuodavo šviesesniais veidais, išsiveždavo laisvės viltį ir šventąjį burtažodį: „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse...“


Tapo mokytoju


Stasys Ankevičius gimė 1905 m. balandžio 25 d. bežemių dvaro darbininkų Juozo ir Elžbietos Ankevičių šeimoje. Tėvai dirbo Šukių dvare, vėliau persikėlė gyventi į Stanaičius, kur gimė Stasys. 1910 m. tėvai nusipirko Jančių kaime (Būblelių vlsč.) nedidelį ūkelį ir 84 arus žemės. Nors daug ir sunkiai dirbo, šeima gyveno vargingai – mažas žemės sklypelis nepajėgė išmaitinti gausios šeimos. Kai Stasiui ėjo šešti metai, mirė tėvas, motina liko su šešiais vaikais. Vyriausiam tada buvo 16, o jauniausiam – vieneri metai. Vaikai turėjo duoną užsidirbti patys: piemenavo, bernavo, motinai padėjo prie ūkio darbų. Tik Stasys prasimušė į mokslą. Baigęs dvimečius mokytojų kursus, tapo mokytoju. Dirbdamas Akėčių pradžios, vėliau – Plokščių mokyklose pasižymėjo patriotizmu ir aktyvumu, įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Plokščiuose S. Ankevičius įkūrė instrumentinį ansamblį, organizavo tautinius renginius ir paminklo savanoriams statybą. Šis paminklas miestelyje ir dabar stovi, primindamas savanorius bei patį Mokytoją.


„Atostogos” tremtyje


1941 m. birželio pabaigoje mokytojams turėjo prasidėti atostogos, tačiau birželio 14 d. S. Ankevičius su šeima buvo išvežtas „atostogauti“ į Sibirą. „Atostogos“ tęsėsi daugiau kaip 15 metų. Žmoną Rozaliją su sūneliu Gintuku išvežė į Altajų, o Stasį nuteisė 8 metams ir išsiuntė į lagerius Krasnojarsko krašte. Sūnelis netrukus mirė nuo kokliušo, viena likusi Rozalija vergavo kolūkiuose.

S. Ankevičius kalinimą atliko „nuo skambučio iki skambučio“ – visus 8 metus. Jis dirbo prie miško darbų, staliumi, virtuvėje. Nusilpo, dažnai sirgo, tačiau mažame kūne slypėjo didi dvasia: visus kalinimo sunkumus ištvėrė ir po lagerių buvo išleistas į tremtį. Nuvyko pas žmoną ir toliau skaudžią tremtinių lemtį išgyveno drauge.

1956 m. vasarą šeima gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Sūnui Algimantui tada buvo ketveri metai. Skubiai pardavę kuklų turtą, įsigijo bilietus ir išvažiavo į pasiilgtą gimtinę. Apsigyveno Dabravolės kaime pas seserį. Ankevičiaus brolis dirbo Kupreliškių miško eiguliu, tai įdarbino prie miško darbų.

Gauti mokytojo darbą buvęs tremtinys nė nesvajojo – kur ten tremtiniui mokytojauti: sugadins vaikus, nesugebės mokinių auklėti sovietine dvasia.

S. Ankevičius žinojo, kad buvo represuotas be pagrindo, todėl gilinosi į įstatymus, kreipėsi į valdžios įstaigas ir gavo reabilitaciją, už Sibire praleistus metus išsireikalavo kompensaciją. Jam įskaitė darbo tremtyje metus ir išleido į pensiją. Tai buvo tais laikais negirdėtas dalykas, kad politinis kalinys ar tremtinys gautų kompensaciją.


Istorijos puoselėtojas


Lageriuose ir tremtyje patirti sunkumai nepalaužė mokytojo, jis išliko optimistas, mylintis Lietuvą ir jos žmones. 1958 m. S. Ankevičius pradėjo dirbti Paežerių aštuonmetėje mokykloje muzikos mokytoju, labai domėjosi krašto praeitimi, kraštotyra, šiam darbui uždegė ir savo mokinius. 1963 m. kilus idėjai V. Kudirkos klėtelėje įsteigti muziejų, mokytojas jai pritarė, pradėjo rinkti medžiagą. Kai po dvejų metų muziejus buvo atidarytas, tapo neoficialiu jo vedėju.

Sužinojęs, kad kuriame nors kaime kažkas turi seną daiktą, S. Ankevičius būtinai jį gaudavo. Taip klėtelėje atsirado A. Kriščiukaičio-Aišbės tėviškės sofa, XIX a. drožinėta spinta, medinis arklas, daugybė rakandų ir darbo įrankių. JAV gyvenantis kraštietis A. Petrika surinko ir atsiuntė V. Kudirkos raštus, kitos vertingos medžiagos. 1973 m. muziejaus puoselėtojas iš griškabūdiečio O. Kaptainio gavo V. Kudirkos smuiką, už jį atidavęs naują. Viskas, kas teikė žinių apie senovę, S. Ankevičiui buvo svarbu ir brangu. Mokytojas atvykusiems turistams nuoširdžiai pasakodavo apie kiekvieną daiktą, pabrėždamas Paežerių savitumą ir indėlį į krašto kultūrą. Lankytojus stebino mokytojo atmintis, meilė savo kraštui, noras, kad ir kitiems rūpėtų išlaikyti savo tautos kalbą, papročius.


Savojo krašto šviesuolis


S. Ankevičius 1997–2000 metais dirbo Vilkaviškio krašto muziejaus filialo V. Kudirkos klėtelės-muziejaus prižiūrėtoju, bandė aprašyti ir sutvarkyti surinktą medžiagą pagal muziejininkystės reikalavimus. Gaila, kad dalis vertingų daiktų dingo ar buvo geraširdiškai išdalyta. Likusi medžiaga kalba apie Paežerių krašto žmones, jų gyvenimą ir primena nenuilstantį kraštotyrininką.

Už nuopelnus krašto kultūrai mokytojas S. Ankevičius apdovanotas daugybe garbės raštų, jam suteiktas LTSR nusipelniusio kultūros ir švietimo darbuotojo vardas, jis apdovanotas DLK Gedimino V laipsnio ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Vilkaviškio rajono garbės pilietis S. Ankevičius mirė 2002 m., palaidotas Paežerių kaimo kapinėse.

Paežeriečiai, muziejininkai ir jį pažinoję kultūros puoselėtojai neužmiršo savo krašto šviesuolio. Jis yra tikro mokytojo, mylinčio žmones ir savo kraštą, iš širdies dirbančio dėl jo gerovės ir kultūros, pavyzdys.



Elena RUPEIKIENĖ

Vilkaviškio krašto muziejaus istorikė






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas