„Santaka“ / Ar tikslinga mažinti girininkijų skaičių? / Nuomonės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Nuomonės

Dalinkitės:  


Nuotr. forest.lt


Ar tikslinga mažinti girininkijų skaičių?

Vis negęsta aistros dėl galimos valstybinių miškų valdymo reformos – dabar užsimota kai kuriose urėdijose mažinti girininkijų skaičių, dalį jų panaikinant.

Ką duotų tolesnis valstybinių miškų valdymo grandžių skaičiaus mažinimas Lietuvos kaimui?

Lietuvoje miškai dengia daugiau nei trečdalį šalies ploto, o brandžiuose mūsų šalies medynuose sukaupti dideli medienos resursai. Tačiau lietuviui miškas – tai daugiau nei mediena ir žvėriena, grybai ir uogos. Lietuviui miškas – tai gyvenamoji aplinka, šimtmečiais formavusi sveiką gyvenimo būdą ir gilią pasaulėžiūrą. Todėl miško apsauga Lietuvoje nuo seno buvo vienas svarbiausių klausimų. Pradžioje įvairūs draudimai buvo įtvirtinti papročiuose, kurie draudė be būtino reikalo kirsti medžius, o ypač ąžuolus.

Girininkai pirmą kartą Lietuvoje kryžiuočių buvo paminėti 1429 m., o Pirmajame Lietuvos Statute buvo reglamentuoti ir miškų nuosavybės apsaugos klausimai. Pirmosios girininkijos Lietuvos giriose buvo įkurtos 1639 m., o Didžiojo kunigaikščio miškų administravimo sutvarkymas baigtas 1567 m. Knišine išleistu Girininkų įstatymu. Įstatymas įpareigojo girininką, atvykus į girininkiją, kartu su jam pavaldžiais osočnikais apjoti girios ribas, apžiūrėti ostupus, surinkti apie juos žinias ir vėliau juos kontroliuoti, prižiūrėti, kad nebūtų daroma žala žvėrims, drevėms, medžiams. Girių ir jų turtų apsaugai sustiprinti buvo skiriami šauliai, o girininkai, be to, turėjo prižiūrėti naujų kaimų kūrimąsi, trobesių statybos vietas, žemės dirbimą.

Taip suformuota miškų apsaugos administracija be didesnių pokyčių veikė iki Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje, tačiau miškai neprarado savo reikšmės ir vėliau. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, miškai buvo išskiriami kaip ypatinga valstybės turto dalis – pats Rusijos caras Nikolajus 1839 m. patvirtino girininkų korpuso nuostatus, numačiusius, kokius karinius laipsnius turintys miškininkai gali užimti atitinkamas pareigas. Didelis dėmesys miškams buvo skiriamas ir tarpukaryje Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje, kurioje miškininkai ne tik puoselėjo mišką, bet ir buvo svarbi, ginkluota organizacija.

Atsikūrusioje jaunoje Lietuvos valstybėje miškai buvo itin svarbi ekonomikos šaka, todėl ir jų valdymas nuolat buvo tobulinamas. Ypač šis procesas suintensyvėjo paskutiniaisiais dešimtmečiais, Lietuvai vėl atkūrus nepriklausomybę, tačiau dabar jau miškas nebuvo akcentuojamas kaip pagrindinis biudžeto įplaukų šaltinis. Gaila, kad dar kai kurių mūsų piliečių galvose tebetūno „pelėsiais apaugęs“ mąstymas, nesuprantantis, kad dabar ekonominę miško naudą gerokai pranoksta ir tokios miškų vertybės kaip anglies dioksido mažinimas, biologinės įvairovės apsauga, žmonių poilsis miške. Miškai taip pat maitina upių, ežerų vandenis, sergsti nuo erozijos dirvožemį, puošia šalies kraštovaizdį. O kur dar grybų, uogų, vaistažolių rinkimas?

Intensyvaus mūsų miškininkų ir mokslininkų darbo dėka, šiuo metu Lietuvos valstybinių miškų valdymo struktūrą galima laikyti nusistovėjusia. Valstybinius miškus administruoja 42 valstybės įmonės – miškų urėdijos. Valdymo patogumui, jos suskirstytos į girininkijas, kurios paskutiniaisiais metais nuolat buvo stambinamos ir šiuo metu Lietuvoje yra 350 girininkijų, o vidutinis girininkijos administruojamų valstybinių miškų plotas siekia 3045 ha. Ar reikia jas dar stambinti?

Popieriuje atrodo viskas būtų gražiau, jei valdymo grandį dar truputį „apkarpytume“. Bet pabandykite kiekvienas įsivaizduoti save girininko vietoje. Pirmiausia, norėdami reguliariai vykdyti rangovų vykdomų kirtimų ar miško atkūrimo darbų kontrolę, girininkijos darbuotojai turi periodiškai lankytis savo administruojamose teritorijose. Tik lankantis vietoje pamato miškininko akis rūpesčius keliančius dalykus: ir gamyba, ir gaisrų pavojus, ir miško bei jo gyvūnijos apsauga. Tai darbas ne tik nelengvas, bet ir kartais pavojingas, o juk, be to, ir ne visus plotus automobiliu privažiuosi... Be šių darbų, miškininkai yra įrengę ir prižiūri per 2 tūkst. rekreacinių objektų, kurie svarbūs miško lankytojams. O kur dar vietos gyventojų socialinės problemos?..
Lietuviui miškas – tai daugiau nei mediena ir žvėriena, grybai ir uogos. Lietuviui miškas – tai gyvenamoji aplinka, šimtmečiais formavusi sveiką gyvenimo būdą ir gilią pasaulėžiūrą. Todėl miško apsauga Lietuvoje nuo seno buvo vienas svarbiausių klausimų.


Kaip rodo kitų šalių patirtis, dabartinis miškų valdymas Lietuvoje yra optimalus. Dar daugiau: Jeilio (JAV) universiteto mokslininkams, kurie gauna ir vertina duomenis apie padėtį aplinkosaugos srityje iš 132 pasaulio valstybių, paskelbus 2012 m. kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą, mūsų šalis pagal miškų išsaugojimo vertinimą, buvo pripažinta pirmoji pasaulyje! Kad Lietuvos miškai tvarkomi gerai, patvirtina ir griežčiausios pasaulyje sertifikavimo sistemos – FSC sertifikatas, kuris kartu yra tvirtas atsakas į jau eilę metų eskaluojamą šmeižto kampaniją, esą, valstybiniai miškai valdomi ir naudojami neefektyviai: jei miškai būtų pernelyg eksploatuojami, kaip tai atsitiko, pavyzdžiui, Latvijoje, ar būtų beatodairiškai kertami kaip atogrąžų kraštuose, nuostoliai Lietuvos gamtai ir žmonėms jau dabar būtų nepataisomi.

Tolesni žingsniai, dar mažinant darbuotojų skaičių valstybinių miškų sistemoje, gali grėsti ir visos miškingų kaimo vietovių infrastruktūros griūčiai – juk miškai ir miško ištekliai tai ir mūsų kaimo dalis.

Kodėl kitų išsivysčiusių šalių visuomenė ir politikai gerai suvokia gamtosauginę, socialinę ir egzistencinę miškų vertę? Jose iš miško gaunamai ekonominei naudai neteikiama pirmumo – miškai eksploatuojami laikantis darnios plėtros principų. Pavyzdžiui, Vokietijos miškininkai, kaip ir Lietuvos, valstybiniuose miškuose vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą, apimančią ir miškų atkūrimą, ir priežiūrą, ir apsaugą, ir miškų išteklių naudojimą, ir prekybą mediena bei miško ištekliais. Tačiau ten kur kas didesnis dėmesys skiriamas socialinėms problemoms spręsti, didinamas gyventojų užimtumas, o skiriant dotacijas iš biudžeto, miškininkams net nurodomas ir minimalus darbo vietų, kurį jie turi išlaikyti, skaičius.

Taigi, ar reikia dar stambinti girininkijas? Ir girininkijose dabar paliktas pats mažiausias per visus laikus darbuotojų skaičius: girininkas, jo pavaduotojas ir vienas du eiguliai. Greičiau gal būt priešingai, reikėtų padidinti darbuotojų girininkijose skaičių. Juk miškai glaudžiai siejasi ir su žemės ūkiu, ir su kaimo socialiniais reikalais. Tiesa, Lietuvos aplinkosaugos strategijos veiksmų programoje pabrėžta, kad vienas iš aplinkosaugos prioritetų yra didinti mūsų šalies miškų plotus. Tačiau kas juos prižiūrės? Matyt, todėl ir apie šią perspektyvą dabar nedaug kas kalba. Priešingai: netolimoje ateityje ji gali būti ir visai pamiršta. Jau kuris laikas, kai visuomenei teigiama, kad reikia ne tik neplėsti urėdijų kompetencijos ribų, bet dar jas susiaurinti. Deja, tokiu atveju ir iš gražiųjų lietuviškų girių greitu laiku gali telikti prisiminimas...

Reikia suprasti, kad toliau stambindami valstybinių miškų valdymo padalinius ar juos mėgindami įtraukti į kažkokias pasaulyje analogų neturinčias struktūras – „Visuomis“ ir pan., ūkinio efekto vargu ar sulauksime. Tuo tarpu neigiama panašių reformų pusė jau ryškėja, ypač, kaip matyti iš čiobiškiečių atsiųstų raštų, aštrios socialinės problemos. Juk dėl iki šiol įvykdytų įvairių reformų ne šimtai, bet tūkstančiai kaimo gyventojų neteko pragyvenimo šaltinio. Tiesa, kai kurios reformos buvo neišvengiamos, tačiau ir darbo vietas kaimo vietovėje taip pat reikia branginti, o su Lietuvos piliečiais reikia skaitytis.



Šarūnas Laužadis




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas