„Santaka“ / „Muzika man yra tai, be ko negalėčiau gyventi“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-03-12 08:18

Dalinkitės:  


Prieš dešimtmetį nusižiūrėjęs saksofoną Domas Ziegoraitis šiandien juo groja viską: klasiką, paties aranžuotus popmuzikos kūrinius, šiuolaikinį džiazą.

Nuotr. iš D. Ziegoraičio asmeninio albumo


„Muzika man yra tai, be ko negalėčiau gyventi“

Renata VITKAUSKIENĖ

„Kybartų“ orkestre pirmiausia pagal senelio Antano, o dabar – pagal tėčio Donato batutą saksofoną pučiantis Domas ZIEGORAITIS sako be muzikos savo gyvenimo neįsivaizduojantis. Gabus, darbštus ir reiklus sau dešimtokas neseniai televizijos projekte sėkmingai grojo sykiu su profesionaliais instrumentininkais.

– Kodėl Tavo rankose – būtent saksofonas?

– Pats neatsimenu, kaip ir kodėl prieš dešimtmetį saksofonas man krito į akį. Tėtis pasakojo, kad kai manęs paklausė, kokiu instrumentu norėčiau groti, aš iš karto dūriau pirštu į saksofoną. Tada man buvo maždaug septyneri metai. Tiesa, groti pradėjau po poros metų.

Laikausi principo imtis vienos veiklos ir ką pasirinkęs atlikti gerai, o ne griebti vieną, griebti kitą ir nieko iki galo nepadaryti. Pirmoje vietoje man yra mokslai, o šalia jų pasilikau saksofoną. Anksčiau dar žaidžiau krepšinį, bet dėl laiko stokos jo teko atsisakyti. Pasirinkau muziką – sritį, kuri man sekasi geriau negu bet kas kitas.

– Kiek Tave įpareigoja Ziegoraičių pavardė, mūsų krašte jau siejama su muzikantų dinastija?


– Tėtuko Antano Ziegoraičio įdėtas darbas yra didelis, begalinis. Labai didžiuojuosi tuo, ką jis darė, kad stengėsi dėl savo miestelio, – man tai yra svarbu. Stengiuosi, jog šita pavardė išliktų tokia garbinga, kokia ji dabar yra.

Esu „tiksliukas“, tad galvoju apie inžinerijos mokslus, nors labiau norėčiau savo ateitį sieti su muzika. Deja, kol kas valdžios požiūris į kultūrą ir atlyginimas už tokį darbą nėra geras, o šiais laikais pinigai yra tikrai svarbus dalykas. Todėl Lietuvoje muzikinės veiklos perspektyvų maža. Matau, kaip žmonės, specialybę įgiję Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, verčiasi per galvą, dirba keliuose darbuose, kad uždirbtų pinigų, ir jiems nelieka laiko būti su savo šeimomis, su vaikais. Tada ir muzikos malonumo tiesiog nėra. Mačiau, kaip buvo tėtukui, kaip dabar yra mano tėčiui. Vienintelė išeitis siekiant gyventi su muzika yra studijos ir gyvenimas užsienyje. Tačiau ir aš, ir tėvai linkstame link to, kad geriau aš dirbsiu pastovų darbą, gausiu pajamas, o muziką turėsiu šalia kaip pomėgį ir jausiu malonumą grodamas.

– Kokias asociacijas Tau kelia žodis „orkestras“?


– Pirmiausia, aišku, „Kybartų“ orkestras. Tai yra mano kasdienybė, aš žinau, kad antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį, kiekvieną savaitę, einu ten. Tai jau mano kraujyje – malonumas ten eiti ir groti. Didelis organizmas, primenantis šeimą. Jame labai svarbu vienybė. Jeigu ne orkestras, tikriausiai negročiau taip, kaip dabar groju, nes ir aš, būdamas devynerių, pradėjau nuo orkestro.

– Grojimu orkestre neapsiriboji. Kiek savo laiko skiri saksofonui?


– Kartą arba du per savaitę atvažiuoju į Vilkaviškį repetuoti su grupe „How2Music“. Taigi per savaitę 4–5 dienas groju ne namie. Namuose mokausi šiek tiek sunkesnių kūrinių. Orkestre turiu groti tai, ką ir visi, dėl to tobulėjimas nėra toks greitas, kaip gali būti dirbant individualiai, tobulinant tai, kas reikalinga. Anksčiau namuose man daug padėdavo tėtis, o dabar savo grojimą įsirašau, paskui klausausi įrašo ir taisau klaidas. Su tėčiu daug dirbame prieš konkursus, jis man labai daug pataria.

Per savaitę groju apie 13 valandų. Šito laiko man nė kiek negaila.

– Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be muzikos?


– Ne, niekaip. Be kažko kito dar įsivaizduočiau. Muzika man yra tai, ką galiu lieti iš savęs, parodyti.

Saksofonu groju viską. Labiausiai patinka groti šiuolaikinį džiazą, taip pat darau popmuzikos dainų aranžuotes. Susiduriu su visų žanrų muzika. Smagu tai, kad kiekvienas muzikos žanras yra savotiškai įdomus ir reikalauja skirtingų pastangų, susikaupimo ir būsenos.

– Kokie Tavo įspūdžiai iš televizijos projekto „Lietuvos supermiestas“?


– Šiemetinis projektas man yra antras, nes tokiame buvau jau ir prieš ketverius metus. Stengiuosi dalyvauti visur, kur tik išeina, nes tai yra nauja patirtis. Talentų rungtyje atstovauti Marijampolės kraštui man buvo garbė, nes grojau su profesionaliais muzikantais Gintaru Šulinsku, vienu iš geriausių gitaristų Lietuvoje, ir būgnininku Ąžuolu Paulausku. Buvo džiugu, kad jie nepasididžiavo, pajuto, jog mums trims groti gali būti smagu. Tai man buvo didžiulė patirtis ir didžiausias šio projekto įspūdis. Aišku, grimo kambariai, kameros, repeticijos, režisūra, laukimas sukuria tikrai įdomią atmosferą, kurią jauti.

– Kalbėjai apie mažai apmokamą ir menkai vertinamą muzikos profesionalų darbą. Tačiau matome atlikėjus, kurie investuoja ne į profesionalumą, bet į savo įvaizdį ir, atrodo, klesti. Nepikta, neapmaudu dėl to?


– Žinau, jog nieko rimto ten nėra, tiesiog graudu klausytis. Tie, kurie ne dainuoja, o tik žiopčioja pagal fonogramą, niekada neišgyvens to, ką patiria muziką atliekantieji gyvai: jaudulio, kad gali kažkas nepavykti, jausmo, kad turi suimti save į rankas ir padaryti tai, ką reikia. Jie niekad nepajaus to jausmo, kai grojant gyvai viskas pavyksta būtent taip, kaip ir turėjo būti.

Sausio pradžioje koncerte Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, grojau vieną ypač sunkų kūrinį. Buvo maždaug 400 žmonių, auditorija suprantanti, ką grojau. Esu patenkintas tuo, kaip atlikau kūrinį, ir dėkoju Dievui, didžiuojuosi, kad viskas pavyko taip, kaip ir norėjau. Šitas jausmas taip sustiprina!..






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas