„Santaka“ / Garbaus amžiaus virbalietis laiko bites ir kolekcionuoja pinigus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-02-25 16:25

Dalinkitės:  


Bitininkauti Rimvydas Jonas Zabielavičius pradėjo maždaug prieš 20 metų, vos tik atsikraustęs į Virbalį.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Garbaus amžiaus virbalietis laiko bites ir kolekcionuoja pinigus

Andrius GRYGELAITIS

Virbalyje gyvenančiam į devintą dešimtį įkopusiam Rimvydui Jonui Zabielavičiui energijos ir užsidegimo savo veikloje galėtų pavydėti ir daug jaunesni asmenys. Vyriškis yra vienas iš vyriausių ir aktyviausių rajono bitininkų. Jis išsiskiria ir savo pomėgiais: domisi numizmatika, laisvalaikiu mėgsta rašyti įvairius tekstus.



Tęsia tradicijas

Bitininkauti R. J. Zabielavičius pradėjo maždaug prieš 20 metų, išėjęs į pensiją. Būtent tada didžiąją dalį savo gyvenimo Vilniuje praleidęs vyriškis atsikraustė į tėvo Juozo Zabielavičiaus gimtinę Virbalį.

„Bitininkystė man teikia didžiulį malonumą. Be to, tai kartu ir galimybė šiek tiek užsidirbti, nes mano medų labai vertina ir laukia Vilniuje likę pažįstami. Galima sakyti, kad tęsiu tėvo tradicijas – jis taip pat buvo bitininkas“, – pasakojo pašnekovas.

Garbaus amžiaus vyriškis šiuo pomėgiu bando užkrėsti ir savo sūnų Antaną. Tiesa, šis kol kas labiau linkęs atsiduoti savo tiesioginei profesijai – dailei. A. Zabielavičius tapo paveikslus, rengia jų parodas. Vieną buvo surengęs ir Virbalyje.

„Sūnus labiau mėgsta ką nors kurti. Jis yra pagaminęs kelis nuostabius avilius. Nuolat jam kartoju, kad gali puikiai suderinti dailę su bitininkavimu: vasarą laiką skirti medaus kopinėjimui, o žiemą – paveikslų tapymui. Esu jam numatęs bent tris vietas prie Vilniaus, kur galėtų laikyti bites“, – šypsojosi vienas vyriausių rajono bitininkų.



Kolekcionuoja pinigus

Bitininkavimas – ne vienintelis R. J. Zabielavičiaus pomėgis. Dar vaikystėje, įkvėptas tėvo, jis rinko pašto ženklus. Vėliau vyriškis pradėjo kolekcionuoti ir monetas bei pinigus. Numizmatiką garbaus amžiaus kraštietis pamėgo visiškai atsitiktinai.

Jis 15 metų dirbo Vilniuje buvusiame Istorijos ir etnografijos muziejuje (dabartiniame šalies Nacionaliniame muziejuje), numizmatikos skyriuje. Būtent ten ir atsirado pomėgis seniems pinigams bei istorinę vertę turintiems daiktams. Tiesa, kol dirbo muziejuje, vyriškis negalėjo kolekcionuoti nei popierinių pinigų, nei monetų. Tai griežtai draudė buvęs įstaigos direktorius Vincas Žalėnas. Šis pomėgis atsirado kiek vėliau.

R. J. Zabielavičius savo darbovietei davė nemažai naudos. Tik jo dėka į Istorijos ir etnografijos muziejų atkeliavo įspūdinga buvusio numizmato Povilo Karazijos kolekcija. Muziejininkas taip pat padėjo surasti labai retą lietuviškų prieškarinių laikų popierinių litų rinkinį, daugelį kitų eksponatų.

„Gyvenau Vilniuje, bet turėjau giminių Kaune, todėl dažnai vykdavau jų aplankyti. Kartu užsukdavau ir pas pažįstamus kolekcionierius. Jie manimi pasitikėdavo, papasakodavo daug paslapčių, kurios būdavo naudingos muziejui“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.



Verbavimui nepasidavė

Po beveik 15 metų darbo Istorijos ir etnografijos muziejuje sąlygos jame ėmė kardinaliai keistis. Pasikeitė vadovybė, vis dažniau prie R. J. Zabielavičiaus pradėjo „kibti“ saugumo atstovai.

„Jie žinojo, kad turiu daug pažįstamų, tad numanė, jog galėčiau jiems būti naudingas. Mane norėjo paversti šnipu, žadėjo aukso kalnus. Pagrindinis jų tikslas buvo sužinoti, iš kur į Lietuvą atkeliauja Katalikų Bažnyčios kronikos. Aš, suprasdamas klastą, apsimečiau „kvaileliu“, ir laikui bėgant jie nuo manęs atstojo. Vis dėlto teko pakeisti darbą“, – prisiminė kraštietis.

Būtent tada, palikęs muziejų, R. J. Zabielavičius pradėjo kolekcionuoti pinigus. Vienas pažįstamas kaunietis jam padovanojo didelį carinių monetų rinkinį, įvairiais būdais pas virbalietį pateko ir kiti eksponatai.

„Turiu visus popierinius prieškarinius pinigus. Abejoju, ar kas dar iš rajono gali pasigirti tokia kolekcija. Visą savo kolekciją laikau Vilniuje pas šeimos narius. Siūliau bendruomenei „Virbalio vartai“ steigti muziejų, gal būčiau sutikęs kuriam laikui paskolinti savo kolekciją, tačiau jie tos minties atsisakė. O šiaip surengti pinigų ekspoziciją aš bijau. Kas man užtikrins jų saugumą?“ – svarstė pašnekovas.



Įgūdžius paveldėjo iš tėvo

R. J. Zabielavičius išsiskiria savo raštingumu. Vyriškis gali ir mėgsta popieriaus lape sklandžiai dėstyti savo mintis. Praėjusiais metais jis buvo vyriausias rajono žmogus, rašęs Nacionalinį lietuvių kalbos diktantą.

Sugebėjimą rašyti virbalietis paveldėjo iš savo tėčio Juozo. Pastarasis, būdamas 60 metų, parašė knygelę „Virbalis mano prisiminimuose“. Ją prieš kelerius metus išleido bendruomenė „Virbalio vartai“.

„Tėvą buvo galima vadinti Virbalio enciklopedija. Ir ne tik Virbalio. Kur jis surinko tiek žinių? Jų ieškojo ir rasdavo knygose, laikraščiuose, bažnyčios rūsiuose, tačiau geriausiu žinių šaltiniu buvo žmonės“, – pasakojo R. J. Zabielavičius.

Virbalis nuo seno garsėjo kitų tautybių gyventojais, ypač gausiomis žydų, vokiečių bendruomenėmis. Susikalbėdamas žydiškai, vokiškai, lenkiškai, Juozas susidomėjęs klausėsi gudresnių virbaliečių ir jų šeimų narių pasakojimų. Tapęs Vilkaviškio apskrities agronomu inspektoriumi, jaunas specialistas buvo laukiamas svečias dvaruose, kurių ponai retai mokėjo gerai lietuviškai.

„Klausydamasis jo pasakojimų, skaitydamas laiškus, visada stebėjausi jo atmintimi ir loginiu mąstymu. Prisėdęs ilgesniam laikui, jis gražia, taisyklinga kalba užrašinėjo ne tai, ką yra skaitęs knygose, bet iš savo atminties ir patirties. Kas skatino jį rašyti atsiminimus? Kas gi dar, jei ne meilė gimtinei, stiprūs įspūdžiai, patirti jaunystėje. Jis kasmet per didžiąsias šventes atsirasdavo Virbalyje. Atvažiavęs tartum atgimdavo, su džiaugsmu pasakodavo, rašydavo, lankydavo draugus“, – tėvu didžiavosi R. J. Zabielavičius.

Dabar vyriškis trokšta, kad kada nors viena iš Virbalio gatvių būtų pavadinta jo tėvo vardu.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas