Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-06-03 09:52

---

Tokios niekieno žemės mieste gali rasti daugelyje vietų.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Birželio 5-oji – Tarptautinė aplinkos apsaugos diena. Sakau, gal nors šią dieną žmonės prisimins žemės sklypus, kuriuos apleido. Ne tą žemę, kur gražiai auga runkeliai ir rapsai, kur siūbuoja javų bangos, ne išpuoselėtas vejas ir gėlynus po namų langais. Gal prisimins tą „niekieno“ žemę, kuri plyti miesto teritorijoje prie įvairių įmonių tvorų, tarp daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų, blokinių garažų... Žemę apleistą ir pamirštą jos tikrųjų savininkų.

Didelius žemės plotus miesto ribose valdo Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyrius. Apie pačią mokyklą, nuo miesto stadiono iki Vienybės ir Šiaurės gatvių sankirtos plyti apleistos pievos. Kažkada visas šis plotas vasarą būdavo nušienaujamas. Arčiau mokyklos pasodintas vaismedžių ir žilvičių medelynas. Dabar vasarą čia veši kiečiai ir arkliarūgštės. Per jas vos galima įžiūrėti kažkada pasodintų medelių viršūnes. Obelaičių ir žilvičių medelynas tapo brūzgynu, kur vaikai žaidžia indėnų karą.

Greta iškastą tvenkinį buvo pamėgę žvejai ir maudynių mėgėjai. Žvejai nesiskųsdavo laimikiais, o vaikai per dienas taškydavosi palyginti švariame vandenyje. Dabar vėjas nešioja ir šluoja į tvenkinį šiukšles. Orams atšilus, čia atsidaro „vasaros restoranas“.

Šiemet sezono atidarymas įvyko po miesto mokyklose nuskambėjusio paskutinio skambučio. Pamėgtas vietas prie tvenkinio ir ant masinių žudynių aukų kapų vakare užėmė mūsų jaunimėlis. Tas pats, kuris nuo ankstyvo ryto automobiliais skraidė po miesto gatves keldamas triukšmą. Kitą rytą ant karo aukų kapų gulėjo krūvos tuščių butelių ir šiukšlių.

Prie tvenkinio vaizdas tas pats. Pakrantėje ir vandenyje – buteliai, vienkartinės lėkštės, popieriniai puodeliai, krepšeliai su maisto atliekomis... Apie šią problemą ne kartą rašyta „Santakoje“, apie tai žino ir miesto valdžia, policija, bet...

Kitoje Vienybės gatvės pusėje, Pilviškių gatvės link, plyti didelis keleto hektarų laukas. Kažkada visas šis plotas buvo puikiai įdirbamas. Buvusios Žemės ūkio mokyklos mokiniai visą vasarą ardavo, akėdavo ir vėl ardavo. Dalį žemės užsėdavo runkeliais, sodindavo bulves, kitas kultūras. Bet kasmet dirbamos žemės plotas vis mažėjo. Žemė paliekama piktžolių veislynams. Ji paprasčiausiai niekam nereikalinga. Ir tai ne Vištyčio ar Pajevonio smėlynai, o per daugelį metų gerai išpurenta derlinga žemė pačiame mieste. Sunku suvokti, kaip būsimi ūkininkai mokomi dirbti ir mylėti žemę.

Ne kartą „Santakos“ puslapiuose diskutuota ir apie miesto sodo ateitį. Puikiai pamenu, koks jis buvo prieš 30–40 metų. Vyresnioji vilkaviškiečių karta su nostalgija prisimena čia praleistus vakarus. Miesto sode buvo įrengta tais laikais moderni estrada, dar buvo retesnių medžių grupės, jaukios alėjos. Tarp tankių alyvų krūmų slėpėsi mažas „laivelis“- užkandinė. Vėliau kitoje vietoje buvo pastatyta modernesnė kavinė, bet ši ilgai neišsilaikė. Šalia tekančiame upelyje ir tvenkinyje gaudėme žuvis. Jaunimas gal juoksis – seniai prisiminė sovietinius laikus, pasiilgo eilių prie šlapios dešros... Bet ir tais laikais ne viskas buvo tik juoda.

Naudodamasis proga, norėčiau paklausti mūsų gamtosaugininkų, kiek medelių per penkiolika metų pasodinta mieste? Ir kiek jų išsaugota? Medžiams, kaip ir vaikams, reikalinga nuolatinė priežiūra, žmogaus rankų šiluma. Ir ne tik Ožkabalių ąžuolyne ar prieš rajono Savivaldybės langus.

Ir šiomis dienomis visos jėgos ir lėšos mestos miestui tvarkyti ir puošti. Kodėl dabar? Ar vakar to nereikėjo? Ar tam, kad susirūpintume miesto gatvėmis, jo žaliuoju rūbu, namų fasadų išvaizda būtinai reikėjo laukti Eucharistinio kongreso? O jeigu jo nebūtų? Tada būtų gerai ir taip, kaip yra? Ar tik miesto svečiams nustebinti reikalingas šis visas triūsas? Vis laukiame progų, kada tvarkyti savo miestą. Laukiame Naujųjų metų, laukiame pavasario talkų, laukiame miesto svečių. Vis geriau negu nieko. Tik gaila, kai pagalvoji, kad gal trejus metus teks laukti, kol specialistai paruoš miesto sodo tvarkymo projektą ir dukart tiek, kol tą projektą kas nors palaimins ir imsis darbų. Panašiai gal bus ir su žemės plotu už Katedros prie upelio. Kas užsakys, kas paruoš projektą, sąvartyno vietoje įruošti miestiečiams jaukų skverą? Juk čia tokia patogi vieta miesto centre – tarp dviejų bažnyčių, greta bibliotekos senovinis pastatas, upelių santaka...

Kiek tokių žemės plotų mieste yra, vargu ar žino ir patys miesto šeimininkai. Apleista ir pamiršta „niekieno žemė“ laukia, kol ją šeimininkai prisimins.



Vytas DRUNIS

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---