Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-06-02 16:32

---

Prie tėvelio prisiglaudusiems Augustui ir Airidui ramu ir saugu.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Gero tėčio negalima apibūdinti kaip ir meilės – žinai, kad yra, jauti šilumą, ramybę, pasitikėjimą, bet negali rasti tinkamiausių žodžių, vertinimų. Daugeliu atvejų jie bus skirtingi, bet tai be galo teisinga, nes nėra vienodų žmonių, visiškai vienodų gyvenimų.

Žmoną išleidžia į darbą

Kai Lakštučių gyvenvietės pakraščio namelio tarpduryje sutiko Žydrūnas ir Loreta Kelneriai, o po geros valandėlės pokalbio ten pat atsisveikinome, pasirodė, jog vyriškio stotas plačiau įsitvirtinęs tarp staktos. Taip pasirodė, nes kalbėjomės apie mūsų visuomenėje dar retą reiškinį: kai namuose auginti mažų vaikų lieka ir juose tvarkosi tėvelis, o mamytė dirba. Beveik šešeri metai, kai Žydrūnas rytais atsisveikina su į darbą išeinančia žmona, o pats, nužvelgęs ramiai alsuojančius mažylius, iki jie prabus imasi ūkio darbų. Šiems prakirdus imasi globos, panyra į bendravimą su jais. Loreta – Bartninkų Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos pradinių klasių vyr. mokytoja, savo aštuonerių metų pedagoginio darbo praktikoje šiemet išleidžia antrąją pradinukų ketvirtokų laidą.



Teko apsispręsti

Kelneriai augina šešerių metų Airidą ir penkerių Augustą. Tėtė Žydrūnas pasiliko su pirmagimiu, kai mažyliui buvo penki mėnesiai. Antrąjį vyras auginti pradėjo nuo metų.

Taip jau yra, jog kartais susiklosčiusios aplinkybės žmogų įstato į tokias gyvenimo vėžes, apie kurias net nesusapnuotum. Kai prieš šešerius metus Loretai ir Žydrūnui Kelneriams gimė pirmasis sūnus Airidas, kaip tik iširo žemės ūkio bendrovė. Jaunam mechanizatoriui Žydrūnui į akis žvelgė bedarbystė, o prie vystykluose kniurzančio pirmagimio sėdėjo Loreta. Kaip jaunai šeimai toliau gyventi, apsisprendimą pagreitino Loretos mamos, o netrukus ir Žydrūno mamos mirtis. Netekę patikimiausių pagalbininkių – močiučių – po didelių svarstymų juodu priėjo prie išvados, jog ne tik finansiškai naudingiau, bet ir ramiau būtų, jei Žydrūnas pasiliktų su vaikais.



Pagal nerašytą susitarimą

„Tai buvo bendras susitarimas. Juk kuriam darbdaviui reikalingas savo vaikus liginantis specialistas“, – sakė Loreta. Kol mažyliai išaugo kūdikystės negalavimus, jai nereikėjo naudotis nedarbingumo lapeliu. Tėvelis su Airidu porą kartų gulėjo ligoninėje. Prisimindamas tuos atvejus Žydrūnas nepamiršta, kaip Vaikų ligų skyriaus personalas jautėsi nejaukiai, bendraudamas su vaiką slaugančiu tėčiu: „Reikėdavo kiekvieną žodį išpešti, kad kažką sužinočiau daugiau nei iš moteriškos intuicijos būtų suvokusi mama“.

Žydrūnas prie vaikų prisipratino nuo pat gimimo. Airidas pasaulį išvydo po Cezario pjūvio. Jo tėvelis buvo pirmasis žmogus, priglaudęs naujagimį. Gal todėl ir dabar Airidas labiau „prilipęs“ prie tėčio. Šiaip šeimoje galioja nerašytas ir neaptartas susitarimas: vyresnysis nuolatos glaustosi prie tėtės ir dėl savo poreikių dažniausiai kreipiasi į jį, o mažesnysis sako esąs mamos vaikas.



Įgijo savo šeimoje

„Aš gimiau toks kaip auklė“, – bandydamas pajuokauti Žydrūnas pasakojo apie savo vaikystę. Jų šeimoje augo jis ir vyresnė bei jaunesnė sesutės. Gal dešimties ar dvylikos metų berniukas neraginamas suprasdavo, jog mamai reikia padėti. Matydavo, kaip ji anksti ryte pagamintus pietus šiltai suvynioja ir išeina į darbą, o sugrįžusi vėl dirba. „Tik jei man būdavo kas nors negero ant širdies, norėdavau pasitraukti į šalį ir pabūti vienas“, – sakė šios savybės iš vaikystės neišaugantis Žydrūnas.



Sunkumai įveikiami

Pirmosios dienos tėčiui auginant mažylį buvo sunkiausios abiem.

Nors Žydrūnas nesibaimino, bet Loretos mintys iš darbo nuolatos nuklysdavo į namus. Grįžusiai iš mokyklos mamai tėtis, prieš eidamas prie savo darbų, turėdavo nupasakoti, kada ir kaip vaikas valgys, miegos. Per šiuos kelerius metus būta ir įtampos, kai vyras pavargsta nuo vien namų aplinkos. „Laukiu, nesulaukiu, kol grįš Loreta, o tada tarpduris užsikiša, kad prasilenktume vienas pro kitą: ji prie vaikų, aš – į laukus“.

Žydrūnas neslepia, jog būnant su vaikais pasikeitė jo charakteris. Loreta liudija, jog vyras tapo uždaresnis, jo akys suspinduliuoja, kai ateina pavasaris ir gali darbuotis lauke. Be to, ir vaikai paaugo. Tačiau atsirado kitų sunkumų. Vieną vaiką auginti, pasak Žydrūno, smulkmena. Kai jie dviese, tai tik dairykis, nežinai, ką kuris sugalvos.



Viską daro sau

Šeima įvertina tai, jog nuo mažų dienų jų vaikams tėvelio žodis yra svarus. Jie ir žaidimus susigalvoja, pamėgdžiodami tėvelio darbą. Pavyzdžiui, jis keičia traktoriaus ratą, ir berniukams prireikia tą patį padaryti savo žaisliniam traktoriukui.

Loretos motinišką savimeilę pirmiau užgaudavo tai, jog vaikučiai, ir jai esant namuose, šaukdavosi tėtį ir jo prašydavo valgyti. Berniukai visada laukia savaitgalių, kada mama duos „kepinių“ (čirvinių) blynų.

Kelneriai nėra išrankūs maistui ir nesiskirsto pareigomis – ką reikia ir kada reikia, gamina, daro abu. „Nesinaudojame vienas kitu, bet turime išsiugdę tokį supratimą, kad darome sau, savo namams. Man nesunku naktį keltis ir pervystyti vaiką. Kai aš sėdu į kombainą, Loreta į lauką atvairuoja traktorių, veža grūdus“, – apie vaidmenų pasidalijimą kalbėjo Žydrūnas.



Reikėtų ir „kepėjos“

Devyneri metai santuokoje gyvenantys sutuoktiniai vienas per kitą tvirtino, jog toks vaikų auginimo būdas nėra koks nuopelnas. Augindamas Airidą Žydrūnas gavo visas motinoms valstybės skiriamas išmokas. Giminėms, bičiuliams gražu, kad jie taip susitvarkė gyvenimą. Aplinkiniai gal turi visokių nuomonių. Tačiau šeima visada gali tikėtis kaimynių pagalbos. Vyrai gal kartais ir pasišaipo, kad šis sėdi namuose. Bet Žydrūnas jau žino, jog vaikus auginti yra labai sunkus darbas: visa diena praeina, o ką nuveikei ir nesimato. Vyras ir žmona mano, jog šeimoje svarbiausia vienas kitą suprasti. Šiuo metu šeima remontuoja prieš ketverius metus įsigytą namelį, džiaugiasi, jog turės buitinius patogumus.

Vyras be problemų išleidžia žmoną dainuoti „Aistos“ ansamblyje. Loreta muzikuoja ir Lakštučių kaimo moterų renginiuose. Žydrūnas sako prijaučiantis žmonos pomėgiams, o artimų draugų kompanijose jis tikra siela, nestokoja humoro.

Atsisveikinome irgi su humoro gaidele, bet iš Loretos lūpų: „Man gerai būtų turėti „kepėją“, bet nežinau, ar Žydrūnas sutiks auginti trečią“.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---