„Santaka“ / Ar prisimena Keturvalakiai Nijolę Miliauskaitę?

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-01-23 17:20

Dalinkitės:  


Nijolė Miliauskaitė vadinama sudėtingo paprastumo poete.

Nuotr. iš knygos „Moteris su lauko gėlėmis“


Ar prisimena Keturvalakiai Nijolę Miliauskaitę?

Verta atminimo ženklo

Sodyboje Keturvalakiuose, kur gyveno ir kūrė poetė, Nacionalinės premijos laureatė Nijolė Miliauskaitė, dabar gyvena kiti šeimininkai – šio krašto žmonės Rūta ir Zenonas Andriušaičiai. Jų noras pakoreguoti nusipirktus namus, pakeisti aplinkos įvaizdį sužavėjo kaimynus, miestelio gyventojus ir svečius.

Nijolės sielos aura (gerąja prasme) išlikusi. Poetė labai mylėjo šią sodybą: namą, sodą, kelią, pievą, Rausvės upę. Tai įkvėpė ją kūrybai.

Nors mažą simbolį – lentelę, koplytstulpį ar lauko akmenėlį – Nacionalinės premijos laureatės atminimui galėtų parengti keturvalakiečiai. Mūsų kraštietė to verta. Vilniuje gyvenanti jos sesuo Benita irgi tuo džiaugtųsi ir liktų dėkinga.



Vaikystė internatuose

XIX a. pabaigoje prosenelių Paliokų sodyba buvo kelis kartus keičiama, kol joje apsigyveno Nijolės, Aliaus ir Benitos seneliai Magdelena ir Vincas Paliokai. Jie stengėsi savo dvi dukras – Salomėją ir Sofiją – išmokyti. Salomėja ištekėjo už Albino Miliausko iš Orijos kaimo nuo Kalvarijos. Vyras dirbo vairuotoju, ji – Išlandžių pradinėje mokykloje netoli Šeštokų. 1950 m. sausio 23 d. šeima susilaukė Nijolės, vėliau gimė Alius ir Benita. Tėvai Saliutei padėjo auginti vaikus.

Paliokams nuo tremties teko slapstytis Jurgežeriuose. Ramybės nedavė Keturvalakiuose paliktas ūkis. Ten apsigyveno svetimi.

Po Stalino mirties paskelbus amnestiją Paliokai sugrįžo į savo namus Keturvalakiuose. Nepasitikėjusi vyro ištikimybe S. Miliauskienė su trimis vaikeliais taip pat grįžo į savo tėviškę. Būdama 4–5 metų metukų, Nijolė jau suprato mamos išgyvenimus. Jautrios ir uždaros sielos mergaitei pradėjo užsikirsti kalba, atsirado mikčiojimas. Gydytojų pastangos ir bobučių patarimai rezultatų nedavė.

S. Miliauskienė plūkėsi viena. Dirbo Bartninkų, vėliau – Keturvalakių bibliotekose. Mokykla-internatas Nijolei, o vėliau ir Benitai buvo vienintelis kelias į mokslą. Nijolė nuolat jautė ir išgyveno, kad namai buvo kaip prarasta svajonė. Jų neturėjimas žeidė giliai ir be perstojo. Pasak jos, „internatas – vienas iš baisiausių žodžių, tai – košmariškas sapnas“.

Nuo šeštos klasės Nijolė mokėsi Kalvarijos internatinėje mokykloje, vėliau – Marijampolės mokykloje-internate. Mokytojai L. Viliūnienei padedant mergaitė per pusmetį išmoko taisyklingai kvėpuoti, įveikti save ir 1967 m. pavasarį Nijolė jau dalyvavo raiškaus skaitymo konkurse. Ji tapo puikia skaitove, subtiliai valdžiusia tekstą ir balsą.



Lemtinga recenzija

Paskutinėje klasėje N. Miliauskaitė žavėjosi poetu Vytautu Blože, parašė jo eilėraščių rinkinio „Iš tylinčios žemės“ recenziją, suvaidinusią lemtingą vaidmenį jos asmeniniame gyvenime. Per ją, išspausdintą „Moksleivyje“, Nijolė susipažino su poetu visam gyvenimui. Studijos Vilniaus universitete, susitikimai, laiškai, dienoraščiai draugystę su V. Blože dar labiau sustiprino.

N. Miliauskaitė gyveno bendrabutyje, rengėsi kukliai, pati pasisiūdama. Stengėsi, kad rūbelis būtų iš natūralaus pluošto – vilnos, perkelio, lino ar šilko. Norėdama prisidurti prie stipendijos, ji mezgė servetėles, siuvo lėles ir bandė parduoti „Šiaurės Atėnų“ salone. Vieną rankų darbo lėlę – skudurinę Onutę – Nijolė padovanojo savo geriausios draugės Gražinos Ramoškaitės ir poeto Sigito Gedos dukrai Uršulei (G. Ramoškaitė yra knygos apie N. Miliauskaitę „Moteris su lauko gėlėmis“ sudarytoja ir redaktorė.)

Gyvendama Keturvalakiuose, gerai pažinojau Paliokų ir Miliauskų šeimas. Prisimenu S. Miliauskienės pasakojimą, jog vasarodama kaime Nijolė pamiršo kelis lapelius popieriaus, ant kurių buvo parašyti atsiminimai ir išgyvenimai savo rašomam dienoraščiui. Mama sunerimo perskaičiusi, kad Nijolę ir Vytautą sieja atvira draugystė. Ji man sakė, jog važiuos į Vilnių ir prašys V. Bložės, kad netrukdytų Nijolei baigti universitetą. Motinos veide tuomet mačiau sunkų išgyvenimą... Todėl vėliau, kai išgirdau, jog Nijolė sėkmingai baigė universitetą, apsidžiaugiau ir aš.



Gyvenimas Druskininkuose

Padirbėjusi Vilniuje stiliste laikraštyje „Kalba Vilnius“, Nijolė su V. Blože nusprendė važiuoti gyventi į Druskininkus, nes Vytautui silpnėjo regėjimas, puolė kitos ligos, jis dažnai gydėsi sanatorijose. Rūpestis mylimu žmogumi pareikalavo daug jėgų, ištvermės ir darbo perrašinėjant ir tvarkant rankraščius. Abu nutarė gyventi taupiau, kukliau, žiūrint tik to, kas reikalinga kūrybai.

1996 m. mirus mamai ir pardavus sodybą Keturvalakiuose, Nijolė nusipirko sodybą Švendubrėje, prie Druskininkų. Čia iš tėviškės ji susivežė kone visus Keturvalakius – jai viskas buvo brangu ir atrodė reikalinga. Kokia ji jautėsi laiminga! Dabar turi namus, kuriuose gyvens. Deja... Klastinga liga jau graužėsi į ją.



Klastinga liga

Geriausiai draugei Gražinai pasiskundusi, kad padidėję limfmazgiai, Nijolė kurį laiką gydėsi savais metodais. Sodyboje ji daug dirbo: kasė žemę, augino daržoves, tvarkė sodą, darė remontą... Netrukus iš Druskininkų pradėjo važinėti gydytis į Santariškes. Didžiausias rūpestis ir širdgėla Nijolę apėmė tada, kai sužinojo, jog serga vėžiu.

Po gydymo kursų pailsėdavo pas seserį Benitą Vilniuje. Kai pasidarė sunku važinėti, gulėjo savo kambaryje Druskininkuose. Jos kantrybė buvo nežemiška. Beveik nevaldydama kairės rankos, ji dešine perrašė paskutinę V. Bložės knygą. Tai, kas šalia, jai buvo svarbu ir miela.

2002 m. kovo 25 d. N. Miliauskaitė mirė. Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris teigia, kad „Nijolės Miliauskaitės poezijos rinktinė „Sielos labirintas“ (Vilnius: Vaga, 1999) stovi šalia Donelaičio, Maironio, Brazdžionio, Aisčio, Gedos ir Mackaus labai ornamentuotos neornamentuotos kalbos kaip nedrąsi mergytė, tyliu balseliu sakanti paprastus dalykus, tartum nepretenduojančius į poeziją. Bet kiekvienas jos žodis yra taip persmelktas nenusakomos, magiškos sielos šviesos, kad mes iš karto pajuntame jos sudėtingą paprastumą poezijos aukščiausia to žodžio prasme“.



Ant palangės įsitaisė sau žiema.

Kelius apglėbus rankomis, dainuoja,

migdydama ilgam

našlaičių miegui: patalėlį

tau paklojau balto sniego, kaktą

nakčiai tau pabučiavau.


(iš N. Miliauskaitės eilėraščio „Sraigė“)



Česlova VOSYLIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas