„Santaka“ / Charizmatiškasis Afonia save laiko eiliniu vilkaviškiečiu / Gyvenimo būdas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

Dalinkitės:  


Pozityviai į gyvenimą žvelgiantis Stasys Danilevičius įsitikinęs, jog negatyvumui trumpame žmogaus amžiuje tiesiog nėra laiko.

Kristinos VAITKEVIČIENĖS nuotr.


Charizmatiškasis Afonia save laiko eiliniu vilkaviškiečiu

Eglė KVIESULAITIENĖ

Provincijai nebūdingu laisvu požiūriu į gyvenimą ir jį supančią aplinką iš minios išsiskiriantį Stasį Danilevičių, rodos, pažįsta visas Vilkaviškis. Su dviračiu niekada nesiskiriantis pilietinių akcijų bei masinių renginių aktyvistas, didelis savo šalies ir gimtojo miesto patriotas aplinkinių dažniau nei vardu vadinamas tiesiog Afonia.

Eilių nerašė

Nors pats Stasys Danilevičius save vadina eiliniu, statistiniu vilkaviškiečiu, vis dėlto neneigia, kad aplinkiniams dažnai taip neatrodo. Provincijos žmones kartais šokiruoja gan bohemiška 52-ejų metų vyro išvaizda, linksmas būdas, laisvas bendravimas net su visai nepažįstamais žmonėmis ir filosofiškas požiūris į gyvenimą. Daugelis mano, jog tokios charizmatiškos asmenybės gyvenime didelę vietą užima kūryba, o jis pats, jeigu ir ne menininkas, tai bent jau žmogus „prie meno“.

Stasys skuba išsklaidyti mitus apie save: eilių niekuomet nerašė, o teptukas jo gyvenime buvo labai trumpai – tuomet, kai ketino studijuoti dailę. Kaip ir dera netradicinio mąstymo žmogui, menu besižavintis vilkaviškietis pasuko visai į priešingą pusę: baigė mokslus ir tapo elektriku. Juo visą gyvenimą ir dirbo.

Tačiau „žemiškos“ ir su bohemiškos asmenybės polėkiais sunkiai suderinamos profesijos Stasys kliūtimi nelaiko ir juokauja, jog Lenkijos istoriją pakeitęs ir šalies prezidentu vėliau tapęs Lechas Valensa taip pat buvo elektrikas.

Sklando mitai

Stasys juokdamasis paneigia dar vieną apie jį sklandantį mitą. Daugelis vilkaviškiečių, net artimų draugų, kurie Afonią nuolat mato minantį dviračio pedalus, yra įsitikinę, kad Stasys niekada neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Tačiau „idealistus“ S. Danilevičius nuliūdina: jis turįs ne tik pažymėjimą, bet ir automobilį, kurį vairuojantis ne taip jau retai. Žinoma, tik tokiais atstumais, kuriuos būtų sunku įveikti dviračiu.

Vilkaviškiečiams Afonios pravarde gerai pažįstamas Stasys prisimena, jog šį „pseudonimą“ jam prilipdė draugas. Išėjęs iš legendinės rusiškos komedijos apie visada gerai nusiteikusį viengungį santechniką Afonią, dėl nieko nekvaršinusį sau galvos, draugas tuomet devyniolikmetį Stasį sugretino su filmo herojumi. Iš pradžių siaurame draugų rate figūravusi pravardė netrukus išplaukė į viešumą, ir iki „Kristaus amžiaus” viengungiavusiam laisvam, nerūpestingą gyvenimą mėgusiam Stasiui prigijo Afonios pravardė.

Tačiau jau 20 metų Stasys ramiai gyvena su žmona Eugenija, o jo sūnus Rokas, garsinęs savo šalį ir miestą pasaulinėje geografų olimpiadoje, tapęs TV laidos „Tūkstantmečio vaikai“ nugalėtoju, – jau studentas.

Laiku ir vietoje

Savo bendraamžius ir bendraminčius Stasys vadina čekų intelektualo, disidento, „aksominės revoliucijos“ vedlio, vėliau tapusio prezidentu, Vaclavo Havelo idealų formuota karta, kurią vienijo laisvės savo tautai siekimo ir pasipriešinimo komunistiniam režimui idėjos bei aukštos moralės siekiai.

S. Danilevičius džiaugėsi, kad jį likimo vingiai visuomet nublokšdavo ten, kur labiausiai reikia, o svarbiausia – pačiu laiku. Stasys pamena 1990-ųjų kovo 11-ąją vykęs iš Maskvos, JAV ambasados, kur gavo ilgai lauktą vizą vykti į „svajonių šalį“. Tačiau atvykęs į Vilnių vilkaviškietis pajuto trauką prie Seimo ir nuojautą, jog kažkas turi atsitikti. Prie Seimo jis atsidūrė kaip tik tą minutę, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.

Vilniuje vyriškis viešėjo ir tuomet, kai buvo griaunamas Lenino paminklas, todėl dabar kaip anų laikų relikviją saugoja gabalą Vladimiro Iljičiaus postamento. Stasys buvo tarp pirmųjų, lėkdavusių į Vilniuje organizuojamus Nijolės Sadūnaitės bei Sąjūdžio mitingus, kruvinųjų įvykių metu saugojusių Seimą ir televizijos bokštą.
Iki „Kristaus amžiaus” viengungiavusiam laisvam, nerūpestingą gyvenimą mėgusiam Stasiui prigijo Afonios pravardė.


Amerikos nepamilo

Jaunystėje troškęs išsiveržti iš ankšto provincijos miestelio ir dažnai skubėdavęs įkvėpti sostinės oro, dabar Stasys tvirtina Vilniuje besijaučiąs tarsi Paryžiuje. Pakanka ten nukakti vienai dienai ir nakčiai, pavyzdžiui, į tarptautinį folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“, o ryte vilkaviškietis jau nori namo.

Po mokslų ir tarnybos armijoje į Vilkaviškį sugrįžęs Stasys jautėsi lyg nesavas. Gimtasis miestas, palyginti su sostine, jam atrodė niūrus, ankštas, rusiškas, neturintis istorinę praeitį menančio senamiesčio. Tada didmiesčio triukšmo ir bohemiškos Vilniaus kavinių aplinkos besiilgintis Stasys buvo įsitikinęs, jog į provinciją grįžo daugiausia pusmečiui. Dabar prisiminęs net stebisi, jog gimtasis miestas jį taip greitai „prisijaukino“. O keliems mėnesiams išvykęs į JAV pas gimines ir svarstęs į Lietuvą nebegrįžti, kartą sėdėdamas ant Mičigano ežero kranto Stasys pajuto tokį gimtojo miesto ilgesį, kad net sunku apsakyti. Tai buvo momentas, kai jis suprato, kad Amerikos įsimylėti taip ir nepavyks.

Dideli malonumai

Dabar nuolat aplinkos bei miesto gražinimo akcijose dalyvaujantis, o pastaruoju metu ir priklausantis iniciatyvinei grupei, ketinančiai išpuoselėti per Vilkaviškį tekančių upių pakrantes, įrengti pėsčiųjų bei dviračių takelius, S. Danilevičius visuomet į gyvenimą žvelgė pozityviai. Net visų keikiamų politikų veikloje jis įžvelgia gėrio grūdą ir tiki, kad savo žmonėms jie nori gero. Stasio nuomone, kiekvienas žmogus savo gyvenimą kuria pats, tad pykti ant kito paprasčiausiai nėra už ką. O negatyvumui trumpame žmogaus amžiuje tiesiog nėra laiko.

Stasys tikina su metais tapęs sėslesnis, mažiau keliaująs ir ieškąs pramogų. Amžiaus vidurį perkopęs vyras įsitikinęs, jog viskas, kas linksmiausia ir žaviausia, nutinka jaunystėje. Vėliau gyvenimas tik pasipildo priedais. Be to, jis taip greitai keičiasi, kad netrukus lieka istorija.

Švenčių ieško kitur

Mėgęs keliauti, kopti į kalnus, įveikti dykumas, plaukioti baidarėmis, slidinėti, čiuožinėti, vykti į koncertus kituose miestuose ir net užsienyje, Stasys tvirtina visko mažinąs, nes vis dažniau norisi pabūti pačiam su savimi. Žinoma, negali atsisakyti tradicinio malonumo nuvykti į Birštono džiazo ar Suvalkų bliuzo festivalius. Tačiau didžiausias „kaifas“ – išgerti arbatos puodelį ant ežero kranto, pasimėgauti gamtos grožiu ir ramybe, o sekmadienio rytą „pakaboti“ su gera knyga lovoje. Tiesa, Stasys puikiai prisimena senąjį, dar neužtvenktą, Paežerių ežerą, Aukso ragą ir jaučia nostalgiją tam laikui, kai vandens telkinys buvo natūralus, apsuptas pelkių, o paties tėtis ten dirbo žuvivaisininku.

Afonia negaišta laiko per televiziją rodomiems trileriams, nes tvirtina negalįs per žemai „nuleisti“ skonio, kurį brandino režisierių Andrejaus Tarkovskio, Milošo Formano, Ingmaro Bergmano filmai, kartelės. Tačiau pažiūrėti gerą filmą per DVD leistuvą jam visuomet malonu.

Stasys tvirtina užsiimantis ir labai žemiškais malonumais: vasaromis mamos darže mėgstantis auginti paprikas ir špinatus, dirbti dar išlikusioje senelių sodybvietėje prie Vištyčio ežero, čia pasisemti stiprybės ir energijos iš giminės šaknis menančios aplinkos. Tačiau net ir „žemiškus“ pomėgius pasirinkęs Stasys sugeba išbandyti ką nors nepaprasto. Pavyzdžiui, šią vasarą Afonia ant medžių rąstų augino japoniškus šitake grybus, kurie, pasak legendinio M. Džeksono, yra gyvybės eliksyras. Tačiau vilkaviškietis nesikremta, kad jo grybai išaugo mažučiai ir nepanašūs į „stebuklingus“, mat jais besimėgavusio dainininko gyvenimo siūlas buvo gan trumpas.

Nors Stasys vertina Kalėdų dvasią bei išgyvena Naujųjų metų šurmulį, vis dėlto jis daug labiau nei švenčių laukia pirmojo žiemos sniego ar pirmųjų pavasario maudynių. Tai vyriškio dvasiai teikia daug didesnę palaimą. Tad charizmatiškasis Afonia vilkaviškiečiams linki nesureikšminti gyvenimo smulkmenų, pasitikėti savimi, jaustis laisvai ir nekreipti dėmesio į aplinkinių apkalbas. Juk kiekvieno mūsų gyvenimas turėtų rūpėti tik sau pačiam.





Galerija: Gyvenimo spalvos





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas