„Santaka“ / Lietuva kraštietę traukia kaip magnetas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-12-30 08:43

Dalinkitės:  


Iš Vilkaviškio kilusi ir Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrusi Ineta Ilgūnaitė-Jonušas nuolatos ilgisi savo gimtinės.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Lietuva kraštietę traukia kaip magnetas

Dangyra APANAVIČIENĖ

Ineta ILGŪNAITĖ-JONUŠAS – buvusi vilkaviškietė, beveik penkiolika metų gyvenanti, dirbanti ir kurianti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Chorvedė, filosofijos mokslų daktarė, dėstytoja, knygos apie chorinę muziką autorė.

Šis pokalbis su mūsų kraštiete – ne tik apie jos gyvenimą ir veiklą už Atlanto, bet ir emigrantės patirtį bei meilę savo gimtinei.

– Kada ir kokie keliai Jus atvedė į JAV?

– Mano vyro mamytė, kuri gyveno Mineapolyje, Minesotos valstijoje, pasiligojo. Mums pasidarė ir per sunku, ir per toli iš Lietuvos vykti jos lankyti, todėl 2000 metais nusprendėme persikelti į Jungtines Amerikos Valstijas, kad galėtume būti šalia. Tačiau vyro mama mūsų taip ir nesulaukė: visai prieš mums atvažiuojant ji mirė.

Kadangi buvome pardavę ir butą, ir bilietus nusipirkę, į Ameriką išskridome. Priežasties važiuoti į Mineapolį jau nebeliko, tad išsitraukėme žemėlapį ir vyras, užmerkęs akis, dūrė pirštu į jį. Pataikė į St. Augustiną, seniausią Amerikos miestą, ir mes čia atvykome.

– Savo muzikinį kelią pradėjote gimtajame Vilkaviškyje. Ar išvykusi į svetimą šalį ir toliau muzikavote?

– Visą gyvenimą užsiėmiau tik muzika. Juokaudama savo studentams dažnai sakau, kad aš nesirinkau muzikos – muzika pasirinko mane. Niekados nesvarsčiau, ką norėčiau daryti, nuo pat mažens galvoje buvo tik muzika.

Muziko kelias nėra ir niekada nebuvo lengvas. Iki šiol atsimenu 12 valandų grojimo sesijas. Teko išsiugdyti labai griežtą discipliną ir režimą.

Į Ameriką atvažiavome liepos mėnesį, o rugpjūčio gale aš jau repetavau su „First Coast Opera“ kompanija, dirigavau operai „Amahl“. Dabar važinėju po pasaulį, dalyvauju muzikiniuose festivaliuose, konferencijose, vedu mokomąsias sesijas – darau viską, kas susiję su choriniu menu. Kartą buvau pakviesta padaryti prezentaciją ir apie Lietuvą.

Esu aplankiusi Kuveitą, Saudo Arabiją (ten teko net ilgiau padirbti), JAE, Tailandą, Indiją, Kiniją. Buvau pakviesta ir į Afriką, tačiau dėl Ebolos viruso pabijojau ten važiuoti. Kitais metais mano kalendoriuje taip pat numatytos išvykos į 12 šalių.

Iš šalies gal atrodo, kad darau kažką ypatingo, tačiau tikrai taip nėra. Aš tiesiog dirbu normalų darbą, mokau žmones dainuoti, diriguoju chorams kaip ir kiti choro dirigentai. Muzikantai visados daug keliauja.

– Papasakokite plačiau apie save, apie savo kūrybinį kelią.

– Kai išvažiavau iš Vilkaviškio, man buvo vos 15 metų. Pradėjau studijuoti tuometinėje J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija). Per stojamuosius egzaminus manęs paklausė, ką noriu mokytis, atsakiau – dainuoti. Man buvo pasakyta, kad dainuoti esu per jauna, nes į vokalinio dainavimo specialybę studentai priimami tik sulaukę 18 metų. Taip pradėjau studijuoti chorinį dirigavimą nieko apie tai iki tol neišmanydama. Bet visur ir visada mane gyvenime lydi sėkmė – patekau pas nuostabiausią dirigavimo dėstytoją Vytautą Žvirblį. Ilgai netruko, ir visam gyvenimui įsimylėjau dirigavimą.

Vėliau chorinio dirigavimo studijas tęsiau Lietuvos muzikos akademijoje, o išvykusi į JAV įgijau magistro ir mokslo daktaro laipsnius.

– JAV tyrinėjote lietuvių tautos ir muzikos santykio problemą, esate išleidusi knygą.

– Knygą „The Lithuanian Choral Tradition: A National Identity through Song“ („Lietuvos chorinė tradicija: nacionalinis identitetas per dainą“) pradėjau rašyti prieš penkerius metus, ją šiais metais išleido viena vokiečių leidykla. Šią knygą vadinu savo meilės kūdikiu.

– Ar palaikote kokius nors profesinius ryšius su Lietuva?

– Profesinius ryšius visados palaikiau. Ir dabar su kolegomis iš Lietuvos pasikeičiame muzika, patirtimi. Kai studijavau, ne vienas bičiulis kopijavo lietuviškas gaidas ir siuntė man į Ameriką. Per rečitalius visados norėdavau į repertuarą įtraukti lietuviškos muzikos.

Lietuvoje nebuvo ir dabar nėra daug videomedžiagos, skirtos vokalinei ar chorinei pedagogikai. Pirkau DVD ir taip pat dalijausi su kolegomis.

Kai rašiau disertaciją, tiesiog buvau sujaudinta, kiek žmonių šoko man padėti. Už pagalbą ypač esu dėkinga buvusiam Prezidento Valdo Adamkaus patarėjui Leonui Narbučiui, kuris, beje, irgi suvalkietis, kilęs iš Kybartų, taip pat – kai kuriems Švietimo ir mokslo ministerijos specialistams, Muzikos akademijos profesoriams ir daugeliui kitų.

– Įdomi būtų Jūsų, kaip emigrantės, patirtis. Kokia ji?

– Man Amerika visados labai patiko. Draugiški ir linksmi žmonės, nuostabi gamta ir jos įvairovė. Šalis yra nepaprastai didelė ir įdomi. Tačiau niekas manęs neparuošė tam, ką teko išgyventi persikėlus ten gyventi. Jaučiausi kaip išrautas medis be šaknų. Išgyvenau didžiulį stresą. Niekur nerasdavau sau ramybės, emocijas raminau maistu, priaugau daug svorio, vėliau antsvorio atsikračiau, tačiau randas pasiliko visam gyvenimui.

Tada supratau, ką teko išgyventi šimtams tūkstančių lietuvių, tarp jų – ir mano vyro šeimai. Aš bent jau savo noru atvažiavau į šį svetimą kraštą, o jie net nežinojo, ar kada nors dar pamatys savo Tėvynę.

Dažnai žmonės Lietuvoje sako, kad pasilikusieji Lietuvoje ar ištremti į Sibirą iškentė tikrą skausmą. Bet ar galima tai pamatuoti? Ar galima lyginti vieno skausmą su kito skausmu? Kartais pagalvoju apie tokius žmones, kaip brolius Biržiškas ar savo uošvį Bronių Jonušą, kuris taip ir nepritapo Amerikoje. Visą gyvenimą iki pat mirties jam niekas daugiau neegzistavo – tik jo muzika ir Lietuva.

– Papasakokite, ką veikiate laisvalaikiu?

– Kuo toliau, tuo labiau dėl kelionių ir darbo aš laisvalaikio neturiu. Anksčiau labai daug laiko praleisdavau skaitydama ir kurdama interneto puslapius. Kažkada buvau aprėpusi daugiau, nei galėjau „sukramtyti“, daugeliu atvejų apleisdavau tai, ką turėdavau padaryti, darydama tai, ką norėjau daryti. Anksčiau verčiau istorinius šaltinius, dainų tekstus, kartu su muzika juos sukeldavau į internetą. Buvau sukūrusi interneto puslapį apie Lietuvą, „blogus“, rašiau istoriniuose forumuose – tik beveik visur anglų kalba. Kad ir kaip būtų gaila, lietuvių, kurie laisvai mokėtų anglų kalbą ir aktyviai dalyvautų internetinėse diskusijose, anksčiau nebuvo daug. Man labai patinka save tobulinti ir išmokti ko nors naujo, tad dirbau keliais frontais. Dabar tokiems dalykams neturiu nei noro, nei laiko. Turbūt perdegiau.

Jei turiu vasarą daugiau laiko, savanoriauju gyvūnų prieglaudos namuose. Abu su vyru labai mylime gyvūnus, todėl kai tik atsiranda proga, važiuojame į prieglaudą ir kiek galėdami padedame, paremiame finansiškai. Artimai bendrauju ir su Lietuvos „Gyvūnų namų“ organizacija.

– Ar dalyvaujate Amerikos lietuvių veikloje?

– Labai mažai. Matote, ten, kur mes gyvenome, nebuvo nė vieno lietuvio. Veliau aš mokiausi dviejuose universitetuose, viename iš jų (The University of Florida) 4 metus dėsčiau, bet jokių ryšių su lietuviais neturėjau. Tik kol rašiau disertaciją, buvau įsidarbinusi Palm Byčo miesto vidurinėje mokykloje ir tik ten sužinojau apie didelę Floridos lietuvių bendruomenę. Buvau nuvažiavusi į keletą vakaronių, bet kažkodėl manęs tenai netraukė. Žinote, kai esi Lietuvoje, pasirenki, su kuo bendrauti, o išeivijoje bendrauji su tais, kurie ten yra. Toje bendruomenėje man trūko lietuviškos dvasios. Visiems labiau rūpėjo patogiai įsikurti Amerikoje, nei išlaikyti savo lietuviškas šaknis.

– Ar dažnai grįžtate į gimtinę? Kokią Jūs matote Lietuvą?

– Pastaruoju metu į Lietuvą grįžtu bent kartą per metus. Lietuva mane traukia kaip magnetas. Niekur nesijaučiu geriau kaip savo gimtinėje. Lietuva yra mano namai. Kad ir kur būčiau, paklausta visados atsakau, jog aš esu iš Lietuvos. Mano galvoje ir kalbose visados sukasi mintis, kad ne Lietuvoje aš tik laikinai.

Vydūnas buvo teisus, kai sakė, kad žmogus yra laimingiausias gyvendamas ten, kur yra gimęs. Svajoju, kada galėsiu sugrįžti namo. Ir žinau, jog mano svajonės išsipildys, nes jos visados išsipildo. Lietuva man brangiausia, bet gerai suprantu, kad lengva ją mylėti iš toli. Žinau, kaip yra dabar nelengva Lietuvoje, ir užtruks dar daug metu, kol valstybė visiškai atsistos ant kojų. Jei žiūrėtume iš istorinės perspektyvos, tai Lietuvą galėtume palyginti su daug iškentusio žmogaus kūnu – muštu, kankintu, smaugtu, žaizdotu... Nereikia norėti, kad tas kūnas per naktį atsigautų. Labiausiai dabar Lietuvai reikia žmonių, kurie ją be išlygų mylėtų. Man didelis džiaugsmas, jog tokių žmonių atsiranda vis daugiau.

Kiek daug galima padaryti, kai nėra rūpinimosi vien savo asmeniniais interesais, pvz.: „O kas man iš to?“ Painioti Tėvynės sąvoką su materialine gerove – argi tai meilė Lietuvai? Tai yra meile sau ir nieko daugiau. Geriau pirmiau paklauskime savęs, ne ką man gali duoti Tėvynė, bet ką tu jai gali duoti, kuo gali būti jai naudingas.

Gal kai kam ir pompastiškai ar nenatūraliai nuskambės mano mintis, bet tik būdama toli nuo namų aš iki sąnarių skausmo supratau, kad myliu Lietuvą. Taip kartais norisi priminti sau ir visiems Lietuvos himno eilutes: „Vardan tos Lietuvos...“

– Ką norėtumėte palinkėti „Santakos“ skaitytojams, savo krašto žmonėms?

– Šiais neramiais laikais norėčiau visiems palinkėti santarvės, meilės ir būti vieni kitiems geresniems. Nemušti vaikų ir nepririšti šunų!






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas