„Santaka“ / Vilkaviškyje susitiko Mažojo Unguto gyventojai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-05-26 17:30

Dalinkitės:  


Dauguma jų augo ir brendo Mažajame Ungute. Kai kurie po daugelio metų pirmąkart susitiko Vilkaviškyje.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Vilkaviškyje susitiko Mažojo Unguto gyventojai

Birutė NENĖNIENĖ


Vilkaviškiečių tremtinių seserų Reginos Neiberkienės ir Zitos Vaškevičienės (buvusių Kulbokaičių iš Būdviečių kaimo) ir jų svainio Juozo Olekos iniciatyva praeitą šeštadienį Vilkaviškyje susitiko tremtiniai, apie dešimtį savo gyvenimo metų praleidę Krasnojarsko srities Mansko rajono gyvenvietėje Mažajame Ungute. Iš Lietuvos – Šakių, Varėnos, Anykščių bei Vilkaviškio rajonų – jie buvo ištremti tą pačią, 1948 metų gegužės 22 dieną.

Tremtiniai savo susitikimą ir negrįžusių bei mirusių atminimą pirmiausia palaimino dalyvaudami šv. Mišiose Katedroje, paskui ilgai bendravo parapijos salėje. Organizatoriai apgalvojo ir smulkiausias renginio detales. Ant didžiulio torto pavaizdavo Sibiro upę Maną, prie kurios glaudėsi Mažasis Ungutas. Salę papuošė Sibiro simboliu berželiu, prie jo pastatė nedidelę trispalvę, kurią išsaugojo nuo pirmojo Mažojo Unguto gyventojų susitikimo. Reginos Neiberkienės rūpesčiu jis buvo surengtas 1988 metais Ožkabaliuose.

Į šiemetinį susitikimą, apie kurį organizatoriai pradėjo galvoti prieš porą mėnesių, atvyko beveik šimtas žmonių. Vaikai, anūkai, net tie, kurie apie Sibirą žino tik iš pasakojimų, savo tėvus, senelius atvežė iš Klaipėdos, Kauno, Anykščių, Elektrėnų, kitų vietų. Iš tremties grįžę ne visi turėjo teisę apsigyventi savame krašte, todėl gyvena išsisklaidę po Lietuvą.


Vilkaviškyje susirinkusiems tremtiniams nerūpėjo politikuoti ar aptarinėti šiandienos gyvenimo trūkumus. Kelias valandas juos vienijo bendri išgyvenimai, vaikystės ir jaunystės prisiminimai.

Dauguma lietuvių Mažajame Ungute kartu baigė keturias klases, vėliau lankė mokyklą Didžiajame Ungute, kartu pjovė mišką, plukdė sielius... Atvyko nemažai žmonių, kurie nuo 1958–1959 metų nebuvo matęsi.

Vilkaviškyje, vieni kitus iškart stebėję iš tolo, netruko atpažinti iš žiburiuojančių akių arba išsiaiškinę, kuriuose barakuose, su kuo gyveno. Vieni atsivežė padidintų Sibiro laikų nuotraukų, kiti – filmuotą medžiagą iš jau Atgimimo metų ekspedicijos tremties vietomis. Tačiau visa, kas brangiausia, saugoma kiekvieno širdies kertelėje. „Laiko pakeisti negalėjome, nugyvenome tą tarpsnį, kurį lėmė likimas, prisiminimuose iškyla tai, kas mieliausia, gražiausia. Nelabai svarbu dabartinės pavardės, užimami postai. Tik kalbėjomės ir verkėme, žiūrinėjome nuotraukas, kurios mums yra kaip draugiško sugyvenimo relikvija“, – nesuvaldydama susitikimo džiaugsmo ašarų pasakojo Regina Neiberkienė.

Tomis 1948-ųjų gegužės dienomis ore kaip dabar tvyrojo žydinčių alyvų kvapas. Didelė dalis ūkininkų, kurie prievarta paliko pradedančius plaukėti javų laukus bei visą turtą, į nežinią išvyko su keliais ryšulėliais ir mažais vaikais, nesulaukė šių susitikimų. Kiti – garbaus amžiaus, negalių spaudžiami jau negali atvykti.


„Bet kol mūsų karta gyva, kol esame, kol pajėgiame, norime susitikti“, – sakė Regina Neiberkienė.

Dalis buvusių Mažojo Unguto tremtinių atvyksta į kasmetinius susitikimus Ariogaloje, tačiau ten „prapuola“ tarp daugumos ir pritrūksta laiko išsikalbėti arba patylėti, prigludus prie jaunystės draugo peties. Šio susitikimo įspūdžių įkvėpti besiskirstydami žmonės sakė norintys dažniau bendrauti. Kitą panašų susibūrimą galvojama sukviesti po dvejų metų.



Publikuota: 2006-05-26 17:30:29

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai