|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2006-05-26 17:30
Dauguma jų augo ir brendo Mažajame Ungute. Kai kurie po daugelio metų pirmąkart susitiko Vilkaviškyje.Romo ČĖPLOS nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Tremtiniai savo susitikimą ir negrįžusių bei mirusių atminimą pirmiausia palaimino dalyvaudami šv. Mišiose Katedroje, paskui ilgai bendravo parapijos salėje. Organizatoriai apgalvojo ir smulkiausias renginio detales. Ant didžiulio torto pavaizdavo Sibiro upę Maną, prie kurios glaudėsi Mažasis Ungutas. Salę papuošė Sibiro simboliu berželiu, prie jo pastatė nedidelę trispalvę, kurią išsaugojo nuo pirmojo Mažojo Unguto gyventojų susitikimo. Reginos Neiberkienės rūpesčiu jis buvo surengtas 1988 metais Ožkabaliuose. Į šiemetinį susitikimą, apie kurį organizatoriai pradėjo galvoti prieš porą mėnesių, atvyko beveik šimtas žmonių. Vaikai, anūkai, net tie, kurie apie Sibirą žino tik iš pasakojimų, savo tėvus, senelius atvežė iš Klaipėdos, Kauno, Anykščių, Elektrėnų, kitų vietų. Iš tremties grįžę ne visi turėjo teisę apsigyventi savame krašte, todėl gyvena išsisklaidę po Lietuvą. Vilkaviškyje susirinkusiems tremtiniams nerūpėjo politikuoti ar aptarinėti šiandienos gyvenimo trūkumus. Kelias valandas juos vienijo bendri išgyvenimai, vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Dauguma lietuvių Mažajame Ungute kartu baigė keturias klases, vėliau lankė mokyklą Didžiajame Ungute, kartu pjovė mišką, plukdė sielius... Atvyko nemažai žmonių, kurie nuo 1958–1959 metų nebuvo matęsi. Vilkaviškyje, vieni kitus iškart stebėję iš tolo, netruko atpažinti iš žiburiuojančių akių arba išsiaiškinę, kuriuose barakuose, su kuo gyveno. Vieni atsivežė padidintų Sibiro laikų nuotraukų, kiti – filmuotą medžiagą iš jau Atgimimo metų ekspedicijos tremties vietomis. Tačiau visa, kas brangiausia, saugoma kiekvieno širdies kertelėje. „Laiko pakeisti negalėjome, nugyvenome tą tarpsnį, kurį lėmė likimas, prisiminimuose iškyla tai, kas mieliausia, gražiausia. Nelabai svarbu dabartinės pavardės, užimami postai. Tik kalbėjomės ir verkėme, žiūrinėjome nuotraukas, kurios mums yra kaip draugiško sugyvenimo relikvija“, – nesuvaldydama susitikimo džiaugsmo ašarų pasakojo Regina Neiberkienė. Tomis 1948-ųjų gegužės dienomis ore kaip dabar tvyrojo žydinčių alyvų kvapas. Didelė dalis ūkininkų, kurie prievarta paliko pradedančius plaukėti javų laukus bei visą turtą, į nežinią išvyko su keliais ryšulėliais ir mažais vaikais, nesulaukė šių susitikimų. Kiti – garbaus amžiaus, negalių spaudžiami jau negali atvykti. „Bet kol mūsų karta gyva, kol esame, kol pajėgiame, norime susitikti“, – sakė Regina Neiberkienė. Dalis buvusių Mažojo Unguto tremtinių atvyksta į kasmetinius susitikimus Ariogaloje, tačiau ten „prapuola“ tarp daugumos ir pritrūksta laiko išsikalbėti arba patylėti, prigludus prie jaunystės draugo peties. Šio susitikimo įspūdžių įkvėpti besiskirstydami žmonės sakė norintys dažniau bendrauti. Kitą panašų susibūrimą galvojama sukviesti po dvejų metų. Publikuota: 2006-05-26 17:30:29 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|