„Santaka“ / Sodininkas iš Izraelio giminės pėdsakus rado Vilkaviškyje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-12-23 17:46

Dalinkitės:  


Izraelietis Ralfas Selindžeris, ieškodamas savo protėvių pėdsakų, atskleidė daug faktų apie Vilkaviškyje gyvenusius žydus.

Nuotr. iš asmeninio archyvo


Sodininkas iš Izraelio giminės pėdsakus rado Vilkaviškyje

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Jau gerą dešimtmetį Vilkaviškyje lankosi Jordanijos pasienyje gyvenantis izraelietis Ralfas Selindžeris. Jis išnaršė ir aprašė vietinius žydų kapus, o dabar kasmet stengiasi susitikti su rajono mokiniais, pasakodamas apie žydus – žmones, kurie kažkada buvo mūsų miesto dalimi ir gyveno greta mūsų senelių.

Londone gimęs ir daugelį metų Naujojoje Zelandijoje mokytojavęs žmogus, prieš gerą trisdešimtmetį pradėjo ieškoti savo giminės šaknų. Sekdamas protėvių pėdomis, jis atsidūrė Vilkaviškyje, kur jų buvimo faktus liudijo tik kapinėse rastas antkapis. Ralfas Selindžeris užsidegė noru atkurti savo giminės, o kartu – ir Vilkaviškyje gyvenusių žydų istoriją.

Skaitytojams siūlome pokalbį su Kfar Ruppin kibuce gyvenančiu sodininku, neretu mūsų miesto svečiu Ralfu SELINDŽERIU.

– Kas privertė Jus susidomėti savo giminės istorija?

– Pradėsiu nuo pradžių. Dar 1982 m., praėjus dviem savaitėms nuo mano pirmosios dukters Ramos gimimo, aš atsidūriau pirmojo Libano karo kovotojų gretose. Tuomet supratau, koks trapus yra gyvenimas, ir susimąsčiau, ką aš paliksiu po savęs. Mano tėvai, pabėgėliai iš nacistinės Vokietijos, nieko nebuvo pasakoję apie mūsų šeimą. Mane tiesiog kankino tai, kad tėvas, miręs, kai man sukako treji, paliko didžiulę tuštumą mūsų giminės praeities vietoje.

Grįžęs namo po karo pradėjau savo praeities paieškas. Tais laikais nebuvo kompiuterių nei interneto. Teko parašyti šimtus laiškų. Lėtai, bet užtikrintai aš pradėjau rinkti savo šeimos istorijos daleles. Laikiausi vienos iš pagrindinių taisyklių – kalbėjausi su senais šeimos nariais. Tuomet ir pasipylė didžiulis informacijos srautas. Pasirodo, kad aš net turiu pusseserę, kuri gyvena Graikijoje!

Po truputį mūsų praeitį dengęs šydas nukrito ir aš galėjau pradėti dėlioti savo šeimos medį net nuo 1732 metų.

– Taigi takas, kuriuo sekėte paskui protėvius, atvedė į Vilkaviškį?

– Būtent taip atradau savo šeimos ištakas. Mano protėviai buvo kilę iš mažo kaimelio Vakarų Lenkijoje, iš kur buvo išvaryti po pirmojo Lenkijos padalijimo 1772 m. Tada jie įsikūrė Lomžoje, paskui – Vilkaviškio apylinkėse ir galiausiai jų kelionė tęsėsi nuo Rusijos imperijos per Rytų Prūsiją į Berlyną.

Iki 2004 mano šeimos genealoginiame medyje, kurį aš gavau iš savo motinos, buvo tik 14 vardų. Dabar jis yra pilnas „žiedų“ – apie 3,5 tūkst. žmonių vardų! Jaučiau, kad pasiekiau tiek, kiek buvo įmanoma, ir dabar jau atėjo laikas užbaigti šį projektą... Bet kaip? Nusprendžiau, jog tinkamiausias būdas – tai aplankyti visus tuos miestus ir kaimus, kur Selindžeriai gyveno dar nuo 1732 m.

– Ar nebaisu buvo leistis į tolimą ir nežinomą kelionę?

– Vienas keliauti nenorėjau, tad įkalbėjau savo vyriausiąją dukrą Ramą, kad ji mane lydėtų. Mainais kelionės pabaigoje pažadėjau sustoti apsipirkti Berlyne.

Pradėjome kelionę nuo Varšuvos, tada aplankėme Lomžą, Suvalkų, Vilkaviškio kraštą, vietas, kur kažkada buvo Rytų Prūsija, ir galiausiai atsidūrėme Krajankos miestelyje Vakarų Lenkijoje. Tikslas buvo ne atrasti naujos medžiagos genealoginiam medžiui, o tiesiog kvėpuoti tuo pačiu oru ir matyti tai, ką kažkada matė mano protėviai.

– Ar pavyko rasti duomenų apie savo giminaičius, sužinoti, kas jie buvo?

– Dabar nėra taip paprasta sužinoti, ką Selindžeriai veikė Vilkaviškyje, nes beveik visi įrašai buvo sunaikinti. Aptikau tik jų fragmentus. Pavyko rasti 1826 ir 1866 metų mokesčių mokėtojų sąrašus. Ankstesniuose Selindžeriai neminimi, bet 1866 m. šeima figūravo, kaip turinti laikrodžių remonto dirbtuves.

Dvi šeimos, kurios gyveno Vilkaviškyje jau XX amžiuje, buvo turtingi medienos pirkliai. Kiti – padieniai darbininkai. Turtingieji Selindžeriai 1920 m. pabaigoje išvyko į Ameriką, o kita šeima buvo nužudyta Vilkaviškyje 1941 m.

– O kas dabar Jums yra šeima ir ką veikia dabartiniai Selindžeriai?

– Gyvename savo krašte, turime tris vaikus: 32 metų Ramą, trisdešimtmetį Udį ir 26 metų Danią. Rama ištekėjusi ir turi du vaikus. Mes esame labai laimingi ir dėkingi, kad gyvename taip gerai, todėl stengiamės padėti kitiems ir į savo šeimą priimti vaikų, kuriems pasisekė mažiau. Buvome įsivaikinę dabar jau savarankiškais tapusius jaunuolius Aviam ir jo brolį Michaelį iš Kolumbijos.

Visi dirbame. Turime sodus, kurie yra pagrindinis pajamų šaltinis. Auginame žuvis.

– Turite tiek darbo namuose, tad kodėl viską metėte, kad vėl aplankytumėte būtent Vilkaviškį?

– Iš šios kelionės mano atmintyje labiausiai įstrigo du dalykai. Selindžeriai gyveno mažame Lietuvos mieste Vilkaviškyje maždaug nuo 1804 metų. Vėliau ten jokių žydų buvimo ženklų jokie dokumentai neliudija. O štai Berlyne radau šūsnį Sachsenhauseno koncentracijos stovyklos įrašų, kur mano tėvas buvo įkalintas 1938–1939 metais.

Kai grįžau į Izraelį, man ramybės nedavė mintis apie visiškai nuo žemės paviršiaus tiesiog staiga „dingusią“ Vilkaviškio žydų bendruomenę ir dokumentus, kurie buvo lengvai prieinami Berlyne. Kur dingo 3,5 tūkst. Vilkaviškyje gyvenusių žydų, kas jiems atsitiko? Kaip jie gyveno ir kaip mirė? Jaučiau, kad jei aš nebandysiu atrasti atsakymų į šiuos klausimus, atminimas apie juos bus palaidotas amžiams...

Taigi, kai šeimos medis buvo daugmaž baigtas, atėjo laikas išsklaidyti istorijos miglas Vilkaviškio žydų bendruomenės gyventu laikotarpiu.

– Tad nuo ko pradėjote „sklaidyti“ istorinį rūką?

– Pirmiausia čia susiieškojau žydų kapines, kuriose buvo begalė informacijos, iškaltos antkapiuose. Radau ir kompanioną – mokslininką genetiką Veiną Frenkelį iš Bar Harboro Meino valstijoje, JAV. Kartu mes atvykome skaityti ir užrašinėti Vilkaviškio žydų kapinėse įamžintų pavardžių.

Kreipiausi ir į Vilkaviškio krašto muziejaus direktorių Antaną Žilinską klausdamas, ar jis neturi informacijos apie Vilkaviškio žydus. Deja, atsakymas buvo neigiamas.

Tačiau aš aptikau, kad vieno išeivijos muziejaus Tel Avive archyvuose yra net 3 fotografijų albumai, dovanoti Vilkaviškio gyventojų, kurie lankėsi Izraelyje.

– Ką Jums atskleidė Vilkaviškio žydų kapinės?

– Pirmoji diena šiose kapinėse buvo tiesiog katastrofa. Aš neįvertinau Lietuvos klimato sąlygų, kur vasarą viskas apauga žaluma. Mano apsilankymo metu kapinės skendėjo augalų džiunglėse, mat ši vieta buvo nepaliesta žmogaus rankos gal 60 metų.

A. Žilinsko ir miesto seniūno iniciatyva jau kitą dieną kapinės pradėtos valyti. Atsiųsti darbininkai penkias dienas kuopė kapines. Mes su Veinu kartu valėme, fotografavome ir aprašėme per 200 žydų kapų. Du tokioje vietoje besiblaškantys užsieniečiai, besitaškantys skutimosi putomis (beje, tai puikus būdas išryškinti užrašus ant apsamanojusių antkapių), atkreipė į save šalies žurnalistų dėmesį ir mes tapome vietos „įžymybėmis“.

– Ar toks viešumas Jums nebuvo įkyrus ir kaip baigėsi visa ši istorija?

– Istorija dar nesibaigė, ji tebesitęsia. Kiekvienais metais aš stengiuosi sugrįžti į Vilkaviškį.

Dabar, kai surinkau šitiek daug informacijos apie žydų gyvenimą Vilkaviškyje, mano misijos dalimi tapo jaunosios kartos švietimas, skleidžiant žinią apie jų gimtojo miesto istoriją.

Apsidžiaugiau gavęs piešinių, kuriuos nupiešė vietiniai vaikai minint Holokausto Lietuvoje dieną. Iš šių darbelių matyti, kad jų supratimas apie kažkada šalia gyvenusių žydų likimą tapo daug gilesnis.

O viešumas mums atvėrė rajono mero duris. Jis pakvietė susitikti, ir aš atvežiau šūsnį padidintų prieškario meto nuotraukų. Jos sulaukė didžiulio gyventojų susidomėjimo.

Vėliau aš dar gilinau savo tyrimus ir geriausią atrastą medžiagą paskelbiau interneto svetainėje www.jewishvilkaviskis.org. Joje sudėta viskas, ką pavyko man rasti ieškant savo giminės šaknų, ir ne tik...






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas