|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Laisvalaikis
|
|
|
Arklio metai jau traukiasi, bet šio gyvūno iš lietuvio gyvenimo - neišguisi...
Jau trečias šimtmetis, kai Sartų ežero, o vėliau - jo pakrantėje esančio hipodromo ledą skelia žirgų kanopos. Lenktynės, kaip ir eiklieji žirgai bei juos vadeliojantys sportininkai, apipinti įvairiomis legendomis, perduodamomis irgi jau ne vieną šimtmetį.
Iš lūpų į lūpas sklindančios lenktynių sakmės neįsivaizduojamos be renginį ir reginį kūrusių žmonių, kurių sumanumas, nuoširdus triūsas irgi tapo legenda.
Kol varžybų organizacinis komitetas, rengdamasis svarbiausiam žiemos sporto įvykiui dar kuria 2015 metų vasario 7-osios lenktynių scenarijų, metų didžiųjų švenčių išvakarėse prisiminkime du vyrus iš nemažo būrio gyvųjų Sartų legendų.
„Kaip šiandien prisimenu tą 1972-ųjų vasarį, nuo kuriuo štai jau daugiau nei 40 metų nepraleidžiu nė vienų žirgų lenktynių ant ledo. Likimas lėmė, kad nuo 1973 iki 2008 metų buvau vienu iš pagrindinių organizatorių ir vadovavau teisėjų kolegijai, – pasakoja viena iš Sartų gyvųjų legendų, buvęs vyriausiasis lenktynių ant Sartų ežero ledo teisėjas Stasys Svetlauskas. – Jei visus įspūdžius sudėčiau krūvon, didelė, graži knyga išeitų...“
S. Svetlauskui, regis, brangiausi tie laikai, kai lenktynės buvo neįsivaizduojamos, kad jos vyktų ne ant Sartų ežero ledo.
„Prisimenu, kiek būdavo kinkų drebulio, kol pasibaigdavo varžybos ir kol minios laimingai pasiekdavo krantą. Tik tada prasidėdavo mūsų, organizatorių šventė, “ – šypsodamasis pasakoja veteranas.
Sartų lenktynės – vienas iš nedaugelio renginių, kuriems ypatingą dėmesį skirdavo tuometinė valdžia. Ypač tas dėmesys sustiprėjo, kai jos buvo paskelbtos respublikinėmis ir kai vėl atgijo varžybas lydinčios bei neatskiriamu jų atributu tapusios mugės, į kurias suveždavo krūvas gražiausių riestainių, didžiules rinkes dešrų, kalnus sūrių, o lenktynių išvakarėse miestelio rimtį gerokai sutrikdydavo sutartinai skerdžiamų kiaulių žviegimas.
„Už lenktynių organizavimą pagal seną tradiciją kasmet būdavo atsakinga Žemės ūkio ministerija ir vietos savivaldybė (ankstesniais laikais – vykdomasis komitetas), – prisimena S. Svetlauskas. – Tačiau ministerija ir jos darbas rengiant lenktynes kasmet atsidurdavo ir po Lietuvos Ministrų Tarybos padidinamuoju stiklu. Prisimenu, kartą dar gerokai prieš lenktynes, į Dusetas atvažiuoja Ministrų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Ksaveras Kairys. Braunamės mes per Sartų ežero pakrančių karklynus, žvelgiame į Dusetų miestelio pakraščius. Vaizdas toks nykus – nors verk. Į gatvę – namų fasadai, o į ežero pusę – gyvulių tvarteliai ir sukrypę, vos ne eile išrikiuoti, surūdijusiom skardom apkalti lauko tualetai.“
Tai krito ne tik į aukšto svečio akį, bet ir į širdį. Po poros metų, su vietinės valdžios pagalba, labiausiai akį gadinusioje vietoje iškilo du aštuonbučiai namai, o į juos persikėlė labiausiai suklypusių bakūžių gyventojai. Neliko akis badančių lauko tualetų, imta tvarkyti pakrantę.
Kad žiūrovams būtų patogiau stebėti lenktynes, užsimota Sartų ežere pastatyti tribūnas, po kuriomis vasarą galima būtų įrengti pavėsį teikiančią valčių prieplauką. Tribūnos ežere prie Dusetų miestelio stovi ir šiandien, tačiau ar daugelis žino, kad jas laiko net 14 metrų ilgio poliai? Toje vietoje vandens gylis – ne daugiau 6 metrų, tačiau dar tiek pat metrų – tūkstantmečio Sartų ežero dumblas...
S. Svetlauskui į atmintį labiausiai įstrigusios ne tiek pačios lenktynės, kiek pasirengimas joms, kurį lydėjo bemiegės naktys. Ypač sunkiai prognozuojami buvę orai. Žiūrėk, visa lenktynių trasa jau pavyzdingai išvalyta, jau kruopščiai pasirengta varžyboms. Tačiau tyčia netyčia jau į pačią pavakarę kad apsiniauks pilkai dangus, kad pakils kažkur nuo Daugpilio juodas debesis ir kad pažers sniego ant Sartų ledo... Visas savaitės darbas šuniui ant uodegos. Vėl – viską iš naujo, o laiko belikę – valandos, ne para. O dar prisiminus, kad pradžioje lenktynių trasa valyta tik arkliais, pakinkius juos į specialiai trasos valymui sukonstruotus „ožius“, kurių noragai sluoksnis po sluoksnio stumdavo sniegą į trasos pakraščius.
„Iš kur tiek entuziazmo tada radosi? – stebisi ir ieško atsakymo S. Svetlauskas. – Matyt, tik todėl, kad kaip žiemos žirgų sporto šventę įvertino vienas aukštas svečias, tvirtinęs, jog šalyje yra tik dvi nacionalinės šventės – tai dainų šventė ir žirgų lenktynės ant ledo“. šalyje yra tik dvi nacionalinės šventės – tai dainų šventė ir žirgų lenktynės ant ledo
Pradėjus valyti sniegą traktoriais darbas neregėtai paspartėjęs, tačiau ir baimės gerokai prisidėję. „Buvo įlūžę ir traktoriai, tačiau, laimei, į dugną nenugarmėjo nė vienas“, – džiaugiasi pašnekovas.
S. Svetlauskui regis daugiausia nepamirštamų įspūdžių bus palikusios ne pačios lenktynės, jų azartas, o džiaugsmas matant nenuėjusias veltui rengėjų pastangas ir patenkintus dienos įspūdžiais areną paliekančius svečius.
„Lenktynėse per tiek metų mačiau daug labai aukšto rango svečių – ministrų, kosmonautų, rašytojų ir net prezidentų. Didžiausią įspūdį man bus palikęs jau išėjęs Anapilin Prezidentas Algirdas Brazauskas. Jis atvykdavo kasmet ir gyvai domėjosi ne tik renginiu, bet ir stengėsi pabūti arčiau žmonių, išgirsti jų džiaugsmus ir rūpesčius“, – prisimena S. Svetlauskas. – Dar gerokai iki Lietuvos nepriklausomybės atstatymo A. Brazauskas į Sartus veždavosi po 3 tūkstančius rublių savo santaupų. Pasiteiraudavo organizatorių, kam jis dar galėtų įsteigti kokį savo, grynai asmeninį prizą, o dažniausiai tiesiog klausdavo, kuriam iš dalyvių labiausiai būtų pravartūs tie jo asmeniniai pinigai. Vėliau Prezidentas rublius iškeitė į litus“.
***
„Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad visas mano gyvenimas neatsiejamas nuo žirgų. Nuveikėme išties nemažai, o dabar jau kita karta tęs mūsų pradėtus darbus“, – jaukiuose namuose likus tik porai mėnesių iki kelionės į Anapilį kalbėjo nusipelnęs Lietuvos treneris, LTOK garbės narys, žinomas teisėjas, teisėjavęs ir 1980-ųjų Olimpinėse žaidynėse Maskvoje, Mečislovas Preišegolavičius.
Jis buvo tikra Lietuvos žirginio sporto legenda, pamėgtam darbui, o kartu ir didžiajam gyvenimo pomėgiui, atidavusi penkis dešimtmečius. Visą laiką jis buvo kartu su žirgais, šio sporto šakos treneriais ir raiteliais, žinojo visus federacijos vingius ir posūkius, pergales ir širdį aitrinusius skaudesnius pralaimėjimus. Iš pradžių darbavosi „Nemuno“ sporto draugijoje, kuri vienintelė Lietuvoje globojo šią sporto šaką ir kur M. Preišegolavičius buvo atsakingas būtent už žirginį sportą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jis perėjo dirbti į Lietuvos žirginio sporto sąjungą, kuri vėliau buvo perorganizuota į federaciją.
„Manau, daugelio dabar keikiamais sovietiniais laikais mūsų sporto šaka išgyveno itin gerus laikus. Buvo pastatyta daug sporto bazių, Lietuvos raiteliai dalyvaudavo tarptautinėse varžybose, žiūrovai plūste plūsdavo į varžybas, – prisiminė šios sporto veteranas, teigęs, jog jo pamėgtas sportas buvo tapęs nacionaline sporto šaka. Ne veltui Sartų lenktynių laimėtojams, įvykdžiusiems nustatytus normatyvus, buvo suteikiami Lietuvos sporto meistrų vardai. Visa tai skatino jaunimą domėtis žirgais, kurių atvaizdas nuo seno puošia svarbiausias šalies tautines ir valstybines regalijas, kurie apdainuoti liaudies dainose, gyvi legendose ir padavimuose.
M. Preišegolavičius sakė, jog į jo atmintį labiausia įsirėžęs 1972-ųjų vasario pirmasis penktadienis, kai jis kartu su pagarsėjusiu dar vienu žirginio sporto mohikanu S. Svetlausku lenktynių išvakarėse pirmą kartą apsilankė Dusetose. Ar galėjo kas tuomet prognozuoti, jog abu šie vyrai taps garsiųjų žirgų lenktynių simboliu, be kurių ištisus keturis dešimtmečius bus tiesiog neįsivaizduojama ši žiemos sporto šventė?
„Niekada neišblės tas pirmasis įspūdis, – pirmąją savo Sartų šventę prisiminė Mečislovas. – Išaušo gražus, nors ir labai šaltas šeštadienio rytas. Atrodė, jog visi keliai Dusetų link susiliejo į vientisą margą juostą. Specialia atributika padabinti automobiliai iš Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos, net pajūrio miestelių ir kaimų užtvindė kelius į šį mažą Aukštaitijos miestelį. O Dusetų gatvėse buvo keblu prasilenkti su kvieslių rogėmis, įvairiais persirengėliais, muzikantais, dūdų maršu kviečiančiais arčiau lenktynių arenos. Nors iki varžybų pradžios dar buvo likusios pora gerų valandų, Dusetos dūzgė nelyginat vasaros bičių spiečius. O ir pačios lenktynės buvo tokios, kokių verta ir šiandien pavydėti. Laukdami signalo startui nekantraudami trypė 110 žirgų ir per aštuonias dešimtis jų važnyčiotojų.“
Mečislovas slapta audė svają apie solidžią prisiminimų knygą, kurioje būtų sudėtos ne tik atmintin labiausiai įstrigusios lenktynės, bet ir spalvingos jų peripetijos. Nepaisant, jog įstabiausią istoriją, kaip teigė pašnekovas, rašo žmonės – tikri šios srities specialistai, entuziastai. M. Preišegolavičius didžiausia laime laikė jam tekusią garbę sutikti ir iš arti pažinti daugelį tokių, kurių vardai ir laimėjimai įrašyti į šios unikalios žiemos žirginio sporto šventės istoriją.
Sunku pamiršti tokių meistrų, kaip pirmasis Lietuvos žirginio sporto meistras Alfredas Žarnauskas, Pranas Navalinskas, kurio unikalioje trofėjų kolekcijoje – net 214 iškovotų prizų, Iva Kostigovas, kuris ledo taku skriejo ir gerokai perkopęs solidų 80-mečio jubiliejų, startus ir jų iškovotas įstabias pergales, dar gyvas daugelio atmintyje.
Jau trečias šimtmetis, kai Sartų ežero, o vėliau - jo pakrantėje esančio hipodromo ledą skelia žirgų kanopos. Lenktynės, kaip ir eiklieji žirgai bei juos vadeliojantys sportininkai, apipinti įvairiomis legendomis, perduodamomis irgi jau ne vieną šimtmetį. |
Iš lūpų į lūpas sklindančios lenktynių sakmės neįsivaizduojamos be renginį ir reginį kūrusių žmonių, kurių sumanumas, nuoširdus triūsas irgi tapo legenda.
Kol varžybų organizacinis komitetas, rengdamasis svarbiausiam žiemos sporto įvykiui dar kuria 2015 metų vasario 7-osios lenktynių scenarijų, metų didžiųjų švenčių išvakarėse prisiminkime du vyrus iš nemažo būrio gyvųjų Sartų legendų.
„Kaip šiandien prisimenu tą 1972-ųjų vasarį, nuo kuriuo štai jau daugiau nei 40 metų nepraleidžiu nė vienų žirgų lenktynių ant ledo. Likimas lėmė, kad nuo 1973 iki 2008 metų buvau vienu iš pagrindinių organizatorių ir vadovavau teisėjų kolegijai, – pasakoja viena iš Sartų gyvųjų legendų, buvęs vyriausiasis lenktynių ant Sartų ežero ledo teisėjas Stasys Svetlauskas. – Jei visus įspūdžius sudėčiau krūvon, didelė, graži knyga išeitų...“
S. Svetlauskui, regis, brangiausi tie laikai, kai lenktynės buvo neįsivaizduojamos, kad jos vyktų ne ant Sartų ežero ledo.
„Prisimenu, kiek būdavo kinkų drebulio, kol pasibaigdavo varžybos ir kol minios laimingai pasiekdavo krantą. Tik tada prasidėdavo mūsų, organizatorių šventė, “ – šypsodamasis pasakoja veteranas.
Sartų lenktynės – vienas iš nedaugelio renginių, kuriems ypatingą dėmesį skirdavo tuometinė valdžia. Ypač tas dėmesys sustiprėjo, kai jos buvo paskelbtos respublikinėmis ir kai vėl atgijo varžybas lydinčios bei neatskiriamu jų atributu tapusios mugės, į kurias suveždavo krūvas gražiausių riestainių, didžiules rinkes dešrų, kalnus sūrių, o lenktynių išvakarėse miestelio rimtį gerokai sutrikdydavo sutartinai skerdžiamų kiaulių žviegimas.
„Už lenktynių organizavimą pagal seną tradiciją kasmet būdavo atsakinga Žemės ūkio ministerija ir vietos savivaldybė (ankstesniais laikais – vykdomasis komitetas), – prisimena S. Svetlauskas. – Tačiau ministerija ir jos darbas rengiant lenktynes kasmet atsidurdavo ir po Lietuvos Ministrų Tarybos padidinamuoju stiklu. Prisimenu, kartą dar gerokai prieš lenktynes, į Dusetas atvažiuoja Ministrų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Ksaveras Kairys. Braunamės mes per Sartų ežero pakrančių karklynus, žvelgiame į Dusetų miestelio pakraščius. Vaizdas toks nykus – nors verk. Į gatvę – namų fasadai, o į ežero pusę – gyvulių tvarteliai ir sukrypę, vos ne eile išrikiuoti, surūdijusiom skardom apkalti lauko tualetai.“
Tai krito ne tik į aukšto svečio akį, bet ir į širdį. Po poros metų, su vietinės valdžios pagalba, labiausiai akį gadinusioje vietoje iškilo du aštuonbučiai namai, o į juos persikėlė labiausiai suklypusių bakūžių gyventojai. Neliko akis badančių lauko tualetų, imta tvarkyti pakrantę.
Kad žiūrovams būtų patogiau stebėti lenktynes, užsimota Sartų ežere pastatyti tribūnas, po kuriomis vasarą galima būtų įrengti pavėsį teikiančią valčių prieplauką. Tribūnos ežere prie Dusetų miestelio stovi ir šiandien, tačiau ar daugelis žino, kad jas laiko net 14 metrų ilgio poliai? Toje vietoje vandens gylis – ne daugiau 6 metrų, tačiau dar tiek pat metrų – tūkstantmečio Sartų ežero dumblas...
S. Svetlauskui į atmintį labiausiai įstrigusios ne tiek pačios lenktynės, kiek pasirengimas joms, kurį lydėjo bemiegės naktys. Ypač sunkiai prognozuojami buvę orai. Žiūrėk, visa lenktynių trasa jau pavyzdingai išvalyta, jau kruopščiai pasirengta varžyboms. Tačiau tyčia netyčia jau į pačią pavakarę kad apsiniauks pilkai dangus, kad pakils kažkur nuo Daugpilio juodas debesis ir kad pažers sniego ant Sartų ledo... Visas savaitės darbas šuniui ant uodegos. Vėl – viską iš naujo, o laiko belikę – valandos, ne para. O dar prisiminus, kad pradžioje lenktynių trasa valyta tik arkliais, pakinkius juos į specialiai trasos valymui sukonstruotus „ožius“, kurių noragai sluoksnis po sluoksnio stumdavo sniegą į trasos pakraščius.
„Iš kur tiek entuziazmo tada radosi? – stebisi ir ieško atsakymo S. Svetlauskas. – Matyt, tik todėl, kad kaip žiemos žirgų sporto šventę įvertino vienas aukštas svečias, tvirtinęs, jog šalyje yra tik dvi nacionalinės šventės – tai dainų šventė ir žirgų lenktynės ant ledo“.
šalyje yra tik dvi nacionalinės šventės – tai dainų šventė ir žirgų lenktynės ant ledo
Pradėjus valyti sniegą traktoriais darbas neregėtai paspartėjęs, tačiau ir baimės gerokai prisidėję. „Buvo įlūžę ir traktoriai, tačiau, laimei, į dugną nenugarmėjo nė vienas“, – džiaugiasi pašnekovas.
S. Svetlauskui regis daugiausia nepamirštamų įspūdžių bus palikusios ne pačios lenktynės, jų azartas, o džiaugsmas matant nenuėjusias veltui rengėjų pastangas ir patenkintus dienos įspūdžiais areną paliekančius svečius.
„Lenktynėse per tiek metų mačiau daug labai aukšto rango svečių – ministrų, kosmonautų, rašytojų ir net prezidentų. Didžiausią įspūdį man bus palikęs jau išėjęs Anapilin Prezidentas Algirdas Brazauskas. Jis atvykdavo kasmet ir gyvai domėjosi ne tik renginiu, bet ir stengėsi pabūti arčiau žmonių, išgirsti jų džiaugsmus ir rūpesčius“, – prisimena S. Svetlauskas. – Dar gerokai iki Lietuvos nepriklausomybės atstatymo A. Brazauskas į Sartus veždavosi po 3 tūkstančius rublių savo santaupų. Pasiteiraudavo organizatorių, kam jis dar galėtų įsteigti kokį savo, grynai asmeninį prizą, o dažniausiai tiesiog klausdavo, kuriam iš dalyvių labiausiai būtų pravartūs tie jo asmeniniai pinigai. Vėliau Prezidentas rublius iškeitė į litus“.
***
„Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad visas mano gyvenimas neatsiejamas nuo žirgų. Nuveikėme išties nemažai, o dabar jau kita karta tęs mūsų pradėtus darbus“, – jaukiuose namuose likus tik porai mėnesių iki kelionės į Anapilį kalbėjo nusipelnęs Lietuvos treneris, LTOK garbės narys, žinomas teisėjas, teisėjavęs ir 1980-ųjų Olimpinėse žaidynėse Maskvoje, Mečislovas Preišegolavičius.
Jis buvo tikra Lietuvos žirginio sporto legenda, pamėgtam darbui, o kartu ir didžiajam gyvenimo pomėgiui, atidavusi penkis dešimtmečius. Visą laiką jis buvo kartu su žirgais, šio sporto šakos treneriais ir raiteliais, žinojo visus federacijos vingius ir posūkius, pergales ir širdį aitrinusius skaudesnius pralaimėjimus. Iš pradžių darbavosi „Nemuno“ sporto draugijoje, kuri vienintelė Lietuvoje globojo šią sporto šaką ir kur M. Preišegolavičius buvo atsakingas būtent už žirginį sportą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jis perėjo dirbti į Lietuvos žirginio sporto sąjungą, kuri vėliau buvo perorganizuota į federaciją.
„Manau, daugelio dabar keikiamais sovietiniais laikais mūsų sporto šaka išgyveno itin gerus laikus. Buvo pastatyta daug sporto bazių, Lietuvos raiteliai dalyvaudavo tarptautinėse varžybose, žiūrovai plūste plūsdavo į varžybas, – prisiminė šios sporto veteranas, teigęs, jog jo pamėgtas sportas buvo tapęs nacionaline sporto šaka. Ne veltui Sartų lenktynių laimėtojams, įvykdžiusiems nustatytus normatyvus, buvo suteikiami Lietuvos sporto meistrų vardai. Visa tai skatino jaunimą domėtis žirgais, kurių atvaizdas nuo seno puošia svarbiausias šalies tautines ir valstybines regalijas, kurie apdainuoti liaudies dainose, gyvi legendose ir padavimuose.
M. Preišegolavičius sakė, jog į jo atmintį labiausia įsirėžęs 1972-ųjų vasario pirmasis penktadienis, kai jis kartu su pagarsėjusiu dar vienu žirginio sporto mohikanu S. Svetlausku lenktynių išvakarėse pirmą kartą apsilankė Dusetose. Ar galėjo kas tuomet prognozuoti, jog abu šie vyrai taps garsiųjų žirgų lenktynių simboliu, be kurių ištisus keturis dešimtmečius bus tiesiog neįsivaizduojama ši žiemos sporto šventė?
„Niekada neišblės tas pirmasis įspūdis, – pirmąją savo Sartų šventę prisiminė Mečislovas. – Išaušo gražus, nors ir labai šaltas šeštadienio rytas. Atrodė, jog visi keliai Dusetų link susiliejo į vientisą margą juostą. Specialia atributika padabinti automobiliai iš Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos, net pajūrio miestelių ir kaimų užtvindė kelius į šį mažą Aukštaitijos miestelį. O Dusetų gatvėse buvo keblu prasilenkti su kvieslių rogėmis, įvairiais persirengėliais, muzikantais, dūdų maršu kviečiančiais arčiau lenktynių arenos. Nors iki varžybų pradžios dar buvo likusios pora gerų valandų, Dusetos dūzgė nelyginat vasaros bičių spiečius. O ir pačios lenktynės buvo tokios, kokių verta ir šiandien pavydėti. Laukdami signalo startui nekantraudami trypė 110 žirgų ir per aštuonias dešimtis jų važnyčiotojų.“
Mečislovas slapta audė svają apie solidžią prisiminimų knygą, kurioje būtų sudėtos ne tik atmintin labiausiai įstrigusios lenktynės, bet ir spalvingos jų peripetijos. Nepaisant, jog įstabiausią istoriją, kaip teigė pašnekovas, rašo žmonės – tikri šios srities specialistai, entuziastai. M. Preišegolavičius didžiausia laime laikė jam tekusią garbę sutikti ir iš arti pažinti daugelį tokių, kurių vardai ir laimėjimai įrašyti į šios unikalios žiemos žirginio sporto šventės istoriją.
Sunku pamiršti tokių meistrų, kaip pirmasis Lietuvos žirginio sporto meistras Alfredas Žarnauskas, Pranas Navalinskas, kurio unikalioje trofėjų kolekcijoje – net 214 iškovotų prizų, Iva Kostigovas, kuris ledo taku skriejo ir gerokai perkopęs solidų 80-mečio jubiliejų, startus ir jų iškovotas įstabias pergales, dar gyvas daugelio atmintyje.
Publikuota: 2014-12-23 14:25:43
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|