„Santaka“ / Karo pragaištyje gelbėjo tik tikėjimas Dievu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-12-19 16:53

Dalinkitės:  


Virbalio parapijos klebonas kun. Gediminas Marcinkevičius, kurio jaunystės patirtį nusako žodžiai Afganistano karo veteranas, to meto sunkumus atlaikė išsaugojęs tikėjimą ir viltį.

Autorės nuotr.


Karo pragaištyje gelbėjo tik tikėjimas Dievu

Renata VITKAUSKIENĖ

Priimdami kalėdinius sveikinimus šiemet tikriausiai išgirsime linkint vilties ir taikos. Ką ekstremaliose situacijose gali tikėjimas ir viltis bei kas yra karas, Virbalio parapijos klebonas kunigas Gediminas Marcinkevičius žino iš asmeninės patirties. Viltis, kilusi iš tikėjimo Dievu, jam padėjo ištverti Afganistano karo baisumus ir atvedė į kunigystę.



Pavardės – iš „smertininkų“

Kunigas Gediminas Marcinkevičius šiandien su smulkmenomis atsimena tuos kartus, kai jam teko būti Vilniuje, S. Žukausko ir Žygio gatvių sankryžos skvere.

Jaunystėje, 1986 m., iš toje vietoje buvusio sovietų karinio dalinio jis buvo išsiųstas į nežinią, kaip vėliau paaiškėjo – į Afganistaną.

Po dvidešimties metų kun. Gediminas į tą pačią sostinės vietą grįžo pašventinti skulptūros, skirtos 1979–1989 metais Afganistane žuvusių karių atminimui.

Paminkliniame akmenyje iškalti 96 žuvusiųjų vardai ir pavardės. Afganistano karo veteranas puikiai žinojo šio vardinio sąrašo susidarymo aplinkybes.

„Po kaklu mes nešiojome pasikabinę „smertininkus“ – į tuščią automato šovinio tūtelę įdėtą popieriuką, kuriame buvo užrašyta valstybė, iš kurios atsiųstas kareivis, jo gimimo metai, vardas ir pavardė. Kai karys žūdavo, buvo ieškoma to „smertininko“, – pasakojo kun. G. Marcinkevičius. – Po kovinių operacijų kareivinėse pamatydavome tuščių lovų. Jos būdavo užtiestos raudona vėliava, ant šios – juodas kaspinas, žuvusiojo nuotrauka, pasas ir pora gėlių žiedų. Tokių vaizdų regėjau daug. Mačiau kareivį, stovintį sargyboje ir miegantį atmerktomis akimis, žiauriai sudarkytų žuvusiųjų kūnų, fizinės bei emocinės įtampos neatlaikiusio jauno „afgano“ pamišimą kareivinėse...“

Vaikinas iš Dzūkijos Afganistano kare buvo ryšininku, vėliau – tankistu. Kun. Gediminas atsimena, ką teko išgyventi šarvuotoje kovos mašinoje: „Tankas, kai šaudo, supasi kaip vygė. Be abejo, prieš karinę operaciją apimdavo baimė – važiuoji numirti...“

Per vieną susišaudymą kareivis buvo sužeistas. Kulkos kliudė galvą, kiaurai perėjo vieną koją, kitoje susmigo. Gyvybę išgelbėjo tai, kad lemtingą akimirką į tanką jis šoko ne ant kojų, kaip buvo išmokytas, o nėrė žemyn galva.



Atgal į karą

Kun. G. Marcinkevičius įsitikinęs, kad ištverti, nepalūžti net ir tokiomis aplinkybėmis jam padėjo dar vaikystėje tėvų įskiepytas tikėjimas Dievu ir tuo paremta viltis.„Svarbiausias dalykas atsidūrus Afganistano „mėsmalėje“ buvo tas, kad aš nepraradau vilties. Jei kuo nors tiki, tai duoda daug tvirtybės“, – kalbėjo dvasininkas.

Keičiantis politiniams vėjams ir prasidėjus tarybinės kariuomenės išvedimui iš Afganistano, 1988 m. pavasarį kareivis su savo tanku per savaitę parvažiavo „jau beveik namo“ – į Tarybų Sąjungą, į Uzbekiją.

Tačiau prasidėjus antrajam tarybinių karių išvedimo iš svetimos valstybės etapui situacija klostėsi taip, kad vaikinui ir jo bendražygiams maždaug po trijų mėnesių teko grįžti atgal į pragaištį, į patį Afganistano karo veiksmų epicentrą. Mat buvo duotas įsakymas padėti iš šalies pasitraukti likusiems kariams.

„Tada atrodė, kad šansų namus pasiekti gyvam jau nebėra. Dėl to prieš grįždamas į Afganistaną tėvams parašiau atsisveikinimo laišką. Mano draugas jį išsiuntė, o tėvai gavo...“ – prisiminė kun. G. Marcinkevičius.



Į namus – tėvo glėby

Dabar Virbalio bei Žaliosios parapijų tikintiesiems tarnaujantis klebonas sako, kad laikas užgydė visas žaizdas, ir tai, ką teko patirti, pasakoja ramiai. Net ir apie dieną, kai atitarnavęs tarybinėje kariuomenėje visai prieš 1988-ųjų Kalėdas traukiniu, paskui autobusu, o paskutinius kilometrus – pėsčiomis keliavo į savo tėvų vienkiemį.

„Autobuse, kuriuo iš Prienų važiavau į kaimą, mane bandžiusi atpažinti kaimynė svarstė: „Lyg ir Marcinkevičių vaikas... O gal ir ne... Kad jis toks nebuvo...“ Nenuostabu, jog moteris mane vos bepažino: sunkiai pakeliamas Azijos pietvakarių karštis mus alino, „džiovino“, atrodo, tirpino visus kaulus. Ji kaime tuoj ir paskelbė, kad grįžau. Matyt, todėl mano tėvus aplankęs kaimynas jiems „pranašavo“: „Jūsų vaikas šiemet Kūčių vakarienę valgys, laukit, tikrai grįš!“ – pasakojo kun. Gediminas.

Tam kaimynui bebūnant pas Marcinkevičius, visi pastebėjo pamiške per sniegą brendantį žmogų, panašų į milicininką. Pagalvojo – matyt, gaudo, kad kas eglutės prieš šventes nenukirstų. Geriau įsižiūrėję atpažino Gediminą. „Tėtė atlėkė vien tik su vilnonėmis kojinėmis ir mane sušalusį (uniforma buvo plona, o batai – vasariniai) verkdamas glėby parsinešė į namus, – prisiminė kun. G. Marcinkevičius. – Afganistane buvau davęs žodį, kad jeigu namo grįšiu gyvas, tai tikrai pasišvęsiu tarnauti Dievui. Lygiai po devynerių metų taip ir įvyko, gimtosios Balbieriškio parapijos bažnyčioje buvau įšventintas į kunigus.“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas