|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2006-05-25 09:18
„Tų metų vaizdai ir išgyvenimai gyvi atmintyje ir širdyje, todėl mielai pasidalyčiau su tais, kuriems įdomu būtų klausytis“, – sakė Stanislova Jakaitienė.Autorės nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
„Kas jus paskatino kreiptis į didžiausią tiražą turintį dienraštį?“ – klausiau nemažai už trumpą skelbimo tekstą sumokėjusios garbaus amžiaus pensininkės, kuriai dažnai prireikia medikų pagalbos ir pinigų vaistams. Ji sutiko savo rūpesčiu pasidalyti ir su „Santakos“ skaitytojais, į juos dėdama paskutinį vilties lašelį: „O gal kas nors atsišauks?“ Stanislova Jakaitienė (Pučkytė) su tėvais į Vilkaviškį atsikraustė iš gimtosios Radviliškio apskrities, kai jai tebuvo treji metukai. Čia gimė brolis, sesuo. Vilkaviškyje, Kauno gatvėje, tėvai turėjo aludę, butą. Tačiau laimingą šeimą visos nelaimės užgriuvo su pirmosiomis karo dienomis: namai ir turtas sudegė. Tėtis gavo vežiko darbo, bet prarado sveikatą ir visiškai išsekęs mirė. „Kai karstą leido į duobę, paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai krito į ją“, – prisiminė Stanislova. Kartu su šiomis laidotuvėmis išblėso ir jos svajonės apie mokslą. Stanislova sakė, jog dar paauglė buvo išvežta darbams į Vokietiją, ten patyrė daug sunkumų. Pokario laikas pamėtėjo naujų sunkumų, kuriems įveikti reikėjo pasišventimo ir valios. Šeima, jau be tėčio, 1945 metais apsigyveno Pilviškių pakraštyje, mažutėje trobelėje prie geležinkelio, ties Šešupe. Mama tapo partizanų ryšininke – teikdavo jiems informaciją, maisto, drabužių, medikamentų, į šią veiklą įtraukė ir vyriausią dukrą. Stanislova kaip ryšininkė keliaudavo į Šakių rajoną, Gražiškių apylinkes, kur veikė partizanai. Kai tapo aišku, jog saugumiečiai įtarinėja, motina Stanislovą išsiuntė į Radviliškio rajoną, Daukšų kaimą, pas gimines. Mergina ir ten tęsė pradėtą darbą: ruošė ir perdavinėjo maistą, reikalingas žinias, bičiuliavosi su partizanų būrio vadu Bartušu, jo pavaduotoju Juozu Lenartavičiumi. Šis buvo ją išmokęs šaudyti naganu, bėgti iš kovos lauko, kai esi apšaudomas. Stanislova sakosi buvusi liudininkė, kai 1947 metais Daukšų giraitės laukymėje susirinkę partizanai ruošėsi išvykti į Kazlų Rūdos miškus ir susijungti su kitais Lietuvos partizanais. Nors ji buvo nusiteikusi vykti kartu ir įsitraukti į tolesnę partizanų veiklą, vadas ir jo pavaduotojas griežtai uždraudė. Sakė, jog jie tikriausiai žūsią, o ji turi gyventi, kad laisvoje Lietuvoje galėtų papasakoti apie partizanų kovas. Sugrįžusi į Pilviškius Stanislova neatsisakė savo veiklos. Vienąkart vaistininkei kilo įtarimas, kam merginai reikia tiek daug tvarsliavos, o paskui ir saugumiečiai pradėjo sekti, dar ir kaimynai prasitarė matę Puškienės kieme besilankančių partizanų. Merginą uždarė, tardė, mušė, po to su mama tris mėnesius laikė Kybartų areštinėje. „Marino badu, duodavo tik mažą gabalėlį duonos ir dubenėlį dvokiančios žuvų sriubos, aplinkui lakstė katės didumo žiurkės, kurių niekas nenaikino. Kybartuose tardė žydų tautybės saugumietis ir vis grasino, jog išveš, kur baltos meškos. Bet kada mama įrodė, jog vokiečiams užėjus Vilkaviškyje šelpėme žydus, mus paleido. Turėjome pasižadėti, jog niekur neišvyksime“, – pasakojo moteris. Moteris pasakojo, jog grįžusi iš Kybartų areštinės dar palaikė ryšį su partizanais, vėl buvo sulaikyta ir tris dienas kalėjo Pilviškių areštinėje. Namuose ne kartą su ginklu švaistėsi Pilviškių saugumiečiai. Vėliau ryšiai su partizanais nutrūko. Ji ištekėjo, daug metų dirbo Kazlų Rūdos medžio apdirbimo įmonėje. Moteris savo jaunystės istoriją surašė dar 1992 metais ir kreipėsi į tuometinę Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, vėlesniais metais – į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Surado porą žmonių, paliudijusių jos pokario metų veiklą. „Tremtinio“ laikraštis Stanislovos pavardę išspausdino tarp pretendentų rezistento vardui gauti. Jos partizanų paieškas 2003 metais paskelbė žurnalas „Atleisk“. „Ko jūs dabar tikitės sulaukti?“ – klausiau S.Jakaitienės. Moteris sakė, jog nėra svarbiausia, ar jai kada nors bus pripažintas laisvės kovų dalyvės statusas. Dėl suluošinimų, silpnos sveikatos neužsidirbo didelės pensijos. Bet ji didžiuojasi, jog pasitarnavo Lietuvos laisvės labui, todėl labiausiai norėtų susitikti pokario laikais kovojusių partizanų vaikus, giminaičius. Publikuota: 2006-05-25 09:18:29 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą * Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|