„Santaka“ / Nomeda: „Gyvenkite spalvingai, turiningai, stipriai gyvenkite!“ / Gyvenimo būdas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

Dalinkitės:  


„Reikėtų rasti vidurį tarp to, kas visuomenei patinka, ko iš tavęs tikimasi, ir to, ko nori pats“, – sako Nomeda Marčėnaitė.

Nuotr. iš asmeninio archyvo


Nomeda: „Gyvenkite spalvingai, turiningai, stipriai gyvenkite!“

Renata VITKAUSKIENĖ


Menininkės Nomedos MARČĖNAITĖS veikla dabar aprėpia dailę, vaikų literatūrą ir knygų iliustravimą, renginių organizavimą bei vedimą. Būtent pastarasis darbas į moters planus buvo įrašęs ir Vilkaviškį.

Lankydamasi mieste, viešnia su „Santakos“ skaitytojais mielai pasidalijo mintimis apie drąsą gyventi savo gyvenimą, apie stiprių emocijų keliančius „puodeliavimus“.

– Esate knygų autorė, vedate renginius, tapybos pamokėles. Vakar Jus matėme grįžusią į televiziją vesti labdarai skirto telemaratono. O kaip yra su menais, su keramika?

– Su menais viskas labai gerai! Lipdau namie, važiuoju dirbti į Panevėžį. Ten nuomojuosi studiją, turiu labai geras sąlygas, gaunu gerą degimo krosnį, glazūrų.

Kita vertus, aš nesu vien tik menininkė. Su žmonėmis norisi bendrauti: su draugėmis ir draugais, su mylimuoju, su vaikais. Esu ir mama, ir moteris. Ir žaisti mėgstu, sportuoju. Kartą per savaitę žaidžiu tinklinį, su draugais kiekvieną trečiadienį einu į protų mūšį. Kai visam tam skiri dėmesio, visada dėlioji savo laiką. Esu nuolat kupina visokiausios veiklos.

Tikri menininkai užsidaro dirbtuvėse ir dirba, o aš esu tokia, kad man visko reikia. Štai ir blaškausi kaip Barbė devyndarbė.


Kiek save atsimenu, tai visą laiką dar ir rašau. Mano kita knyga, kaip ir „Lėlė“, bus vaikams.

– Kodėl rašote būtent vaikams?

– Gal man gražiau? Suaugusiesiems aš irgi rašau, bet tik „į kompiuterį“. Rašyti suaugusiems žmonėms reikštų išleisti knygą be iliustracijų. O aš nuo vaikystės taip mėgstu knygas su iliustracijomis! Vaizdas nebūtinai turi būti iliustratyvus – tai gali būti tiesiog gražūs piešiniai, meno kūriniai. Nors apie savo knygą „Lėlė“ aš sulaukiau įdomių atsiliepimų – ją skaitę suaugusieji sakė: „Aš jaučiu, kad tu ir su manimi ten kalbiesi.“

– Pacituosiu Jus: „Gyvenkite spalvingai, turiningai, stipriai gyvenkite!“ Ką norėjote tuo pasakyti?

– Aš akinu, raginu žmones taip gyventi!

Bijoti gyventi pradedame vaikystėje. Mus išgąsdina: to nedaryk, ano nedaryk, kaip tu atrodysi, ką pasakys, pažiūrėk, koks kvailys tu atrodai...

Niekada nevėlu pradėti ieškoti savyje jėgų ir noro kažką naujo daryti, kažką atrasti, nustoti bijoti, kas ką apie tave pasakys, nustoti galvoti, kaip tu atrodai kitų akyse darydamas vieną ar kitą dalyką. Gyvenimas – tai ne daiktas, todėl jo nereikia taupyti, jis „nesusigyvena“!


Daugiau šansų turi vaikai, nes į jų galvą įkritusi tokio požiūrio „sėkla“ turės daugiau laiko subręsti, jie kažkada atsipeikės ir pasakys, kad nori gyventi savo, o ne kitų jiems primestą gyvenimą.
Niekada nevėlu pradėti ieškoti savyje jėgų ir noro kažką naujo daryti, kažką atrasti, nustoti bijoti, kas ką apie tave pasakys, nustoti galvoti, kaip tu atrodai kitų akyse darydamas vieną ar kitą dalyką. Gyvenimas – tai ne daiktas, todėl jo nereikia taupyti, jis „nesusigyvena“!
Nomeda MARČĖNAITĖ


Suaugusiesiems galiu pakartoti lygiai tą patį. Pavyzdys – mano draugė, kuriai dabar 60 metų. Ji ėmė ir įgyvendino savo svajonę – pusmečiui išvažiavo į Indiją.

– Kaip išauginti žmogų, kuris nebijotų gyventi taip, kaip jam norisi?

– Labai palaikyti, niekada nekritikuoti kito dėl savo paties kompleksų.

Pavyzdžiui, vaikas sako, jog svajoja apie kažkokią negirdėtą, keistą specialybę. Jis tikrai nelaukia, kad pasakytum: „Vaikeli, tokios profesijos nėra, taip tu neuždirbsi pinigų! Kur tu studijuosi, ką tu su tokia specialybe darysi?“ Taip turi sakyti, jeigu nori nužudyti vaiko norą drąsiai bandyti, nieko nebijoti.


Jeigu nori vaiką palaikyti, sakyk: „Puiku! Kaip tu taip sugalvojai! Nereali mintis! Kovok, kad taip ir atsitiktų!“

Svarbu savo vaikų visiškas palaikymas, motyvavimas tam, ką jie daro, ir pastangos nekritikuoti kitų ten, kur pats esi silpnas: ką žmonės pagalvos, kaip tai atrodys...

Svarbu nesužlugdyti kūrybingumo. Ugdyti jo nereikia, nes vaikai yra nežmoniškai kūrybingi. Tačiau kai tik ateina į darželį, į mokyklą, jie pradedami spausti, slopinti: taip piešiniai nepaišomi, taip nedaroma...

Atsimenu, vedžiau renginį auditorijai, kur per pusę buvo vaikų ir suaugusiųjų. Paklausiau, kurie vaikai moka piešti. Rankas pakėlė visi. Kai to paties paklausiau suaugusiųjų, rankų nebuvo. Tada man kilo klausimas, kokiu gyvenimo periodu mokantys piešti vaikai tampa nebemokančiais piešti suaugusiais?..

– Kviesdama žmones piešti, sakote: „Kai ima trūkti laiko, reikia stabtelėti. Galima ir su pieštuku rankoje.“ Kas įvyksta stabtelėjus?

– Aš rengiu „puodeliavimus“ – porcelianinių, keraminių indų dekoravimo užsiėmimus. Matau, kaip žmogus, kuris atėjo „susikaustęs“, rankas sunėręs, suspaudęs, sakydamas, kad jam nieko neišeis, veiklai įsibėgėjus atsipalaiduoja, linksmėja, jam darosi vis smagiau. Paskui jis pradeda kikenti ir galų gale ima džiaugtis savimi!

Manau, kad taip atsitinka todėl, jog po ilgo laiko teptuką ar flomasterį į rankas paėmęs žmogus „nukrenta“ atgal į tą metą, kai paskutinį sykį piešė. Moterys tarsi pavirsta mažomis mergaitėmis ir džiūgauja: „O! Kaip aš gražiai padariau!“

Man tai yra didžiausias gėris ir komplimentas. „Puodeliavimų“ jau buvę keli šimtai, bet aš kiekvieną kartą „kaifuoju“, matydama, kad tai įvyko. O įvyksta kaskart!





Publikuota: 2014-11-28 15:21:41

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai