„Santaka“ / Žemės ūkio viceministras: perdirbėjai per daug savivaliauja

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-11-28 10:27

Dalinkitės:  


Žemės ūkio viceministras Albinas Ežerskis pasidžiaugė derlingais ir puikiai prižiūrimais Vilkaviškio rajono laukais.

Autoriaus nuotr.


Žemės ūkio viceministras: perdirbėjai per daug savivaliauja

Andrius GRYGELAITIS

Su Vilkaviškyje viešėjusiu žemės ūkio viceministru Albinu EŽERSKIU kalbėjomės apie aktualiausias ūkininkų problemas bei žemės ūkio srities perspektyvas.

– Koks Jūsų vizito Vilkaviškyje tikslas?

– Kaip viceministras Vilkaviškyje lankausi pirmą kartą. Šias pareigas einu palyginti labai trumpai – šiek tiek daugiau nei pusantro mėnesio. Stengiuosi aplankyti visas šalies savivaldybes, pasišnekėti su žemės ūkio skyrių specialistais, žemėtvarkininkais. Vilkaviškis – septintoji mano aplankyta savivaldybė. Nemėgstu vadovauti iš kabineto. Bendraudamas akis į akį, galiu pamatyti ūkininkams nerimą keliančias problemas, kartu pasidžiaugti nuveiktais darbais.

– Kaip mūsų rajono ūkininkai atrodo Lietuvos žemės ūkio kontekste?

– Vilkaviškio rajonas – gana didelis. Čia yra apie 90 tūkst. hektarų naudingų plotų. Tai pusantro karto daugiau nei respublikos vidurkis. Kiek teko matyti, čia vyrauja gražūs, gerai dirbami, derlingi laukai. Aišku, kai kuriose seniūnijose žemės gal ir ne tokios derlingos, ne visai palankios ūkininkauti, tačiau taip yra maždaug trečdalyje dirbamų plotų visoje Lietuvoje.

Kaip ir visoje šalyje, Vilkaviškio rajone yra ir stambių, ir smulkių ūkių. Pagal tendencijas akivaizdu, jog čia formuojasi perspektyvūs vakarietiški šeimos ūkiai. Džiugina tai, kad žemdirbiai stengiasi išlaikyti senas ūkininkavimo tradicijas.

– Viena iš aktualiausių problemų žemės ūkio sektoriuje – pienininkystė. Ar čia padėtis nors kiek gerėja?

– Kai kam atrodo, jog situacija pamažu taisosi, tačiau aš siūlau pažiūrėti, kiek ji buvo pabloginta. Jeigu perdirbėjai pieno supirkimo kainas numušė apie 50 proc., o dabar pakėlė 5 proc., visiems atrodo, kad situacija gerėja. Taip nėra. Stambūs ūkininkai už litrą pieno gauna 60–70 ct, tuo tarpu smulkūs – vos 45–50 ct. Taip būti negali. Perdirbėjams suteikta per didelė laisvė ir jie tuo naudojasi.

Turime valstybiniu lygiu imtis kokių nors priemonių ir bandyti sureguliuoti perdirbėjų bei žaliavos tiekėjų santykius. Nenormalu, kad supirkimo kainos krenta, o parduotuvėse pieno produkcija kainuoja tiek pat arba net brangsta. Pavyzdžiui, perdirbėjai iš ūkininkų litrą pieno nuperka už 50 ct, o parduoda už 3 litus. Tai 600 proc. pabrangimas! Aišku, reikia mokėti mokesčius valstybei, įtraukti darbo sąnaudas, bet tokios kainos – protu nesuvokiamos. Kol kas tai yra žaidimas į vienus vartus.

Žmonės galvoja, jog viską turi išspręsti laisvos rinkos dėsniai, bet taip nebus, kol nebus įvesti tam tikri įstatymų pakeitimai, sureguliuota teisinė bazė. Net senose kapitalistinėse valstybėse galioja tam tikros taisyklės. Dabar privačios įmonės dangstosi ir piktnaudžiauja esama situacija. Man natūraliai kaip žmogui, ne kaip valdininkui, kyla klausimas: kaip dirba mokesčių inspekcija, konkurencijos tarnyba, kitos institucijos?

Panaši situacija ne tik pieno, bet ir mėsos perdirbimo sektoriuje. Gal tik grūdų supirkimo srityje yra kiek kitaip. Stambesni augintojai ten susibūrę į kooperacijas, tad ir už savo interesus sugeba pakovoti, sureguliuoti jiems priimtinas supirkimo kainas.

Reikia pasidžiaugti, kad dalis žiniasklaidos priemonių nebijo viešai kalbėti apie problemas. Tiesa, liūdina tai, jog kai kuriuose laikraščiuose ar televizijos laidose akcentuojami tik perdirbėjų interesai, jų problemos, kalbama, kiek jie dėl įvairių niuansų turės atleisti darbuotojų ir pan. Bet kiek jau sumažėję darbo vietų, kiek žmonių buvo priversti mesti ūkininkavimą? Kai žmogui už jo pagamintą produkciją mokama dvigubai mažiau nei reikėtų, jis žlugdomas ne tik finansiškai, bet ir morališkai.

– Savo regione turime Marijampolės cukrinių runkelių fabriką. Kokios runkelių augintojų perspektyvos?

– Didžiausia problema, jog nelikę kvotų ir nebėra ribinių žemųjų kainų. Visi žinome, kaip svyruoja pasaulinės cukraus rinkos kainos, todėl visuomet iškyla šiek tiek pavojų. Viskas priklauso nuo susitarimo tarp augintojų ir perdirbėjų, kad dėl rinkos svyravimų esantys nuostoliai bei gaunamas pelnas būtų proporcingai pasidalijami.

Vis dėlto manau, jog cukrinių runkelių augintojai turėtų būti gana ramūs dėl savo ateities. Tai – viena pelningiausių ūkininkavimo sričių. Tiek žemdirbiai, tiek fabrikas yra investavę didžiules lėšas į įrangos modernizavimą, tad nei vieni, nei kiti nenorės prarasti savo partnerių. Marijampolės fabriko atstovai, kaip ir kiti šalies cukrinių runkelių fabrikai, turi būti suinteresuoti išlaikyti žaliavos pardavėjus, nes be jų neišgyventų ir patys.

– Užsiminėte, kad žemdirbiai yra daug investavę į savo techniką, ūkių modernizavimą. Ar daug yra ūkininkų, jau pasinaudojusių Europos Sąjungos parama?

– 2007–2013 m. ES paramos laikotarpiu daugiausiai ja pasinaudojo stambieji ir didesni ūkiai. Jie paramos gavo išties nemažai ir savo pozicijas dar labiau sutvirtino. Remiantis įvairiais skaičiavimais, ES parama jau pasinaudojo iki 10 proc. šalies ūkininkų. Panašūs skaičiai vyrauja ir Vilkaviškio rajone. Smulkesnieji ūkininkai galbūt dėl to, jog nematė perspektyvos, o gal dėl sudėtingos paraiškų teikimo metodikos nesiryžo pasinaudoti ES parama.

Vis dėlto situacija turėtų pasikeisti naujajame 2014–2020 m. laikotarpyje. Jame pirmenybė būtent ir bus teikiama parama dar nesinaudojusiems ir smulkesniems ūkiams. Aišku, stambieji žemdirbiai taip pat nebus ignoruojami, bet prioritetai jau bus kiti.

– Kokios ūkininkavimo perspektyvos Lietuvoje?

– Prieš stojant į ES buvome skatinami, kad ateitume su kuo mažesne gamybos apimtimi. ES ir dabar neturi interesų skatinti gamybos ir norėtų į mus žiūrėti tik kaip į vartotojus, o ne produkcijos tiekėjus. Aišku, bendrame kontekste mūsų produkcija – tik lašas jūroje, tačiau ir to lašo nenorima įsileisti. Vis dėlto kaip kiekvienas kovoja už savo interesus, taip ir mes.

Viena iš alternatyvų žemdirbystei – turizmas. Bet aš manau, jog šios sritys gali viena kitą papildyti ir veikti harmoningai. Juk gražu, kai prie turizmo sodybos bėgioja avių banda, ganosi karvės, auginami mėsiniai jaučiai, tolumoje žaliuoja daržovių plotai, javų laukai.

Per buvimo ES laikotarpį mes jau sumažinome savo gamybą. Kai kuriose srityse ji sumažėjusi 3–4 kartus. Vien pienininkų sumažėjo penktadaliu. Dėl nesureguliuotų perdirbėjų ir žaliavos tiekėjų santykių nuo žemės ūkio atbaidomas jaunimas. Matydami beviltiškas situacijas, jauni žmonės vis rečiau renkasi išpuoselėtas žemdirbystės tradicijas.

Nereikia laukti – susidariusias problemas turime spręsti demokratiškai, nepalaikant nė vienos pusės. Priešingu atveju laimėtojų nebus.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujasis muitinės vadas semiasi suvalkietiškos patirties
* Gižiečių iniciatyva įvertinta įspūdingu medaliu
* Gimtinės ilgesys dainininką kasmet parveda į Lietuvą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas