Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-05-20 08:58

---

„Buratino“ vaikų lopšelio-darželio psichologė J.Baranaitienė padeda spręsti ne tik vaikų, bet ir tėvų problemas.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Su darželinio amžiaus vaikučiais dirbanti psichologė dažnai girdi aplinkinių nuostabą. Mat daugelis neįsivaizduoja, kad sveikam ir tokiam mažam vaikui gali reikėti psichologo pagalbos. Kai kurie suaugusieji net negirdėję apie mažųjų amžiaus krizes ir įsitikinę, kad tokias problemas gali išspręsti griežtesniu žodžiu ar bausmėmis.

Per mažai bendraujame

„Buratino“ vaikų lopšelyje-darželyje dirbanti psichologė Jolanta Baranaitienė suaugusiems bando suteikti kuo daugiau žinių apie vaikų psichologiją. Mat dėl vaiko psichologinių problemų dažniausiai kalti jį supantys žmonės, jų santykiai. Problemos kyla ir dėl to, kad suaugusieji su vaiku per mažai bendrauja arba paprasčiausiai nemoka to daryti. Savo vaiką laiko tarsi žemesne, nieko neišmanančia asmenybe, kuri turėtų aklai paklusti ir vykdyti tėvų reikalavimus.

Būtent dėl to per neseniai „Buratino“ darželyje-lopšelyje organizuotą Atvirų durų savaitę kilo idėja surengti tėvų ir pedagogų diskusiją apie bendravimą su vaikais.

Psichologė sakė pastebėjusi, jog ne tik paskendę darbuose tėvai neranda laiko bendrauti. Į kompiuterinius žaidimus įnikę mažyliai taip pat vis mažiau reikalauja suaugusiųjų dėmesio, o gyvena savame, virtualių herojų suformuotame pasaulyje, vadovaujasi jų moralės normomis, kalba jų žodžiais. O juk žmonių bendravime svarbus ne tik žodis, bet ir žvilgsnis, gestas, mimika. Tai galima pastebėti labai anksti – dar bendraujant su kūdikiu.

Psichologo reikia visiems

Užsiminus tėvams, kad vaikeliui reikėtų pabendrauti su psichologu, tėvai dažnai tai supranta klaidingai. Jie išsigąsta, tarsi vaikui būtų įtariama liga, psichinė negalia ar pan. Tačiau bent retkarčiais pabendrauti su psichologu turėtų tapti tarsi gyvenimo norma. Juk dažnai atsiduriame situacijoje, kai tarsi nebežinome, ką vaikui atsakyti, kaip jį nuraminti ar išgyvendinti blogą įprotį.

Į psichologę besikreipiantys tėvai dažnai nurodo, jog vaikas tam tikromis situacijomis elgiasi blogai, tarsi turi psichologinių problemų. Tačiau su vaiku pašnekėjusi psichologė dažnai neįžvelgia jo problemos ir į konsultaciją kviečia mamą bei tėtį. Tik visiems pabendravus išaiškėja, jog problema glūdi ne mažylyje. Tai pagaliau supranta ir patys tėvai.



Trejų metų krizė

Vaikų psichologė pasakojo, jog daugiausia problemų kyla trimečių vaikų tėvams. Jie pajunta, kad vaikui tarsi kažkas atsitiko. Mažylis tapo užsispyręs, kaprizingas, priešgyniaujantis. Kai jam kas nors nepatinka, trenkia ranka, spiria koja. O visiškam tėvų siaubui – krenta parduotuvėje ant žemės ir pradeda rėkti.

Tėvai į tokį vaiko elgesį reaguotų kur kas ramiau, jeigu žinotų apie vieną iš psichologinių krizių, kuri paliečia būtent trejų metų vaikus. Maždaug trečiaisiais gyvenimo metais vaikas aiškiai pradeda suvokti save kaip atskirą žmogų. Bando įtvirtinti savąjį „aš“. Tada ir išdygsta „ožio ragiukai“. Mažasis ima priešgyniauti, reiškia savo norus, į pastabas atsako verkimu, energingai protestuoja prieš „negalima“. Vaikas nesąmoningai bando tėvus, kiek šie gali nusileisti, kiek įmanoma iš jų išpešti. Šis laikas visada pareikalauja begalinės gimdytojų kantrybės.

Reaguoti ramiai

– Daugelis tėvų mano, kad vaikas sąmoningai taip elgiasi, – aiškino psichologė J.Baranaitienė. – Iš tikrųjų, taip nėra. Vaikas norėtų būti geras, bet jis pats nesupranta, kas su juo vyksta. Tokiu atveju negalima mažylio barti, kratyti ar mušti. Reikia bandyti išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko, kalbėti, nukreipti jo dėmesį, išvesti ar išnešti į kitą aplinką, kur jis galėtų nusiraminti, nematytų žaislo ar gardėsio, kuris galbūt ir sukėlė tokią vaiko reakciją. Tik nusiraminus, parėjus į namus galima vaikui paaiškinti, kad taip elgtis nereikėtų. Nes bardamasi ar moralizuodama vidury parduotuvės tik be reikalo atkreipsite aplinkinių dėmesį, kurių reakcija gali dar labiau sustiprinti vaiko emocijas.

Anot psichologės, trejų metų krizė gali pasireikšti ir šiek tiek anksčiau ar truputį vėliau. Kaip krizė pasibaigs, labai priklauso nuo tėvų elgesio. Kai kuriems vaikams ji praeina lengviau, tad tėvai gali net nepastebėti. Psichologai išskiria kelias vaiko vystymosi krizes. Pirmoji prasideda, kai vaikas sulaukia vienerių metų, vėliau – trejų, septynerių ir paauglystės.



Jei nori būti pirmas

Vaiko temperamentas, kai kurie charakterio bruožai išryškėja labai anksti. Jau pirmosiomis savaitėmis galima pastebėti, jog kai kurie kūdikiai be priežasties verkia, būna neramūs ir dirglūs, blogai miega, prastai valgo. Kiti, atvirkščiai, dažniau būna ramūs nei verkia, noriai valgo, gerai miega ir gana greitai ima viskuo domėtis.

Temperamentas – įgimtas dalykas, jo nepakeisi. Reikia išmokti prie tokio vaiko prisitaikyti ir išmokyti jį gyventi. Jeigu jūsų vaikas labai judrus, aktyvus, gyvo temperamento, trokšta būti lyderiu, tai visiškai nereiškia, kad išaugs asocialus. Pasinaudodamas šiomis savybėmis, jis galbūt gyvenime daug pasieks. Tačiau tėvai vaiko energiją turi nukreipti tinkama linkme, tuomet ateityje judrus ir net agresyvus vaikas galbūt taps puikiu verslininku ar politiku.

Psichologė patarė kuo dažniau girti vaiką, jei jis elgiasi gerai. Net tuomet, kai jis ne kažką nuveikė, o, pavyzdžiui, nesiožiavo, buvo linksmas, nekėlė konfliktų. Taip vaikas pajus, koks elgesys yra vertinamas. Jis turi žinoti ne tik, ko daryti negalima, bet ir kaip elgtis yra gerai. Girkite jį už ką tik įmanoma: už gražų piešinį, už į vietą padėtą žaislą. Taip parodysite mažajam, ką iš tiesų vertinate.

Į psichologę tėvai dažnai kreipiasi ir pirmaisiais adaptacijos mėnesiais darželyje. Lyg iki tol buvęs geras vaikas pabuvęs kolektyve pradeda muštis, kandžiotis, spardytis. Dažniausiai taip elgiasi vaikai, kurių šeimoje ar giminėje daugiau nėra mažylių. Jis pripratęs prie dėmesio, kuris skiriamas jam vienam. Atėjęs į darželį ir netekęs išskirtinio dėmesio vaikas būtent taip protestuoja.



Blogas ne vaikas

Daugelis mamų pripažino, jog darželyje vykusios diskusijos metu iš psichologės išgirdo tokių dalykų, apie kuriuos anksčiau nė nesusimąstė. Juk, rodos, taip įprasta vaiką pabarti, kad jis blogas. Tačiau psichologė tai įvardijo kaip didžiausią tėvų klaidą.

– Reikia vertinti poelgį, o ne patį vaiką, – sakė J.Baranaitienė. – Tad niekada nesakykime vaikui, kad jis blogas. Jis tik blogai pasielgė. Įsivaizduokime, kas dedasi širdelėje, kai mažylis iš savo mamos išgirsta, kad jis šioks ir anoks, niekur netinkamas, tad kur jį dabar tokį dėti.

Taip pat nereikėtų savo vaikų lyginti tarpusavyje, ką mėgsta daryti tėvai. Sakydami, jog vyresnė sesuo ar brolis buvo sumanesnis, geresnis ir pan., jie vaikui skiepija nepilnavertiškumą. Vaikai – skirtingos asmenybės, tad ir elgtis turi teisę skirtingai.

Be to, tėvai visada turi prisipažinti, jei klydo. Kaip ir vaikas, mama ar tėtis taip pat kartais daro klaidų – tai natūralu, tad apie tai reikėtų atvirai kalbėtis.

Diskusijoje dalyvavusios mamytės pripažino, kad psichologės patarimai buvo labai naudingi ir juos turėtų išgirsti visos mažus vaikus auginančios mamos. Psichologę J.Baranaitienę bei vaikų lopšelio-darželio direktorę D.Žilinskienę labai nudžiugino vienos iš mamyčių po diskusijos pasakyti žodžiai: „Nuo šiol stengsiuosi būti geresnė mama“.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---